Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.
Šįkart 15min pašnekovas – Europos Sąjungos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kurį iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija.
Svarbiausi faktai apie V.P.Andriukaitį:
Amžius: prezidento rinkimų dieną bus 67 metai
Gimimo vieta: Kiusiuras (Jakutija)
Išsilavinimas: kardiochirurgas, istorikas
Šeiminė padėtis: vedęs, turi tris vaikus
Nuorodos į ankstesnius ciklo interviu: su Valentinu Mazuroniu, su Gitanu Nausėda, su Ingrida Šimonyte, su Arvydu Juozaičiu, su Nagliu Puteikiu, su Mindaugu Puidoku.
– Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena Europos Komisijoje? Kada išgeriate pirmąjį kavos puodelį?
– Komisijoje paprastai būnu 8 valandą. Nuo tos valandos prasideda darbai. Kada geriu kavą – nežinau. Viskas priklauso nuo darbotvarkės. Per dieną būna 6-8 sudėtingi posėdžiai.
Darbo diena dažnai baigiasi aštuntą, devintą, dešimtą ar vienuoliktą valandą vakaro. Tada baigiasi įvairūs renginiai.
Darbotvarkės būna labai įtemptos. Be to, mano darbotvarkės pilnos darbinių komandiruočių į visas 28 ES valstybes, taip pat už ES ribų. Mano darbotvarkės apima ir Afriką, ir Artimuosius Rytus, ir Kiniją, ir Japoniją, ir Argentiną, ir Braziliją, ir Jungtines Valstijas – visą pasaulį.
Todėl atsakyti į klausimą, kada geriu kavą, neįmanoma. Geriu, kada išeina. Kartais kavos per dieną išgerti tenka ir keturis kartus.
– O tais atvejais, kai po darbo vis dėlto lieka laisvo laiko, arba savaitgaliais kaip mėgstate jį leisti? Kokie jūsų pomėgiai?
– Vienas iš didžiųjų mano pomėgių – apkeliauti kuo daugiau istorinių vietų. Kartu su žmona su mašinėle apsukome viską, ką galėjome. Ir Olandiją, ir Belgiją, ir Vokietiją, ir Liuksemburgą, ir Prancūzijos istorines vietas.
Kadangi esu istorikas, man labai svarbu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę.
Kadangi esu istorikas, man labai svarbu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę.
Aš jai atidaviau daug valandų ir dabar galiu pasididžiuoti, kad stovėjau tose katedrose ar tose vietose, kurios istoriškai fantastiškai įdomios. Skiriu labai daug dėmesio istoriniam patyrimui.
O kalbant apie knygas, kurias skaitau, mane labiausiai domina du didžiuliai knygų blokai. Vienas blokas – filosofija ir religijų analizė, kitas blokas – istorijos studijos.
Ir, žinoma, dar trečias blokas knygų – labai seku savo portfelio mokslinę literatūrą, nes man reikia daug profesinių žinių. Sveikatos apsaugoje, maisto saugoje ir kitose srityse be galo daug problemų, ir aš turiu sekti.
Skaitau labai daug ataskaitų, pavyzdžiui, apie naujas sėklų veisimo technologijas, kur reikia suvokti, kas yra mutagenezė, kuo ji skiriasi nuo genetiškai modifikuotų produktų. Skaitau, kas darosi su klimato kaita, ką darome su atsparumu bakterijoms, kokia yra šiuolaikinė virusologija. Mane lydi begalė literatūros ir kaip mediką, ir kaip istoriką.
– Kokia buvo paskutinė savo malonumui skaityta knyga, kuri jus sužavėjo?
– Yuvalio Harari „21 pamoka XXI-ajam amžiui“. Labai gera knyga. Arba Piketty „Kapitalas“. Fantastiška knyga! Siūlau paskaityti. Žinoma, tai nėra lengva knyga.
Dar labai gera knyga yra „Jeruzalė“. Čia lietuviškas vertimas, neseniai skaičiau. Fantastiška knyga.
Dar neišpasakytai mėgstu poeziją. Kartais pasineriu į poeziją, tą, kurią aš myliu. Man reikia Pauliaus Širvio, man reikia Justino Marcinkevičiaus, man reikia Valentino Sventicko paskaityti apie poeziją, man reikia Salomėjos Nėries, man reikia Jono Aisčio. Aš myliu poeziją.
