Pastebėjo nuotrauką spaudoje
Pats A.Bartninkas gyvena Černiachovskio mieste, kitaip dar žinomam Įsručio pavadinimu. Čia jis – nuo 1961-ųjų. Kadaise grįžęs iš tremties Aleksas norėjo įstoti į Vilniaus pedagoginį institutą, tačiau to padaryti jam nebuvo leista. Vyrui teko vykti į Kaliningradą, kuriame jis ir baigė studijas. Čia lietuvis gavo ir darbo paskyrimą, vėliau sukūrė šeimą, galiausiai įsikūrė visam laikui. Nuo Lietuvos reikalų Aleksas taip niekada ir nebuvo atitrūkęs. Turėdamas dvigubą pilietybę jis iki pat dabar dažnai atvyksta į Lietuvą, dalyvauja įvairiuose su švietimu ar kultūra susijusiuose projektuose bei renginiuose.
Šiandien A.Bartninkas – Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos vadovas. Anksčiau jis 15 metų vadovavo vietinei pedagoginei kolegijai, kurioje jo iniciatyva, kaip antrą specialybę, buvo galima rinktis lietuvių kalbos mokytojo profesiją.
Nepaisant daugelio už sienos gyvenančių tautiečių norų ir siekių puoselėti lietuvybę, įstaigų, kuriose mokoma lietuvių kalbos, mažėja. Šiandien Kaliningrado srityje yra 17 tokių švietimo įstaigų.
Pagrindinis mūsų principas: kalba – per kultūrą, o kultūra – per kalbą“, – sakė A.Bartninkas.
„Lietuvių kalbos mokoma įvairiomis formomis. Yra dvi mokyklos, kuriose galima pasirinkti mokytis lietuvių kalbą, kaip užsienio kalbą. Turime Baltijos federalinį Imanuelio Kanto universitetą, kuriame taip pat mokoma lietuvių kalbos, yra įvairūs fakultatyvai, būreliai, ansambliai. Pavyzdžiui, turime penkis vaikų folkloro ansamblius. Jei vaikas pasirenka mokytis lietuvių kalbos, visada iš jo tėvų reikalaujame raštiško sutikimo. Oficialiai to daryti nereikia, bet taip mes stengiamės apsidrausti.
Norėdami sudominti vaikus domėtis lietuvių kalba, stengiamės juos įtraukti į įvairias kūrybines veiklas. Kai vaikas pradeda kažką kurti, jam ir lietuvių kalba tampa priimtinesnė, taip jis greičiau pajunta kalbos dvasią. Jau vėliau galima mokyti morfologijos, gramatikos ar kitų dalykų. Pagrindinis mūsų principas: kalba – per kultūrą, o kultūra – per kalbą“, – sakė A.Bartninkas.
Būdamas lietuvių kalbos mokytojų asociacijos vadovu, jis stengiasi, kad kuo daugiau Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių apsilankytų Lietuvoje. Lygiai taip pat jis rūpinasi, kad ir mūsų šalies žmonės neaplenktų Rusijos valdomos srities. Siekiant gauti vizas, tenka kreiptis į Rusijos ambasadą Lietuvoje ar konsulatą, nurodyti kėlimosi per sieną priežastis bei pridėti vykstančiųjų žmonių sąrašą. Anot jo, kelionių metu negalima prarasti budrumo.
Vyras papasakojo kelių metų senumo istoriją, kaip viena Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytoja viešėjo Druskininkuose. Pagal iš anksto sudarytą programą ji turėjo lankytis vietinėje mokykloje, tačiau buvo trumpam pakviesta į netoliese vykusį muzikinį renginį. Jame viešėjo ir keletas karių iš Ukrainos. Mokytoja su jais buvo nufotografuota, o nuotrauka išspausdinta vietiniame laikraštyje. Deja, visa tai pastebėjo tam tikros Rusijos tarnybos. Pati mokytoja nenukentėjo, tačiau dviejose ugdymo įstaigose, kuriose ji iki tol dirbo, buvo nutrauktos lietuvių kalbos mokymo programos.
Keisti prašymai paaiškinti
„Dažnai tenka girdėti, kad į Rusiją patekti beveik neįmanoma. Galiu atvirai pasakyti, kad kas nori, tam sekasi. Neseniai pas mus viešėjo gausi, maždaug keturiasdešimties, pedagogų delegacija iš Vilniaus, buvo atvykę būrys kauniečių muzikantų, Vilniaus trečiojo amžiaus universiteto nariai. Kasmet mus aplanko gyventojai iš Šiaulių miesto. Kai kada lietuviai be reikalo baiminasi, įsivaizduoja, kad vos kirtus sieną juos ima sekti.
Pavyzdžiui, kartą sulaukiau vilniečių jaunuolių delegacijos. Įlipęs į jų autobusą mėginau garsiai pasisveikinti, tačiau niekas neatsakė, visi atrodė labai susikaustę. Kai paklausiau, kodėl jie taip elgiasi, kažkas iš galo išlemeno, kad bijo, nes Rusijoje – nesaugu. Praėjus 2–3 dienoms, besibaigiant vizitui, visi jaunuoliai jau jautėsi laisvai, visos jų baimės buvo išgaravę. Kartais mes daug ką klaidingai įsivaizduojame ir be reikalo politiką tapatiname su kasdieniais reikalais“, – kalbėjo pašnekovas.
Vyras prisipažino, kad nors ir ne visada būna lengva, tačiau jis su kitais tautiečiais visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti lietuvybę Kaliningrado srityje. Anot jo, daug kas nustemba, kai atvykę į šį kraštą pamato, kiek daug istorinių Lietuvos asmenybių yra susiję su Rusijai priklausančia sritimi. Juk čia giliai įspaustos ir Kristijono Donelaičio, ir Vydūno, ir Liudviko Rėzos, ir kai kurių kitų lietuvių pėdos...
„Būtent čia yra lietuvių kultūros, raštijos ir lituanistinio švietimo lobynas. Jį būtina išsaugoti ateities kartoms“, – teigė A.Bartninkas.
Anot jo, šiuo metu Kaliningrado srityje oficialiai gyvena apie 10 tūkstančių lietuvių. Neoficialiai šis skaičius yra kur kas didesnis – maždaug 18 tūkstančių. Tiesiog surašymų metu ne visi lietuviai deklaruoja savo kilmę. A.Bartninko teigimu, dauguma lietuvių gyvena mišriose šeimose, todėl tarpusavyje lietuviškai retai kada kalba. Labiausiai lietuvių kalbos išsaugojimu Kaliningrado srityje yra suinteresuoti vyresni žmonės, kurie tai perduoda ir savo anūkams.
Paklaustas, ar Rusijoje gyvenantys tautiečiai nejaučia diskriminacijos dėl savo kilmės, pašnekovas teigė, jog to tikrai nėra. Anot jo, kaip Vilniuje gyvenantys rusakalbiai nejaučia jokio spaudimo dėl to, kad tarpusavyje šnekasi rusiškai, taip ir Kaliningrado srities lietuviai gali nevaržomai kalbėtis lietuviškai ir aplinkiniai tai priims kaip visiškai normalų reiškinį.
Anot A.Bartninko, šiuo metu Kaliningrado srityje oficialiai gyvena apie 10 tūkstančių lietuvių. Neoficialiai šis skaičius yra kur kas didesnis – maždaug 18 tūkstančių.
Tiesa, pašnekovo teigimu, dėl to, kad esi lietuvis, kartais tenka susidurti net kiek su kuriozinėmis situacijomis.
„Pavyzdžiui, ateina koks nors pareigūnas iš saugumo ar kokios nors kitos struktūros ir reikalauja paaiškinti, kodėl šis kraštas vadinamas „Mažąja Lietuva“. Tuomet bandai jam pasakyti, kad taip sugalvojo ne lietuviai, o šis pavadinimas atkeliavo dar iš šešiolikto amžiaus. Vieni greičiau supranta, kitiems reikia detalesnių paaiškinimų. Lygiai taip pat daug kam nepatinka, kad Lietuvoje Kaliningrado sritis vadinama Karaliaučiumi. Vėl tenka aiškinti, kad šis pavadinimas kilęs iš senovės, susijęs su karaliais ir panašiai šis kraštas vadinamas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar Čekijoje“, – tam tikrus bendravimo su vietiniais niuansus atskleidė Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos vadovas.
