15 diena važiuoja! Metinė prenumerata vos 7,99 Eur+DOVANA
Išbandyti
Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2009 10 11

Kam – trumai, o kam – žaliuokės

Patys vertingiausi, patys rečiausi, patys skaniausi grybai. Taip dažnai apibūdinami trumai, dar vadinami triufeliais. Jais mėgautis gali tik turtingiausi Europos gurmanai, o Lietuvoje retam kuriam teko jų matyti ar ragauti. Tačiau mes, lietuviai, turime iš ko rinktis...
Žaliuokės
Žaliuokės / Kontrastai.lt nuotr.

Vertingas parazitas

Valgomasis trumas – labai vertingas grybas. Trumai – tai požeminiai grybai, augantys tarp medžių šaknų. Jie auga ąžuolynuose ir skroblynuose maždaug 10–20 cm gylyje ir užauga nuo riešuto iki bulvės dydžio. Ne visų rūšių ąžuolai ir skroblai bei dirvožemio mechaninė struktūra vienodai tinka šiems grybams. Jie mėgsta kalkingą, humusingą žemę, auga po keletą vaisiakūnių viename lizde.

Trumai – parazitiniai grybai, nes išsiurbia iš medžių šaknų visas vertingąsias medžiagas, reikalingas gyvybei palaikyti. Įdomu tai, kad, nepaisant parazitinės trumų gyvensenos, medžiai stebuklingu būdu nė kiek nekenčia. Tiesa, trumų augimą rodo įvairūs pokyčiai aplink medžius. Pavyzdžiui, jeigu apie medžius pradeda nykti žolinė miško paklotės danga, vadinasi, tarp šaknų ėmė augti trumų ir netrukus pasirodys jų vaisiakūniai. Taip yra todėl, kad trumų grybiena išskiria medžiagų, kenksmingų žoliniams augalams. Dar vėliau aplink susiformavusius trumus šiek tiek sulėtėja ąžuolų augimas, o ant apatinių šakų atsiranda vadinamųjų „raganų šluotų“. Jos susiformuoja dėl to, kad didžiąją dalį maisto medžiagų suėda šie grybai.

Auga ten, kur trenkė žaibas

Lietuvoje trumai neauga, tačiau juos įmanoma reaklimatizuoti, kaip tai daroma Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Turkijoje ir kitose šalyse. Specialistai teigia, kad užveisti trumų plantacijas nesudėtinga. Rudenį ar pavasarį į gerai išpurentą humusingą žemę šachmatų tvarka sodinami jauni ąžuoliukai, kurių šaknys apkrėstos valgomųjų trumų grybiena, arba susmulkinti trumų vaisiakūniai ant šaknų. Jų plantacijas reikia rūpestingai prižiūrėti: ravėti, purenti, kai sausa – laistyti, rudenį ir pavasarį patręšti, ąžuolus nugenėti, kad geriau patektų oras ir saulės spinduliai. Mineralinės trąšos – fosforas, magnis, azotas – pagreitina trumų augimą. Po 7–9 metų trumai pradeda augti. Derlius iš tos pačios vietos gaunamas ne mažiau kaip 30 metų.

Tačiau, nepaisant, atrodytų, nesudėtingų procedūrų, bandymai auginti šiuos grybus pramoniniu būdu nėra sėkmingi. Trumai mėgsta laisvę ir sunkiai pasiduoda prijaukinami. Prancūzijoje sakoma: „Trumai auga ten, kur trenkė žaibas...“

Mainų programos produktas

Trumų rinkimas – labai senas paprotys. Italai sakydavo, kad valgančios trumų moterys tampa dar žavesnės ir aistringesnės, o vyrai – stipresni ir vyriškesni. Anksčiau žmonės rinkdavo trumus pasitelkę į pagalbą kiaules arba ožkas. Tačiau ilgai vaikščioti su šiais gyvuliais po miškus ir kalnelius sunku. O štai šunys – kas kita: jie ištvermingesni, gali įveikti didelius atstumus, grybaudami yra drausmingesni, nesuėda rastų gėrybių. Todėl mokyti šunys beveik išstūmė dresuotas kiaules grybautojas, ir tuomet surenkamų grybų kiekis smarkiai išaugo. Šunys lengvai užuodžia trumų skleidžiamą stiprų muskuso kvapą ir greitai suranda grybų augavietes.

Trumai – brangiausi grybai pasaulyje. Jų kaina išties įspūdinga – ji siekia kelias dešimtis tūkstančių eurų už kilogramą.

