Privertė valdininkus rausti iš gėdos
Nors daug kas gali pamanyti, kad Kalvarija – niekuo neišsiskiriantis Lietuvos pasienio miestelis ir čia nieko įdomaus nevyksta, tačiau Robertas su minėtu teiginiu tikrai nesutiktų. Jo teigimu, šiame mieste veiklos yra labai daug, svarbu tik susirasti ir išsirinkti sau patinkančią.
Vienas iš pagrindinių Roberto užsiėmimų yra susijęs su Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubu „Arka“. Ši asociacija gyvuoja nuo 2003 m. ir kasmet vietinius gyventojus stebina įvairiomis iniciatyvomis. Tiesa, kuriam laikui klubo veikla buvo sustabdyta, tačiau R.Degutis su grupele jaunų žmonių ją vėl atgaivino 2013 m. Tuomet buvo išsikeltas ir pagrindinis organizacijos tikslas – puoselėti krašto istoriją, priminti apie pamirštus istorinius objektus bei nusipelniusius Lietuvai žmones.
Viena iš tokių iniciatyvų – Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo sodybos tvarkymas. Ši teritorija įsikūrusi netoli Kalvarijos, prie tarptautinio greitkelio „Via Baltica“.
„Sodyba ilgai buvo apleista, niekieno neprižiūrima. Supratome, kad ji niekam nerūpi, todėl nusprendėme patys imtis iniciatyvos. Kai Savivaldybės atstovų užklausėme, kam priklauso ši teritorija, niekas tiksliai pasakyti negalėjo. Galiausiai pavyko surasti savininką ir su juo aptarti tvarkymo planus. Padarėme kelias žmonių talkas, išvalėme visą teritoriją, išpjovėme krūmynus bei žoles, iškėlėme Lietuvos trispalvę. Dabar šią sodybą reguliariai prižiūrime kasmet. Nesinorėtų, kad ji liktų apleista“, – teigė R.Degutis.
Jis prisiminė, kaip P.Klimo tėviškėje prieš kelis metus lankėsi ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris tikino gavęs nusiskundimų, kad istorinė vieta yra apleista, neprižiūrima. Atvykęs jis pamatė visiškai priešingą vaizdą ir turėjo sutikti, kad buvo klaidingai informuotas. Tuomet iš gėdos ėmė rausti Kalvarijos valdžios atstovai, kurie pripažino, kad patys dėl P.Klimo tėviškės sutvarkymo nepadarė visiškai nieko, o visus darbus savanoriškai atliko vietinis jaunimas. Tuomet Seimo Pirmininkui vietiniai valdininkai pažadėjo perimti istorinės vietovės rūpestį į savo rankas, tačiau, anot R.Degučio, pažadai ir liko pažadais.
Dabar kiekvienais metais Robertas su bendraminčiais Vasario 16 d. į P.Klimo tėviškę rengia pėsčiųjų žygius ir ten gieda Lietuvos himną, žaidžia su šalies istorija susijusius žaidimus. Keliautojų būna ne mažiau penkiasdešimties ir kasmet jų tik daugėja.
Vietiniai valdininkai pažadėjo perimti istorinės vietovės rūpestį į savo rankas, tačiau, anot R.Degučio, pažadai ir liko pažadais.
Lengvi pasiekimai išlepina
Kartu su klubo „Arka“ nariais R.Degutis įgyvendino daugybę projektų bei gražių iniciatyvų. Anksčiau savanoriškai jis vykdavo į aplinkinius kaimus ir kone kiekvieną savaitę žaisdavo su vietos vaikais įvairius stalo žaidimus, užimdavo juos kitomis veiklomis. Kaip sako pats Kalvarijos gyventojas, miestuose jaunimui veiklos netrūksta, o kaimuose vaikai nori bet kokio dėmesio, todėl ne viskas matuojama pinigais. Viską atperka vaikų šypsenos ir geros emocijos.
Pastaraisiais metais Robertas su bendraminčiais organizuoja ir vaikų vasaros stovyklas. Tiesa, kartais jis pastebi, kad jaunimas to, ką lengvai gauna, nevertina taip, kaip sunkiai uždirbto atlygio.
