Milijardinio verslo užkulisiuose sukasi menkai apmokami, nekvalifikuoti ir anglų kalbos nemokantys juodadarbiai. Aukodami savo sveikatą valytojai už minimalią algą per dieną be vargo iki blizgesio sutvarko apie 20 kambarių, išplauna tiek pat klozetų ir pakloja karališko dydžio lovų. Man sekasi ne taip jau gerai.
Nubudusi ryte sunkiai pakėliau rankas, gėlė visą kūną, o kojos atrodė kaip pripiltos švino. Vos trečią dieną darbe, kuri vis dar skirta apmokymams, prisiminiau, ką reiškia toks sekinantis nuovargis, kad ima rodytis, jog neteksi sąmonės.
Apmokant naujokes kambarines kartu su jomis dirba po vieną senbuvę. Man buvo paskirta ukrainietė Olga, nesuprantanti angliškai, bet puikiai dirbanti. Angliškai, beje, nesupranta ne tik didžioji dalis kambarinių, bet ir jų tikrintojų.
Apmokamo darbo virtimas neapmokamu
Nežmoniškų darbo sąlygų neatlaikiusios kambarinės ir kambariniai (nežinau, kaip kitaip pavadinti šį darbą dirbančius vyrukus) taip dažnai kinta, kad neatėjus kuriam į darbą niekas nenustemba ir jo kambarius išdalina kitiems.
Neatvykus kažkokiam Ibrahimui ar Ahmedui, jo kambariai atiteko man, nors, kaip buvo sakyta anksčiau, turėjau vis dar mokytis ir dirbti kartu su senbuve. Kadangi situacija pasikeitė, nieko nelaukusi kibau į darbus, mat pirmąją dieną man paskyrė sutvarkyti 12 kambarių.
Nubudusi ryte sunkiai pakėliau rankas, gėlė visą kūną, o kojos atrodė kaip pripiltos švino. Vos trečią dieną darbe prisiminiau, ką reiškia toks sekinantis nuovargis, kad ima rodytis, jog neteksi sąmonės.
Kambariai viešbučiuose skirstomi į du tipus: išsikrausčiusių klientų ir pasiliekančiųjų. Pastaruosiuose darbo mažai – tereikia pakloti lovą, sausai iššluostyti vonios kambarį, išmesti šiukšles ir pakeisti rankšluosčius. Tad niūniuodama kažkokią dainelę pradėjau nuo sunkiausiųjų. Nors pagal prižiūrėtojų planą kambarinė per valandą turi sutvarkyti tris išsikrausčiusiųjų kambarius, aš tiek baigiau po trijų valandų.
Prakaitas tekėjo per visus kūno linkius, bet vis pamiršdavau ką nors padaryti, vis likdavo žymių ant stiklinių dušo durų ar įtempimui nepasiduodavo didžiulės antklodės.
Į kambarį tyliai įsliūkinusi prižiūrėtoja pamatė, kad vonios kambarį valau su tam skirtais skudurėliais, o ne rankšluosčiais (kaip daro kitos kambarinės) ir aiktelėjo. „Tu su tuo skudurėliu visą dieną blizginsi, žiūrėk, kaip reikia daryti“, – išbėrė rusiškai, čiupo rankšluostį, sudrėkino jį vandeniu ir bene per dvi sekundes iki tviskesio išvalė visą kabiną. Ukrainietė pridūrė, kad taip, šiukštu, nedaryčiau, kai mane kas nors mato.
Paėmusi mano kambarių sąrašą tikrintoja dar garsiau aiktelėjo: „Trys kambariai per tris valandas? Bože moj, dievačka!“ Nusviedusi į šalį visus savo dokumentus moteris griebėsi keisti lovos patalynę, valyti dulkes ir siurbti kilimą. Aš, tuo metu, su tais pačiais skudurėliais ir purškikliais blizginau vonią (dirbdama viena per daug bijojau būti pričiupta, kad naudočiau rankšluosčius). Tokią pagalbą, beje, pastebėjau ne kartą. Dauguma prižiūrėtojų bei kitų kambarinių noriai padeda vieni kitiems pamatę, kad šie kažko nespėja.
Nežinau, ar kaltas kalbos barjeras, ar nuolat kintantys darbuotojai, tačiau viešbučio, kuriame dirbu, kambarinių prižiūrėtojai nesugeba užtikrinti sklandaus sistemos veikimo.
Pradėjusi dirbti jau be mokytojos, netikėtai buvau sustabdyta ir sugrąžinta pas Olgą. Mat, viena prižiūrėtoja nusprendė, kad jau galiu darbuotis be pagalbos, o kitai taip nepasirodė. Kadangi man buvo skirta 12 kambarių, Olgai – 16, per vieną dieną turėjome sutvarkyti 28 kambarius. Po vakarykštės dienos vos vilkau kojas, tad žinia apie laukiantį darbą išmušė iš vėžių.
Užbėgus pakeisti rankšluosčių į vieną vis dar apgyventą kambarį kone išgriuvau iš koto – supratau, kad čia užtruksiu ilgai ir nuobodžiai. Kilimas, lovos, vonios kambarys ir dauguma kitų paviršių buvo nusėti smulkiai sutrupintais bulvių traškučiais.