Trumai patinka ne tik žmonėms bei jų pagalbininkams šunims, bet ir miško žvėrims. Trumų ieško net vilkai ir meškos. Pastarosios – pirmosios trumautojos Rusijos miškuose. Žiemą miško žvėreliams trumai yra puikus vitaminų šaltinis. Be to, jie skleidžia stiprų kvapą, todėl bet koks žvėris, užuodęs trumų aromatą, įnirtingai jų ieško. Taip vyksta savotiški mainai – trumai patenka į gyvūnų virškinamąjį traktą, yra paveikiami fermentų ir vėl „pasėjami“ miške.

Trumpas sezonas – nedidelės teritorijos

Pasaulinė trumų šlovė gali būti aiškinama tuo, kad tai labai retas produktas, o jo skonis ir aromatas palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Trumų žinoma apie 200 rūšių, tačiau vertingi tik 3–4 rūšių trumai. Šie grybai skirstomi į juoduosius ir baltuosius. Pietų Europoje baltaisiais trumais gardžiuojamasi nuo seno, o juoduosius trumus žmonės atrado tik XV amžiuje. Visais laikais tai buvo turtingo stalo atributas.

Daugiausia trumų auga Italijoje ir Prancūzijoje. Nemažai trumų aptinkama Pirėnų priekalnėse, nors uždera jų ir Šiaurės Afrikoje, Kroatijoje, Kaukaze. XIX amžiuje prancūzai išmoko dauginti ir auginti juoduosius trumus, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo auginimo technologija buvo prarasta ir atnaujinti ją pasisekė tik visai neseniai. Baltųjų trumų auginti neįmanoma. Be to, jie auga labai nedidelėje Italijos teritorijoje.

Trumų sezonas irgi labai trumpas – juos galima kasti nuo spalio pabaigos iki sausio pabaigos, kai kuriose vietovėse – nuo gruodžio iki kovo. Maža to, tik tuo atveju, jei jiems augti buvo palanki vasara. Nederlingomis vasaromis trumų sezonas gali trukti vos porą savaičių.

Trumų galima aptikti ir Pietų Rusijoje. Čia juos rinkti taip pat padeda dresuoti šunys. Sakoma, kad geriausi grybautojai – Pietų Rusijos aviganiai.

Šimtai tūkstančių už kilogramą

Trumai – brangiausi grybai pasaulyje. Jų kaina išties įspūdinga – ji siekia kelias dešimtis tūkstančių eurų už kilogramą. Štai 2005 metais 2,5 kg sveriantis trumas buvo parduotas už 95 tūkst. eurų, o rekordas pasiektas Honkongo biržoje, kur 1,2 kg Albos baltųjų trumų parduota už rekordinę sumą – 328 tūkst. litų! Ir visa tai žinant, kad trumus galima laikyti ne ilgiau kaip savaitę, o pažeistą ar įpjautą grybą reikia skubiai sunaudoti.

Taigi prasidėjus trumų sezonui aistringiausi Italijos ir Prancūzijos grybautojai, vedini savo augintiniais, traukia grybauti. Trumų rinkėjai nesikviečia draugų grybauti kartu ir grybingų vietų niekam nerodo. Tai tik patyrusių trumautojų ir jų tobulos uoslės šunų privilegija. Grybingas vietas visi saugo. Kai kurie net išsiperka grybingos žemės, aptveria ją spygliuota viela, o artėjant grybų sezonui budi naktimis. Tad jų nacionalinio grybavimo ypatumai gerokai skiriasi nuo lietuvių...

O mums gerai ir žaliuokės!

Kas pasakys, kad negalima iš žaliuokių pagaminti nuostabių gurmaniškų patiekalų?! Nei tau šunų dresuoti, nei šimtų tūkstančių mokėti... Nuėjai vėlyvą rudenį į mišką, prisipjovei pilną pintinę kietų, niekada neištyžtančių, švelnaus skonio grybų – ir mėgaukis jais į sveikatą. Juolab kad žaliuokės mus džiugins visą spalį, nes jos auga tik vėlyvą rudenį, prasidėjus šalnoms, beje, net iki gruodžio.

Maža to, paprastai nerekomenduojama valgyti pašalusių grybų, nes juose atsiranda nuodingų medžiagų, tačiau žaliuokės šalčiams atsparios. Beje, tai vieni vertingiausių valgomųjų grybų Lietuvoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais