Andrius Šironas pasakoja, kad važinėdamas po Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją stebėjosi, kokie ten gražūs pluoštinių kanapių ūkiai, kaip juose maloniai priimami svečiai, kokie dalinami suvenyrai.
Tad savąją Široniją, Molėtų rajone netoli Papiškių, – jis kartu su šeimos nariais nori turėti būtent tokią.
Pradžia – 2015 metais
Apie pluoštinių kanapių auginimą, iš jų gaunamus produktus, šios šakos srities ypatumus Andrius gali kalbėti daug ir ilgai.
Pirmąsias kanapes pats sėjo 2015-aisiais.
„Labai po truputį pradėjome – iš pradžių kooperatyvą bandėme organizuoti, bet jis išbyrėjo, tai tada jau mes savo ūkyje pasėjome. Toks karjeros pasirinkimas gavosi. Susidėjau sau savotiškus barjerus: gyventi kaime noriu, dirbti nuo aštuonių iki penkių nenoriu, gyvulių auginti nenoriu. Rapsai, kukurūzai manęs irgi neviliojo.
Mąsčiau, mąsčiau, galima sakyti – į kosmosą paleidau tą klausimą. Prisiminiau kanapes, pasidomėjau, parodoje Kaune sutikau kelis žmones, susipažinome, susipažinau su augalu, su kultūra ir pabandėme tais metais. Paaiškėjo, kad viskas gerai“, – taip Andrius prisimena pažinties su kanapėmis pradžią.
Jis sako norėjęs auginti kažką tokio, ką ir patys valgytų.
„Ką pasigaminsi iš kukurūzų? Nesinorėjo purškimo, norėjosi ekologinės kultūros, kurią būtų įmanoma auginti ir valgyti. Pasiteisino visu 100 proc. Dabar aliejus yra kasdienės dietos dalis, net keliauti sunku be savo aliejaus ir sėklų“, – prisipažįsta jis.
Prieš daugiau nei šešerius metus kanapių auginimas Lietuvoje tebebuvo naujiena.
Kaip sako Andrius, literatūros buvo mažai, specialistų dar mažiau – tik Upytės bandymų stotis ir pavieniai ūkininkai, kurie kažką išmanė, bei senieji profesoriai.
„Visiškai nebuvo informacijos. Tai ieškojau užsienyje – JAV, Prancūzijoje, Ukrainoje. Taip pat konferencijose. Rankiojau informaciją, mokslinius tyrimus, kaip išsirinkti techniką, tarkim, aliejaus presą, kaip pilstyti. Paskui palengva viskas įsibėgėjo. Dabar ir su mokslininkais esame ryšius užmezgę, ir pasikonsultuoti yra kur“, – kalbėjo A.Šironas.
Nori ne tik aliejų spausti
Vis dėlto visos galimybės gaminti produktus iš Lietuvoje užaugusių pluoštinių kanapių mūsų šalyje neišnaudojamos.
Tam trūksta teisinio reglamentavimo, o neretai tam koją kiša neišmanymas, neįsigilinimas, šios temos nesupratimas, įsitikinęs A.Šironas.
Tiesa, Vyriausybė balandžio pradžioje pritarė įstatymo pakeitimams, leidžiantiems produktų gamybai naudoti visą pluoštinės kanapės augalą, atsisakant dabartinio apribojimo jį auginti tik pluoštui, sėkloms ir sodininkystei.
Tačiau Seimui dar siūloma tobulinti įstatymo projektą.
„Galbūt yra ir finansinis interesas arba tam tikras apsisaugojimas nuo potencialios grėsmės. Turime omenyje grūdininkų nuogąstavimus ir baimes. Kanapė kol kas yra labai pelninga kultūra. Tai subtilus klausimas, bet yra tam tikras noras pristabdyti. Galbūt yra ir šioks toks narkotikų šešėlis, noras tuo spekuliuoti. Tad priežasčių yra ir tikrų, ir tokių paslėptų ekonominių, kai vienos šalys konkuruoja su kitomis“, – kalbėjo Andrius.
Jo teigimu, tarkim, Italija priešinosi – e są Lietuva priims tokį įstatymą, kuris prieštaraus Europos Komisijos (EK) nuostatoms dėl laisvo produktų judėjimo.
Kanapė kol kas yra labai pelninga kultūra. Tai subtilus klausimas, bet yra tam tikras noras pristabdyti. Galbūt yra ir šioks toks narkotikų šešėlis, noras tuo spekuliuoti.