– O ar yra vaikystėje ar jaunystėje perskaityta knyga, kuri būtų palikusi įspūdį visam gyvenimui? Turite tokią knygą?
– Aišku, turiu! Pirma knyga, kurią skaičiau daug daug kartų, be galo daug, buvo „Daktaras Aiskauda“.
Beždžionė Čiči, šuniukas, Barmalėjus... Visus juos atsimenu. „Daktaras Aiskauda“. Graži, puiki, gili knygelė, kuri mane ir išaugino daktaru. Aš juokauju.
Kita knyga, kurią skaičiau, Vakaruose paprastai vadinasi „Pinokio nuotykiai“, o rytinėje pusėje vadinosi „Buratino nuotykiai“. Antroje klasėje buvau net nutaręs pasidaryti medinį Buratiną. Ir aš dariau. Iki ketvirtos klasės. Nepavyko, jis nekalbėjo(šypsosi). Bet aš iš kaladžių sukaliau.
Antroje klasėje buvau net nutaręs pasidaryti medinį Buratiną. Ir aš dariau. Iki ketvirtos klasės. Nepavyko, jis nekalbėjo.
O po to labai mylėjau pasakas. Labai. Pavyzdžiui, „Haufo pasakos“. Ir dabar galiu papasakoti apie tą smuklę, kurioje gyvena tarp kėglių baisus vaiduoklis... Arba galime susitarti dėl išmaniosios Elzės.
Labai mėgau ir „Tūkstantį ir vieną naktį“. Labai mėgau, fantastika! Labai mėgau indėnų knygas. Karlas Majus, apačių vadas Vinetu, čia buvo viskas aišku. Labai mėgau „Bembį“. Bembis ir jo vaikai, atsimenat, žinot ką nors apie tai?
– Animacinį filmą tik mačiau.
– O aš skaičiau knygas. Labai mėgau diafilmus. Mes tada sukdavome diafilmus ant sienos... Vau buvo! „Kelionė į Mėnulį“. „Kelionė į Marsą“.
Labai mėgau skaityti mokslinę fantastiką. Pavyzdžiui, Jules'ą Verne'ą. Knyga apie kelionę į Žemės centrą. Dar labai patiko rusų autoriaus knyga „Kelionė į Plutonio šalį“.
Taip kad šiaip turiu labai plačią pomėgių skalę, ką skaityti. Ir be galo mėgau Lietuvos klasiką. Kaip Biliūno „Kliudžiau“...
„Tai buvo maža, raina katytė...“. Įsivaizduojate, ir dabar prisimenu. Širdį virpinantis skausmas, kada jis ją sužeidžia.
– Jūs gimėte tremtyje, Jakutijoje. Ar galite trumpai papasakoti, už ką buvo ištremti jūsų tėvai ir ką pats prisimenate iš tų laikų?
– Už ką ištremti tėvai, galiu papasakoti daug. Nes čia netrumpa istorija. Mano tėvo ir mano motinos istorija yra labai įspūdinga. Mano motina buvo du kartus tremtinė ir vieną kartą pabėgėlė. Karo pabėgėlė.
Kai jai buvo 6 metukai, ji su mano seneliais nuo I-ojo pasaulinio karo bėgo iš Kauno ir atsidūrė Maskvoje. O po to Maskvoje įvyko bolševikų revoliucija, vyko sudėtingi dalykai, mirė mano senelis. Tada mano mamytė su savo mama, mano močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą. Kaip stovi. Tai buvo baisūs, sunkūs laikai.
Po to mano mamytė ištekėjo už mano tėvelio. Jis augo Kauno Dainavoje. Irgi buvo bėglys per karą. O po to mano tėvas, kilęs iš mažažemio ūkininko šeimos, pasiekė mokslų. Sunkiai.
Ir buvo paskirtas į Klaipėdą. Į Klaipėdos muitinę maisto chemiku, muitinė laboratorijos viršininku. 1927 metais. Jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, maisto chemiją. Ir su mama apsivedė ir išvažiavo. Ten gimė mano pirmas brolis.
1939 m. Klaipėdą okupavo Hitleris. Tada mano tėvas norėjo pasikėsinti į Hitlerį.
1939 m. Klaipėdą okupavo Hitleris. Tada mano tėvas norėjo pasikėsinti į Hitlerį.