Tai nebūtų buvęs kosminis skaičius, jei tą pačią dieną viešbučio ir vėl nebūtų tikrinusi jo savininkė, negana to, dar ir kvalifikacijos tarnyba. Viešbučio personalas zujo lyg skruzdėlės, į skruzdėlyną įbedus paseiliotą pagaliuką. Kai ore tvyro įtampa, nors peiliu rėžk, darbuotojai tampa irzlūs ir pikti. Tuo labiau, patikrinimas vyko dieną, kuomet viešbutyje apsistojo didžiulė grupė tėvų su mažais vaikais, po kurių užeiti į kambarį tikrai niekam nesiūlyčiau.
Užbėgus pakeisti rankšluosčių į vieną vis dar apgyventą kambarį kone išgriuvau iš koto – supratau, kad čia užtruksiu ilgai ir nuobodžiai.
Kilimas, lovos, vonios kambarys ir dauguma kitų paviršių buvo nusėti smulkiai sutrupintais bulvių traškučiais. Juos teko siurbti ir iš klientų batų bei pagalvių užvalkalų. Lentynos, spintelės ir stalai buvo padengti neaiškia lipnia mase, kurios nuvalyti iš pirmo karto nepavyko. Klozete puikavosi paskandintas šratinukas, o šiukšlių dėžėje, kartu su panaudotomis sauskelnėmis, paguldyta plastikinė stiklinė limonado išsiliejo ir įsigėrė į kilimą. „Kokį ch***ia jie čia darė?!“, – įžengusi į kambarį žodžių nesirinko mano mokytoja.
Vagilių rumunių pagrobtas siurblys
Nuėjusi pasiimti siurblio pastebėjau, kad mūsiškio nebėra, užtat rumunės kitame koridoriaus gale turi du. Pasiėmiau vieną, kai išgirdau už nugaros burbant rumuniškai.
Atsisukau ir nesuvokdama nė žodžio, ką man sako, šypsojausi. Mergina čiupo už siurblio, kurio aš nė neketinau duoti ir bandžiau kalbėtis su ja angliškai. Beveik mėlynuodama iš pykčio rumunė suriko angliškai: „Siurblys!“.
Prikandau lūpą, kad neimčiau kvatoti, nes aiškiai supratau jos įniršio priežastį, tačiau neketinau veltis į ginčą dėl apgailėtinos priežasties – dulkių siurblio vagystės. „Na taip, siurblys. Šaunu, kad išmokai angliškai“, – pasakiau ir nuskubėjau į bulvių traškučių tvirtove virtusius apartamentus pas besikeikiančią ukrainietę.
Nežinojau, kad pastaroji iki kaulų smegenų nemėgsta rumunų, tad vos sudėjau vaikišką sakinį rusų kalba: „Dulkių siurblys – mūsų? Rumunė ant manęs pykti, nieko sau...“, ši įsiuto ir nukulniavo manęs ginti. Olgai nepakako išsakyti savo nuomonės kitoms kambarinėms, ji žinojo esanti teisi ir labai mėgstama prižiūrėtojų, tad pasinaudojusi padėtimi paskundė kolegę už įniršio priepuolį ir emocijų liejimą ant nekaltos naujokės viešoje viešbučio erdvėje.
Iškuopusi dvidešimt kambarių, kuriuose apsistojo ne tik šeimos su vaikais, bet ir pasilinksminti su alkoholiu bei seksu mėgstantys jaunuoliai, pajutau visiškai nebeturinti jėgų. Rankiodama iš patalynės panaudotus prezervatyvus, o nuo stalų – picų likučius pastebėjau savo drebančias rankas. Per tris darbo viešbutyje dienas valgiau tik pusryčius, mat nesinorėjo palikti ukrainietės vienos tvarkytis, po to, kai ji labai nuoširdžiai stengėsi padėti man.
Rankiodama iš patalynės panaudotus prezervatyvus, o nuo stalų – picų likučius pastebėjau savo drebančias rankas.
Atėjusi viena iš prižiūrėtojų paskelbė džiugią žinią – mano darbo valandos jau baigėsi, tad galiu žygiuoti namo.
Pamačiusi mano perkreiptą veidą ir drebančias rankas ši net keletą kartų pasiteiravo ar man viskas gerai, ar šiandien ką nors valgiau bei kaip apskritai jaučiuosi. Priverstinai šyptelėjusi bandžiau pajuokauti, bet ši nebuvo linkusi į pokštus. Prieš išsiųsdama mane namo tikrintoja įteikė dovaną – uniformą su prisegama kortele, ant kurios puikavosi mano vardas.
Namo ėjau vos valdydama ašaras ir krimsdama sumuštinį, susiteptą pietums, kurių taip ir neturėjau. Pasimatavus uniformą paaiškėjo, kad man įteiktos kažkieno ilgai nešiotos kelnės, su delno dydžio skyle tarpkojy (gal šios skirtos kokiam kitam darbui viešbutyje?). Pagalvojau, kaip siaubinga turėtų būti dirbant šį darbą žinoti, kad jis – ilgalaikis.
Rytoj – paskutinė darbo diena: ne, tai ne darbas, tai – vergovė
