Man įkandin sekė abi vadovės. Sustabdžiusi mane lenkė piktai paklausė, kodėl aš aviu žalias kojines. Nežinojau, ką atsakyti į tokį kvailą klausimą. Nežinau, ir kokio atsakymo ji tikėjosi – kad taip palaikau žaliųjų judėjimą, rengiuosi Lietuvos krepšinio rinktinės varžybų stebėjimui ar švenčiu airių nacionalinę šventę? Gūžtelėjau pečiais, tarstelėjau „šiaip sau“ ir apsisukusi ant kulno nuėjau toliau, tegu galvoja, kad aš, kaip ir kitos kambarinės, visiška kvaiša.
Įžengusi į kambarį pastebėjau, kad Olga kalba telefonu, bet nespėjus jos perspėti įpuolė lenkė su viešbučio savininke. Nežinodama, kur dėtis kolegė sprygo į orą kaip įgelta ir sviedė telefoną ant lentynoje sudėtų rankšluosčių.
Sutrikusi ir rausdama moteris už nugaros slėpė ilgus raudonai lakuotus nagus bei pradėjo mikčiodama rusiškai sakyti kažką panašaus į laba diena ar atsiprašau. Jos žodžius nutraukė lenkė prižiūrėtoja paklausdama, kam darbo metu reikia skambinti, juk telefono turėti su savimi negalima.
Įtampą išsklaidė savininkė, ėmusi girti kolegės išvaizdą. „Va, kaip turi atrodyti mūsų darbuotojos – uniforma švari, plaukai gražiai susegti, dailus makiažas. Aš ją nufotografuosiu ir parodysiu per mokymus“, – angliškai kalbėjo moteris ir traukdamasi telefoną prašė Olgos pozuoti. Ši tvirtai prie šonų prispaudė rankas, kad paslėptų uniformos pažastyje žiojinčią didžiulę skylę ir stengdamasi neparodyti ryškių nagų kukliai šyptelėjo.
Nervams nuraminti – klientų alus
„Jėzau, aš vos į kelnes nepridėjau. Ar tu matei mano nagus ir skylę pažastyje? O dar sugalvok tu man fotografuoti, įdės dabar į kokį lankstinuką, nenoriu visiems girtis, kad valau kambarius. Sumita, kaip Dievą myliu, tos patikros mane privers pražilti anksčiau laiko. Ir kur aš padėjau savo telefoną?“ – rypavo kolegė, kol ėjome į kitą kambarį.
Nors alus nebuvo gardus, nuslydo per gerklę kaip skaniausias kokteilis, mat buvau nežmoniškai ištroškusi.
Įžengus į jį Olga nušvito – ant stalo puikavosi du mažulyčiai neatidaryti alaus buteliukai, kuriuos išsikraustydami paliko klientai.
„O, alus! Mėgsti?“ – klausė manęs atidarinėdama sušilusio gėralo buteliuką į marmurinį stalviršį vonioje. Nors alus nebuvo gardus, nuslydo per gerklę, kaip skaniausias kokteilis, mat buvau nežmoniškai ištroškusi. Baigusios tvarkyti kambarį išlenkėme likusį butelaitį, o, matyt, po gero vakarėlio paliktus viskio ir likerio butelius nusprendėme atiduoti „kambariniam“ Arturui, kuris tokius gėrimus mėgsta.
Normaliai nevalgius keletą dienų pakako ir tos stiklinės šilto alaus, kad apsvaigtų galva. Pajutau, kaip šyla galūnės ir įsikišau į burną mėtinės kramtukės, kai įlėkė sutrikusi ukrainietė prižiūrėtoja ir čiupusi už rankos mane išsitempė į koridorių. Nerimavau, kad dvokiu alkoholiu, ir bandžiau suvokti, kas čia vyksta.
„Pasakyk, kas jam yra, ko jis nori?“, rusiškai manęs prašė ukrainietė ir žvelgė maldaujamai, kaip nuskriaustas šunytis. Atsisukusi pamačiau stovintį basą vyrą, galvą apsisukusį arabišku turbanu, o rankoje laikantį kažką susuktą į popierinę servetėlę. Paklaustas, kas nutiko, vyras pareiškė viešbučio lovoje radęs keistą vabalą ir įbruko jį prižiūrėtojai, o mane, tuo tarpu, nusitempė į savo kambarį, parodyti, iš kur traukė tą vabzdį.
„Matote, radau ant patalynės. Čia gi lovos blakė, darykite ką nors, mes čia dar gyvensime keletą dienų!“ – rėkavo ir rankomis mojavo musulmonas. Aš jam ramiai paaiškinau, kad nėra reikalo jaudintis, netrukus ateis vadovė ir viską sutvarkys. O kol kas patariau jam nurimti.
„Kas tam babajui atsitiko, kokio velnio jis man tą vaisinę muselę įgrūdo? Priedurnis kažkoks, va, nuskrido vabalėlis... Ačiū tau, vertėja“, – šyptelėjo prižiūrėtoja ir nukulniavo palikusi mane išsižiojusią iš nuostabos. Kaip, velniai rautų, jos vadovauja kambarinėms ir bendrauja su klientais, jei nesuvokia net ką jie sako? Juk dirbant aptarnavimo srityje gyvybiškai būtina susikalbėti anglų kalba.
Žvilgtelėjusi į ranką puošiantį auksinį laikrodį Olga pareiškė, kad laikas kavai, ir parodė man valgomąjį. Per visas darbo viešbutyje dienas, pietauti ėjau tik vieną kartą. Kitomis dienomis paprasčiausiai neturėjau laiko.
Įžengusi į mažą patalpą pastebėjau ant virtuvinio stalo išdėliotus tris dubenis su omleto likučiais, pupelėmis pomidorų padaže bei dešrelėmis – tradiciniais angliškų pusryčių patiekalais. Matyt, kambarinės pietums gauna valgyti tai, kas liko viešbučio svečiams pavalgius pusryčius. Buvau įsidėjusi savo maisto, tad džiūgaudama jį pasišildžiau, bet atsisukusi pastebėjau, kad teks valgyti stovint. Mat virtuvėlėje tėra vos penkios kėdės, o darbuotojų – mažiausiai keturis kartus daugiau.
Kaip, velniai rautų, jos vadovauja kambarinėms ir bendrauja su klientais, jei nesuvokia net ką jie sako?
Pritūpusi ant žemės kampe stengiausi bendrauti su kolegomis, tačiau visi kaip vienas diskutavo rusiškai ir nesuprato, ką aš sakau angliškai.
Galiausiai nutariau klausytis jų pokalbio. Olga įsijautusi ir iš juoko springdama kava pasakojo susitikimo su viešbučio savininke detales bei demonstravo suplyšusią uniformą. Kitos merginos dalijosi įspūdžiais apie darbą: kiek kambarių pavyko sutvarkyti, kiek šią dieną gavo išsikrausčiusių ir liekančių klientų kambarių bei kada baigs darbą.
Pamatęs, kad valgau sėdėdama ant grindų, Arturas džentelmeniškai užleido man savo kėdę ir davė vaisių, kurių buvo atsinešęs. Prisėdau ir pajutau, kaip aptirpo visas kūnas. Gėlė kelius, degė padai ir sunkiai rankoje išlaikiau šakutę. Bijojau pabusti kitą rytą ir suprasti, kad negaliu pajudėti.
Rytoj – kokius kambarius palieka klientai ir kokių radinių galima rasti lovose po audringų naktų.