„Lietuvoje auga kokybiškos kanapės ir mes pagal žmonių skaičių trečioje-ketvirtoje vietoje Europoje visada būname pagal užauginamą kiekį. Pirmauja Prancūzija, Estija, o mes jau po jų“, – sakė A.Šironas.
Arbatą parduoti – neteisėta
Šiuo metu pluoštinių kanapių augintojai Lietuvoje gali aliejų spausti iš sėklų, pardavinėti sėklas maistui ir naudoti gaminiams spalius bei pluoštą.
Kaip vieną iš naujų panaudojimo galimybių Andrius rodo kraiką naminiams gyvūnams.
„Ir štai prieiname prie arbatos, kuri mūsų kultūros dalis, naudota nuo senų senovės tiek vantoms, tiek užpilams, tiek gerti, bet arbata yra oficialiai neleidžiama. Mes gavome tokį raštą ir keletą įspėjimų dėl arbatos, kad ji yra draudžiama.
Tokią dviprasmišką situaciją turime. 2014, 2015, 2016 metais mes drąsiai žaidėme, eksperimentavome, sėmėmės žinių iš Amerikos, tų produktų sugalvojome ir patiekėme į turgus, el.parduotuves įdomių. Po kelerių metų išaiškino, patikslino, kad jie yra neleidžiami. Įstatymas nesikeitė, bet EK ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) griežtai ir konkrečiai raštu įvardijo. EK nurodė gaires, o VMVT labai griežtai nurodė“, – aiškino Andrius.
Jo teigimu, keisčiausia tai, jog didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse tikrai galima rasti kanapių arbatos. Tačiau už tai gresia baudos dėl to, kad pluoštinių kanapių arbata neįtraukta į Lietuvos maisto produktą sąrašą, todėl VMVT neleidžia ja prekiauti.
Jeigu arbata prekiautume, mokėtume baudą už tai, kad parduodame produktą, kuris yra neregistruotas.
„Jeigu mes ja prekiautume, mokėtume baudą už tai, kad parduodame produktą, kuris yra neregistruotas, – apie situaciją kalbėjo Andrius, o paprašytas patikslinti, kodėl į tą sąrašą ši arbata nėra įtraukta, tvirtina čia pasigendąs galbūt ir kompetencijos, ryžto. – Sunku paaiškinti. Gal sprendimas Seime pasiklysta, nes, kaip mes juokaujame, tėvų neturi tas įstatymas.
Iš pradžių su ta problema daugiau Mykolas Majauskas dirbo, Andriejus Stančikas, Kaimo reikalų komitetas. Pasikeitė Seimas, parlamentarai išsilakstė po kitus komitetus, kiti iš viso nepateko, tai ir vėl be tėvų liko tas įstatymas, nors tarsi jau buvo parengtos pataisos. Bet dabar vėl iš naujo kovojame, žada kitų metų gegužės mėnesį leisti pardavinėti arbatas.“
Pluoštinių kanapių augintojai šito teisinio reglamentavimo tikėjosi dar šį sezoną, nes sėklos užsakytos, pasėta.
Kol kas Andrius sako galįs arbata nebent pavaišinti ir padalinti.
„Sudėtinga, bet... Reikia kantrybės“, – šypteli.
Šiemet – 7 hektarai
Jo šeimos ūkyje kanapių paprastai pasėjama nuo 5 iki 11 hektarų.
„Šiemet septyni hektarai. Kanapės yra pati paskutinė sėjama kultūra žemės ūkyje, vėliau gal tik grikiai. Tad sėjame gegužės antroje pusėje.
Yra skirtingų veislių, mes pasirinkę aliejinę veislę, kuri greičiau subręsta, bet mėgsta daugiau šilumos. Tai sėjame gegužės pabaigoje, o kartais ir birželio pradžioje. Kai kurias ilgiau vegetuojančias veisles galima pasėti ir balandžio gale, jos mažiau bijo šalčio.
Pasėjame ir tada džiaugiamės. Stebime, kaip auga, fotografuojamės, svečiai fotografuojasi. Stebime, kaip iš pradžių piktžolės stipresnės, nes šaknis turi, anksčiau išdygsta, tai aukštesnės, didesnės būna. Bet po 2, 3, 4 savaičių pamatome, kaip jas aplenkia kanapės. Tiesiog grožimės“, – paprašytas papasakoti, kaip vyksta auginimo procesas, sako Andrius.
Pasėjame ir džiaugiamės. Stebime, kaip auga, fotografuojamės, svečiai fotografuojasi.
Iki arbatos rinkimo laiko liepos gale arba net rugpjūčio pradžioje tas grožėjimasis ir vyksta.
