Jis – vienas iš 90-ties Lukiškių kalėjimo kalinių, nuteistų iki gyvos galvos, ir vienas iš dviejų, kuriems šią vasarą įteiktas Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) diplomas.
„Pasitaikė tokia proga – aš ja ir pasinaudojau, nes, patikėkite, iki gyvenimo pabaigos būti uždarytam kameroje ir nematyti išorinio pasaulio yra labai sunku“, – atėjęs į susitikimų kambarį ir atsisėdęs priešais „15min“ žurnalistus ištarė K.Matijošaitis.
Knygos – maišais
Pagal VPU Socialinės komunikacijos instituto vykdomą projektą, 2003-iaisiais pirmą kartą šalyje buvo sudarytos sąlygos nuteistiesiems iki gyvos galvos siekti aukštojo išsilavinimo studijuojant socialinį darbą.
Šiuo metu savo iniciatyva studijuojančių kalinių skaičius per metus svyruoja nuo 3 iki 5 – tokių studentų yra ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, ir Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Tokios studijos finansuojamos Socialinės komunikacijos instituto, Švietimo ir mokslo ministerijos, Europos Sąjungos fondų ir pačių kalinių lėšomis.
Aštuonerius metus pagal nenuosekliųjų studijų tipą mokęsis K.Matijošaitis pasakojo, kad kelis kartus per savaitę į kalėjimą ateidavę dėstytojai paskaitas skaitydavo nuo 10 iki 12 ir nuo 14 iki 16 val.
Jis prisiminė, kad iš pradžių siekti aukštojo mokslo diplomo panoro 3 kaliniai. Vėliau prie jų prisijungė dar keli.
„Knygos mums buvo nešamos maišais, nes kiekvienas pasirinkdavome skirtingas referatų ir rašto darbų temas. Aš daugiausia domėjausi nusikaltimų prevencija. Be to, buvo įdomu, kaip kalinys, įgavęs žinių, gali psichologiškai padėti kitiems kaliniams“, – aiškino už nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis iki gyvos galvos nuteistas K.Matijošaitis.
Pasikeitė pasaulėžiūra
Vyras yra parašęs kursinį darbą „Nepilnamečių nusikalstamumo prevencija, panaudojant nuteistųjų patirtį“. Jo diplominio darbo tema – „Nepilnamečių justicijos vykdymo ypatumai pataisos įstaigoje“.
 |
| Kęstutis naudojasi bet kokia proga ištrūkti iš kameros. |
„Naudojausi literatūra, tačiau rašiau ir savo žodžiais. Taip, kaip šitą problemą suprantu aš pats. Dėstytojai atnešdavo literatūros, kompaktinių diskų, kuriuose būdavo įrašytos užduotys, įvairūs mokymosi šaltiniai. Pirmąjį kompiuterį gavau dovanų, o po to, padedant artimiesiems, įsigijau kitą. Be kompiuterio mokytis būtų sunku“, – traukdamas cigaretę kalbėjo K.Matijošaitis.
Nuteistasis tikino, kad tokios studijos pakeitė jo pasaulėžiūrą – vyras pradėjęs kitaip kalbėti, kitaip mąstyti. Didelį įspūdį jam paliko į kalėjimą ateinantys dėstytojai.
Buvau truputį aršus žmogelis. Net ne truputį, o labai. Tačiau mokydamasis susipažinau su įdomiomis asmenybėmis, išmokau klausytis ir diskutuoti.
O kas dabar, kai studijos baigėsi, kai nebereikia ruoštis paskaitoms? „Kiekvieną rytą atsikėlęs galvoju, kaip ištrūkti iš tos kameros. Nueinu į sporto salę, poilsio kambarį, kartą per mėnesį pas mus ateina kunigas. Laukiu tos valandos, kada galėsiu nueiti pasportuoti, laukiu dienos, kada ateis kunigas. Taip metai ir eina. Bet dabar viskas šiek tiek pasikeitė, nes po mokslų turiu daugiau apie ką galvoti“, – atsiduso diplomuotas socialinis pedagogas.
Įkalintas už žiaurų nužudymą
Paklaustas, už ką yra įkalintas iki gyvos galvos, K.Matijošaitis atsakė nekonkretizuodamas.
„Į detales ir bylas veltis nebenoriu, tačiau mokslas man padėjo suprasti, kad dėl visko esu kaltas tik aš pats. Už viską, kas žmogaus gyvenime nutinka gera ar bloga, atsako ne kiti, o pats žmogus. Daugiau pasakoti nenoriu. Juk visi žino, už ką pasodinama iki gyvos galvos“, – pabrėžė nuteistasis.
Apie jo bylą, akcentuodama kalinio privatumą, nepanoro kalbėti ir kalėjimo administracija. Prieš penkerius metus apie šį kalinį yra rašęs žurnalas „Ekstra“.
Straipsnyje minima, kad 1992 m. K.Matijošaitis nužudė žmogų ir pateko į Lukiškių tardymo izoliatorių. Teigiama, kad K.Matijošaitis tapo kameros „verchu“ ir kankino kitus kalinius. Vienas kankinamas ir prievartaujamas nuteistasis mirė.