„Kai 2003 m. įkūrėme „Arką“, net nesvajojome, kad kada nors turėsime tokių galimybių, kokių yra dabar. Šiais laikais galima gauti praktiškai viską, ką tik norime. Bet tai nėra labai gerai. Pavyzdžiui, anksčiau su vietos jaunimu senu fotoaparatu darydavome puikius vaizdo įrašus. Visi vaikai buvo „užsivedę“, mėgavosi procesu. Kai parašėme projektą ir gavome naują filmavimo bei montavimo įrangą, vaizdo įrašų neliko, o įranga beveik niekas nesinaudoja. Prieš kelis metus Kalvarijoje su sena aparatūra buvome įkūrę internetinę vietos radijo stotį. Mūsų buvo gal 8 ar 10 žmonių, kurie reguliariai kasdien rengdavo 2 val. trukmės laidas. Kai galėjome rašyti projektą ir gauti naują radijo transliacijoms skirtą įrangą, supratome, kad to daryti nenorime, nes neliktų „romantikos“, – teigė pašnekovas.
Jis prisiminė įdomią istoriją, kaip vietos jaunimas rinko lėšas radijo stočiai reikalingam internetui. Tuomet Kalvarijoje vyko kraujo donorystės akcija, todėl jaunuoliai davė kraujo, o už jį gautas lėšas panaudojo interneto įsivedimui.
Bunkeryje įrengė muziejų
R.Degutis – didelis istorijos mėgėjas. Nors dar lankant mokyklą mokslai jam nesisekė itin gerai, tačiau istorija buvo viena iš mėgstamiausių jo pamokų. Jauną vyrą ypač domina Kalvarijos krašto praeitis. Jis greičiausiai galėtų valandų valandas pasakoti apie tai, kaip greta Kalvarijos buvo sustojusi Napaleono armija, kaip šis miestas nukentėjo per abu Pasaulinius karus, kaip čia vyko partizaninis judėjimas ir kaip sovietmečiu čia buvo įsikūręs karinis dalinys.
„Kalvarija visada buvo ryški kariniuose žemėlapiuose. Nusprendėme apie tai surinkti kuo daugiau informacijos. Nuolat su specialia įranga rengiame nedideles ekspedicijas ir eidami į tas vietas, kur vyko kariniai veiksmai ieškome įvairių su karu susijusių daiktų. Šie metai šiuo požiūriu buvo itin derlingi“, – teigė Robertas.
Iš įspūdingiausių radinių jis įvardijo Napaleono karių pulko sagas, šios armijos karininko puskardį bei iš pirmo žvilgsnio į akis nekrentančią Sovietų Sąjungos karininko aliuminę plokštelę, su joje išraižyta asmenine informacija.
„Kai radau šią plokštelę, pamaniau, kad ji – nieko neverta. Parsinešęs namo pradėjau ją valyti. Tada ėmė ryškėti išraižytas tekstas su asmenine karininko informacija: gimimo data, vietove, kurioje jis gimė ir kt. Visa tai patalpinau į vieną rusų forumą ir pavyko išsiaiškinti, kad tas karininkas pragyveno Antrąjį pasaulinį karą, grįžo į tėvynę ir buvo valstybės apdovanotas. Tokie radiniai ne tik įdomūs, bet ir vertingi“, – sakė pašnekovas.
Visus karinius radinius jis eksponuoja kartu su Kalvarijos jaunimu paties įkurtame bunkeryje-muziejuje. Tokių objektų Lietuvoje greičiausiai daugiau nėra. R.Degutis skaičiuoja, kad Kalvarijos savivaldybėje yra apie 30 apleistų bunkerių, kuriuos būtų galima paversti lankytinomis vietomis. Kol kas jis su pagalbininkais sutvarkė tik du iš jų, o viename įrengė minėtą muziejų. Raudeniškių kaime stovintis įtvirtinimas anksčiau buvo bene labiausiai apleistas ir užterštas iš visų savivaldybėje esančių bunkerių, tačiau tvarkyti jis pasirinktas dėl to, kad yra geriausioje strateginėje vietoje – prie pagrindinių kelių. Dar sovietmečiu jame jaunimas buvo įsirengęs treniruoklių salę, tačiau vėliau gyventojai čia pradėjo vežti ir pilti šiukšles.
Iš visos Lietuvos
Jaunieji Kalvarijos entuziastai visus metus kuopė šiukšles, tvarkė aplinką, dailino išorę, remontavo vidų, ant bunkerio stogo įrengė apžvalgos aikštelę, pastatė informacinį stendą su bunkerių istorija, parengė ir išleido žemėlapį su sužymėtais savivaldybėje esančiais kitais bunkeriais.
R.Degutis skaičiuoja, kad Kalvarijos savivaldybėje yra apie 30 apleistų bunkerių, kuriuos būtų galima paversti lankytinomis vietomis.
Dabar bunkeryje-muziejuje eksponuojama pačių įvairiausių karinių daiktų: ginklai, šoviniai, karinės aprangos, asmeniniai karių daiktai ir kt. Daugiausiai eksponatų Robertas su bičiuliais randa pats, nemažai jų padovanoja ir aplinkiniai. Kai kuriuos iš jų tenka nupirkti iš vadinamų „juodųjų archeologų“ – žmonių, kurie su metalo detektoriais ieško metalinių archeologinių ir istorinių daiktų.
Muziejuje kasmet apsilanko iki tūkstančio lankytojų iš visos Lietuvos. Čia buvo užsukę ir Lietuvoje dislokuoti NATO kariai, nemažai žinomų šalies politikų. Labiausiai į bunkerį traukia vaikus, kurie stebisi, kad jame visus eksponatus galima liesti rankomis.
Kad į bunkerį-muziejų pritrauktų dar daugiau lankytojų, R.Degutis su padėjėjais kartais čia rengia teatralizuotas pasalas arba vykdo įvairius naktinius žygius, kurių metu nueinama nuo Raudeniškių iki Brazavo kaimo. Beje, pastarajame stovi dar vienas sutvarkytas ir iškuoptas bunkeris. Tiesa, jis dar kol kas nenaudojamas, tačiau Robertas turi minčių jame įkurti dar vieną muziejų arba paversti jį kitos paskirties lankoma erdve. Pavyzdžiui, galvojama įrengti jame pabėgimo kambarį.
„Kol kas patekti į Raudeniškių kaime esantį muziejų galima tik iš anksto susitarus. Jei turėtume nuolatinį darbuotoją, neabejoju, kad lankytojų sulauktume dar daugiau“, – teigė R.Degutis.
Planuoja atidaryti pramogų erdvę
Roberto veiklas tikriausiai būtų sunku išvardyti net jam pačiam. Dar visai neseniai jis vaidino teatre, vedė renginius, buvo įkūręs ir vadovavo skautų organizacijai, buvo Kalvarijos savivaldybės jaunimo organizacijos „Apskritas stalas“ prezidentas. Daugumos iš šių veiklų jam teko atsisakyti, kadangi su žmona Raimonda jis dar augina ir du mažamečius vaikus. Jiems taip pat reikia skirti laiko. Vienintelis dalykas, kurio Robertas kol kas vengia – politika. Jį jau bandė prisivilioti ne viena partija, tačiau visoms joms kalvarijietis turėjo neigiamą atsakymą.
R.Degutis ir be politikos veiklų nestokoja. Nemažai dėmesio jis skiria neseniai pradėtam dažasvydžio verslui, rudenį su žmona iš natūralaus bičių vaško lieja žvakes, o kasmet prieš Vėlines ir Visų šventųjų dieną verčiasi gėlių ir jų puokščių prekyba. Asmeninį siuvimo bei mezgimo verslą turi įkūrusi ir Roberto žmona.
„Ateinančiais metais verslo reikalams norėčiau skirti dar daugiau dėmesio. Planuoju netoli Kalvarijos esančiame Jungėnų kaime įkurti dažasvydžio ir kitų pramogų erdvę. Suvalkijoje to labai trūksta“, – teigė pašnekovas.
Jis ne vienus metus stengėsi daug investuoti į save, lankė įvairius seminarus bei mokymus, susijusius su projektų rašymu bei organizacijų stiprinimu. Jaunas vyras dabar tiki, kad visa tai pradeda atsipirkti. Į jį kreipiasi nemažai asmenų, klausdami, kaip pradėti verslą. Roberto teigimu, vienos sėkmingos formulės nėra, tačiau nusprendus ką nors daryti, reikia ne tik tuo tikėti, bet ir atiduoti visas jėgas.
Anot jo, šiais laikais Lietuvoje yra daugybė galimybių kurti ir plėtoti verslą, realizuoti savo sumanymus. Tereikia domėtis ir sekti visas naujienas bei informaciją. Tam reikalui šalyje veikia vietos veiklos grupės, įvairūs verslo centrai.
R.Degučio teigimu, norint sėkmingai gyvuoti, visai nesvarbi gyvenamoji vieta. Priešingai, kaimas arba nedidelis miestelis turi nemažai pranašumų prieš didelį miestą.
„Čia mane dauguma pažįsta, žino, kuo aš verčiuosi, ką aš galiu. Lygiai taip pat ir aš žinau, kuo kiti man gali pagelbėti. Gyvenimas nedideliame miestelyje suteikia nemažiau galimybių nei gyvenimas Vilniuje, Kaune ar kitame šalies didmiestyje. Svarbu norėti kažką veikti ir nesėdėti vietoje“, – pabrėžė R.Degutis.