„Mokomės, testuojamės, renkame tą arbatą. Žiūrime, kaip technologijas geriau priderinti, kaip kokybę pasiekti. Nors kiekiai ir nedideli, tą darbą darome, kalendoriuje jis yra. Tai pusiau šventė, pusiau darbas.
O pagrindinis darbas jau rugsėjo vidury, rugsėjo gale, kai sėklas nuiminėjame“, – pasakoja apie darbus A.Šironas.
Arbatos Šironija galėtų paruošti kur kas daugiau, kaip sako Andrius, tai ir buvęs vienas iš tikslų – Molėtuose žemės nėra labai našios, sklypai mažesni, įvairesni, todėl ir norėta labiau orientuotis į arbatą.
Vietoj tabako
„Aš asmeniškai ruošiausi daugiau arbatos produkcijai, išskirtiniams renginiams, kad pridėtinė vertė būtų didesnė. Estetiškai gražiai paruoštos ir patiektos arbatos. Dar viena tema, kuri gal su sveikata nelabai koreliuoja, bet yra paklausa, yra žmonių, kurie tabaką keičia pluoštinėmis kanapėmis ir rūko jas. Tarkim, mesdami rūkyti“, – šių kanapių panaudojimo galimybes pristato jų augintojas.
Kvaitulinio poveikio šios kanapės tikrai neturi, tikina Andrius ir juokiasi, kad ne kartą skelbta, kiek hektarų reikėtų surūkyti, kiek kilogramų, kad žmogus galėtų apkvaisti bent kaip nuo bokalo alaus. Tačiau norint tiekti tokį produktą, kuris pakeistų įprastą tabaką, irgi reikia atitinkamo teisinio reglamentavimo.
„Būtinai. Viskas, kas susiję su žiedynais, yra kol kas tabu“, – patikino A.Šironas.
Viskas, kas susiję su žiedynais, yra kol kas tabu.
Bauda, gresianti už prekybą į maisto produktų sąrašą neįtrauktais produktais, siekia apie 400 eurų.
Kaip sako Andrius, galbūt kokiam dideliam prekybos centrui tai yra smulkmena, tačiau smulkiems gamintojams, kokiais save laiko ir Šironai, visos išlaidos svarbios.
O ir mažiesiems dažniau gali tekti susidurti su tokiomis situacijomis, kai kas nors skundžiasi jų veikla institucijoms.
Todėl arbata Andrius gali pavaišinti, jos padovanoti, bet nepardavinėja.
Vienas iš svarbiausių sezono darbų yra sėklų nuėmimas.
Tuomet į pluoštinių kanapių laukus išvažiuoja kombainas.
Andrius prisipažįsta pats jo nevairuojantis, tai jau tėčio darbas.
Kombainas – įprastas, kokį sutiksi ir javų lauke.
Pirmos dienos nuėmus derlių svarbiausios
„Todėl ir rinkomės sėklines kanapes, jos mažesnės, žmogaus ūgio, galima jas nukulti grūdiniu kombainu. Nukūlus labai svarbu pirmą dieną, pirmą parą pravalius ar net nevalius padžiauti ir išdžiovinti sėklas, nes per pirmas dvi paras galima prarasti visą derlių.
Jeigu dirbi sąžiningai, gali prarasti. Jeigu nelabai – galima klientams sugadinti gyvenimą. Labai staigiai krenta kokybė, kaip ir daugelio aliejinių kultūrų – garstyčias, rapsus, vos nuėmus reikia išdžiovinti. Tada jau lieka tik nuo graužikų saugoti. Saugodami tą sėklą nuo graužikų palaipsniui per metus ir spaudžiame aliejų pagal poreikį“, – pluoštinių kanapių iki aliejaus butelių kelią toliau dėsto Andrius.
Visus darbus šiame ūkyje jo šeimininkai stengiasi atlikti patys.
Šalia to, kaip sako, jungia rekreaciją, turizmą, jau šešerius metus priima tarptautinius savanorius, kurie ir padėjėjai, ir darbininkai.
Tuo metu, kai lankėmės Šironijoje, ten dėžutes gaminiams lankstė du savanoriai iš Prancūzijos.
Nukūlus labai svarbu pirmą parą pravalius ar net nevalius padžiauti ir išdžiovinti sėklas, nes per pirmas dvi paras galima prarasti visą derlių.
„Taip save ir pristatome – dirbame su pluoštine kanape ir supažindiname žmones su ūkio veikla, su pluoštine kanape. Galima atvažiuoti, pamatyti tiek lietuviams, tiek užsieniečiams, kartais jie atvažiuoja dviem, trims savaitėms. Čia galima paliesti ranka ir realiai pajusti. Kai kurie filmuoja, fotografuojasi, kai kurie palapines pasistato ir kanapių lauke pamiega“, – apie svečius pasakojo Andrius.
Išspaudžiamo aliejaus kiekis visus šešerius metus, pasak Andriaus, jų ūkyje auga, tik per karantiną liko toks pats, kaip ankstesniais metais – tai yra apie dvi tonos aliejaus per metus.
„Pirkėjų turime. Po truputį išaugo lojalių klientų ratas, kurie gal jau irgi kaip ir aš priprato savo maisto racione turėti, nebeįmanoma be kanapių aliejaus gyventi“, – prisipažįsta.
Kaip desertas
Kuo tas aliejus toks išskirtinis?
Andrius sako, kad tą aliejų gali valgyti kaip desertą:
„Žinoma, tai riebalai, sunkus maistas, tačiau jo skonis, ypač šviežio arba gerai išlaikyto, yra desertinis. Ir su ledais tinka, ir su kokteiliais, salotomis, sriubomis, troškiniais. Aš jau ir rankas bei veidą pradėjau tepti. Po kelių patepimų labai sudrėkina odą, ji suminkštėja. Kosmetikoje šį aliejų naudoja kaip pagrindą kremams. Ne tik maistui, bet kartais perka ir muilo, kremų gamybai.“
Jis nevengia kalbėti ir apie kokybę – esą kartais nesąžiningi gamintojai sugadina pirkėjams įspūdį apie kanapių aliejų, nes būna kartus.
Vadinasi – oksidavęsis, pagedęs.
„Žmonės nusprendžia, kad šitas aliejus neskanus, kad nepatinka, kad blogiau už žuvų taukus. Kartais išties reklamuojame jį beveik kaip pakaitalą žuvies taukams, nes turi omega3, vitamino D, vitamino E. Savo šviežumu, kokybe galėtų net lenkti, bet industrijos problema yra dėl kainos ir kokybės santykio – daugelis sričių turi tą dugną, kur pigiai ir blogai, turi viduriuką ir turi perlenktą lazdą, kur labai brangu ir ne itin gerai.
Ir su ledais tinka, ir su kokteiliais, salotomis, sriubomis, troškiniais. Aš jau ir rankas bei veidą pradėjau tepti.
Kadangi patys valgome, mūsų tikslas ir išlieka, kad galėtume aprūpinti ir šeimyną, nenorime nuodais maitintis. Stengiamės kuo kokybiškiau viską daryti, gal todėl tie klientai ir lieka, kartais sako – pabandėme vienoje, kitoje vietoje įsigyti, bet grįžome, nors gal ir brangiau, bet pirksime iš jūsų“, – pasakojo Andrius.
A.Širono teigimu, Lietuvoje yra bent trimis skirtingomis kryptimis linkusių eiti pluoštinių augintojų.
Vieni jas augina dėl biomasės – žaliavos papildų, vaistų medžiagai kanabidioliui ir kt.
„Kol EK ir Lietuvos reglamentas nebuvo toks aiškus ir griežtai ribojantis, nuo 2014 metų augintojų tik daugėjo ir 2019 metais turėjome piką – beveik 10 tūkst. ha auginta, buvome gal antri Europoje po Prancūzijos.
Bet sutapo tiek rinkos poreikiai, tiek reguliavimai, pardavimų reklamos ribojimai tų papildų, smuko paklausa, smuko auginimas. Pernai dvigubai mažiau auginta, apie 5 tūkst. ha.“
Kiti augina šias kanapes dėl natūralaus pluošto.
Ši sritis itin buvo paaugusi prieš kelerius metus, kai Kėdainių LEZ pastatyta natūralaus pluošto gamykla.
Tačiau, anot A.Širono, gamintojai dar patys ieškojo tinkamiausių technologijų, vėlavo atsiskaityti už supirktą pluoštą su ūkininkais, tad ne vienas iš jų atsisakė auginti šią kultūrą.
„Trečias sektorius – auginimas dėl sėklos arba aliejaus. Sakyčiau, kad jis stabiliai po truputį auga. Tiek didesni, tiek mažesni ūkininkai kas išmoko auginti, tas augina. Sėklos kaina nekrenta pastaruosius šešerius metus – arba stabili, arba kyla. Europoje paklausa didėja, Lietuvoje taip pat, ekologinių sėklų paklausa irgi auga. Šitas segmentas gana stabilus ir nemažėjantis“, – teigia būtent šį sektorių ir pasirinkęs augintojas.
O paklaustas, ar daug darbo reikia įdėti auginant pluoštines kanapes, Andrius juokiasi – jos auga pačios.