Tai tikra. Jį gestapininkai suėmė. Areštavo ir mano mamą. Mano tėvas pabėgo iš gestapo daboklės į Lietuvą. Mano motiną išgelbėjo prancūzų Raudonasis kryžius, su vaiku, mano broliuku, išvežė į Lietuvą iš Klaipėdos. O Klaipėdoje nacionalizavo visą jų turtą.
Mano tėvas buvo labai aktyvus žmogus. Jis nepritarė nei Hitleriui, nei Stalinui. Kai Stalinas okupavo Lenkiją ir Vilnių grąžino Lietuvai, bet po to aneksavo Lietuvą, mano tėvas buvo besipriešinančių pusėje.
Tada bolševikai 1941 m. birželio 14 d. suėmė mano tėvus ir ištrėmė į gulagus. Iš pradžių į Altajų, o po to, 1942 m., į gulagus, darbo stovyklą prie Laptevų jūros. Į poliarinį ratą. Mes esame ledjūrio vaikai.
Aš ten gimiau. Ten lageris per visą karą prastovėjo. 1954 m. buvo uždarytas. Bet mes likome barakuose gyventi.
– Ką atsimenate iš tų laikų, iš savo vaikystės?
– Viską.
– Kokie ryškiausi atsiminimai?
– Penki barakai, tundra, 24 valandų naktis žiemą, siaubingos pūgos, graži poliarinė pašvaistė, 24 valandų diena vasarą, milijardai uodų, pelkė... tą prisimenu.
Aš gimiau Kiusiure, Tyt Ary. Kai gavome leidimą grįžti į kontinentą iš salyno žiočių, Lenos upe su barža kilome aukštyn. Tada aš pamačiau pasaulį.
Man buvo penkeri su puse ar šešeri metai. Pirmą kartą pamačiau mišką, medį, elektrą, mašiną... Pamačiau, aišku, laivą pirmą kartą, laptiožniką.
Pirmą kartą obuolį paskanavau, kai man buvo šešeri su puse metų. Aš atsimenu jo skonį iki dabar. Pirmą kartą bulvę pamačiau. Pirmą kartą pieno paragavau.
O po to, aišku, ilga kelionė į Lietuvą.
– Koks jausmas buvo pirmąkart pamačius Lietuvą?
– Aš norėčiau jums pasiūlyti paskaityti Ingos Liutkevičienės knygą „Lietuviškas imunitetas“. Ten rastumėte visus atsakymus. Bet trumpai pasakysiu – mes grįžome į Kauną naktį. Kaunas man buvo pasakų miestas.
Visų pirma, kas buvo keista, tai pamatyti aptvertus medžius, obelis. Aš neturėjau supratimo, kas yra obelis. Buvo lapkričio mėnesis, ant medžių kybojo sušalę obuoliai. Mes juos valgėme. Ojėzau, kaip skanu buvo!
Išėjome į gatvę su savo jakutiškais rūbais ir chebrytė gatvėje iškart pradėjo murmėti: jakutai, jakutai... Užvirė pas mus toks pyktis. Galvojame, čia mes broliai lietuviai, o jie mus erzina.
Po to pamačiau stebuklą – kad iš žemės galima pasemti vandenį. Žinai, ką tai reiškia? Šulinys. Nes kur aš buvau, amžinas įšalas, ten nėra žemėje vandens. Ten vanduo upėse ar nuo ledo. O šiaip žemėje šulinių nėra, nes amžinasis įšalas. Tai mes nustebome – kas čia darosi?
Mano tėvas dainuodavo dainą: „Kad tas Nemunas galingas būtų toksai išmintingas, savo vandenis išlietų, degtinėle patekėtų“. Ir staiga mes pamatėme Nemuną. Jėzau, Marija... perspjaunama upelė! O va Lena – du su puse kilometro plotis... Sako, galingas Nemunas. Bet palyginus su Lena atrodė toks upeliukas.
Tik po to Nemuno jausmas man išaugo į tą mūsų supratimą. „Per visą naktį, per visą naktį, Nemunas šėlo, Nemunas dūko, per visą naktį mes nemiegojom, per visą naktį laukėm stebuklo.“ Kieno čia žodžiai?
– Gal Širvio?..
– Neeee... Justino Marcinkevičiaus. „Devyniabrolė“.
– Jau vėliau, paauglystėje, koks buvote vaikas? Labiau toks, kuris sportuoja, ar toks, kuris skaito knygas?
– Aš buvau visoks. Mėgau ir žaisti futbolą iki nukritimo, ir žaisti ledo ritulį. Dar mėgau ir lankiau boksą. Labai mėgau sportą.
Bet mėgau ir matematiką. Mėgau biologiją. Buvau olimpiadų dalyvis. Buvau aktyvus vaikas mokykloje. Mokykloje man taip fain sekėsi. Baigiau mokyklą aukso medaliu. Manęs buvo pilna visur.
– Kodėl studijuoti pirmiausia pasirinkote mediciną?
– Juk jau sakiau – dėl daktaro Aiskaudos! Juokauju. Bet tas turėjo turbūt įtakos. Nes aš labai mylėjau šitą knygą. Labai. Vaikystėje, žinoma. Antroje, trečioje, ketvirtoje klasėje. Aš labai greitai išmokau skaityti, ir man labai sekėsi.
Bet aš susižavėjau Lietuvos žmonėmis. Aš labai mylėjau Vincą Kudirką, daktarą Grinių, Basanavičių, Avižonį. Lašą. Mano tėvas daug apie juos pasakojo, apie tą senąją Lietuvos universiteto inteligentiją. Ir apie jų pasiekimus.
Mane ta inteligentų karta labai traukė. Ir nutariau – būsiu gydytojas, kaip ir jie. Bet taip pat nutariau būti ir istoriku.
– O kaip pasirinkote studijuoti ir istoriją? Atrodo, kad istorija ir medicina – gana skirtingos sritys.
(Atsidūsta) – Tie, kurie taip mano, daro didelę klaidą. Medicina suteikia tau teisę gydyti žmogų. Istorija tau suteikia teisę pretenduoti į receptus taisant žmonijos ydas. Ir kai aš dabar visuomenės sveikatą nagrinėju, man istorijos žinios padeda neišpasakytai daug.
Būdamas gydytoju, aš taip pat dalyvauju žmonijos gydymo pažangoje. Šiandien esu gydytojas ir maisto saugos atstovas. Ir taip pat žinau, kad visuomenės sveikata bei istorija žengia koja kojon. Tad mano tikslas – parašyti ne tik individualų receptą žmogui, bet visai visuomenei.
Pavyzdžiui, parašom receptą, kaip sustabdyti rūkymo epidemiją. Arba kaip sustabdyti perteklinį cukraus vartojimą. Arba kaip sustabdyti grėsmingą alkoholio perteklinį vartojimą. Ką daryti su savižudybėmis.
– Jūsų biografijoje skelbiama, kad už veiklą nelegaliame A.Strazdelio humanitarinės minties universitete buvote suimtas ir nubaustas priverstine registracija Ignalinoje. Galite trumpai papasakoti, kas tai buvo per universitetas ir ką jūs jame veikėte?
– Galiu. Aš išaugau disidentinėje šeimoje. Nebuvau nei spaliuku, nei pionierium, nei komjaunuoliu, nei komunistu. Taip ir užrašykit.
Aš išaugau disidentinėje šeimoje. Nebuvau nei spaliuku, nei pionierium, nei komjaunuoliu, nei komunistu. Taip ir užrašykit.
Tie, kurie mano, kad aš ką nors bendro turiu... Neturiu nieko. Aš turiu bendro su Lietuvos socialdemokratija. Su savarankiška Stepono Kairio socialdemokratine mokykla. Su „varpininkais“, kuriems paskyriau visą savo gyvenimą. Liaudininkams, „varpininkams“, socialdemokratijai ir Lietuviškai socialdemokratijos versijai.
Kaip aktyvus disidentas, aš ėmiau ieškoti galimybių įsteigti „varpininkų“, liaudininkų, socialdemokratų mokyklą. Nes Kaune veikė pogrindinės krikščionių ir tautininkų mokyklos. Man jos netiko. Ir aš su draugais nutarėme suburti socialistinės minties Antano Strazdelio universitetą.
Tai buvo mūsų priedanga. Antanas Strazdelis buvo toleruojamas tarybinės valdžios kaip kunigas, parašęs tokį eilėraštį apie varną, ir kaip liaudininkas, kuris palaikė liaudį. Tokia mitologija buvo sukurta.
Bet jis mums tiko prisidengti, kad mes studijuojame XIX-XX a. lietuvių atgimimo veikėjus. O iš tiesų mes ieškojome alternatyvų stalininiam-bolševikiniam socializmui. Kita alternatyva buvo Dubčeko „socializmas su žmogišku veidu“, o mes ieškojome trečios alternatyvos – kaip užmegzti ryšį su Vakarų socialdemokratija. Todėl mes gynėme mintį apie demokratinį socialistinį humanizmą kaip atsaką į prievartinę stalinistinę, marksistinę, leninistinę doktriną.
1976 m. spalio 17 d. mane suėmė. Už tai mano biografija yra žinoma KGB puslapiuose, yra daug ištraukų, ten galite rasti. Jie mane privertė dirbtinai pasirinkti Ignaliną, o po to mane internavo Ignalinoje KGB priežiūroje, be teisės išvažiuoti.
Taip, kaip padarė su Vincentu Sladkevičium ar Julijonu Steponavičium. Vienas buvo Nemunėlio Radviliškyje, kitas Žagarėje, o mane išgrūdo ten.
Antras suėmimas buvo 1982 m., bet labai trumpai, nes mirė Brežnevas ir mane paleido.
– Buvote vienas iš Kovo 11-osios dokumento, o vėliau ir Konstitucijos rengėjų. Ar galite trumpai prisiminti savo vaidmenį šiuose procesuose?
– Tai buvo neišpasakytai įdomus laikotarpis. 1989 m., kai laimėjo rinkimus Sąjūdis, iškilo problema – kaip paskelbti Nepriklausomybę. Ir mane paskyrė į aštuonių asmenų darbo grupę, kurie parengėme visą penkių tekstų paketą Kovo 11-ajai.
Toje darbo grupėje buvome Landsbergis, Stankevičius, Lapinskas, Saudargas, Katkus, Klumbys, aš ir Motieka. Plius, Teisės skyriaus deleguotas Vytautas Sinkevičius. Mes rengėme Kovo 11-osios dokumentus, ir Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją man teko parašyti pačiam savo ranka, nes neturėjome mašinistės.
Diskutavome, pykomės. Aš pasisakiau už vieno žodžio pakeitimą paskutinėje redakcijoje. Mes buvome sutarę, kad „Lietuva sieks realizuoti suverenitetą“, o aš protestavau. Sakiau – nesutinku, diskutuokime. Turi būti „Lietuva pradeda realizuoti suverenitetą“. Nes „sieks“ – tai kada? O „pradeda“ – tai jau dabar.
Pasitelkiau į talką Martą Tarmaką, estą, kuris puikiai kalbėjo lietuviškai. Iš Estijos liaudies fronto. Ir mes įtikinom, aš po to įtikinau Vytautą Landsbergį, kuris pirmininkavo posėdžiui. „Pradeda“ yra mano nuopelnas. Ta prasme, ir mano nuopelnas. Nes po to visi sutiko, visi padėjo parašus.
Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją man teko parašyti pačiam savo ranka, nes neturėjome mašinistės.
Aš turiu savo teksto paskutinę redakciją įsirėminęs namie. Ir Europos komisijoje laikau kopiją. Nes aš turiu kuo didžiuotis.
Konstitucijos rengimo projektą pradėjome nuo metmenų 1990 m. Po to visuotinės diskusijos, po to ėmėm rengti projektą, po to suskilom ir parengėm du projektus – Egidijaus Jarašiūno ir Kęstučio Lapinsko. Prezidentininkai ir parlamentininkai.
Buvau vienas iš parlamentininkų aktyviausių gynėjų. Taip ir atėjome iki krizės su dviem projektais. Ir tada Vytauto Landsbergio šalininkai nutarė – organizuojame referendumą dėl prezidento be Konstitucijos, paėmę iš jų projekto prezidentines funkcijas. Ir dar pasiūlė, kad ateitų daugiau žmonių, tuo pačiu organizuoti referendumą dėl tarybinės armijos išvedimo iš Lietuvos.
Buvo aišku – jei du referendumai vyks tuo pačiu metu, jie pritrauks daugiau žmonių. Būtų laimėjusi prezidentinė respublikos formulė be Konstitucijos. Būtume patekę į tą patį prezidentinių valstybių režimą kaip Baltarusija, Ukraina, Rusija, Kazachstanas... Aš jums tiesą pasakoju.
Tada mes siekėme atskirti tuos referendumus. Ir mums pavyko atskirti. Ir Landsbergio kompanija pralošė referendumą dėl prezidento be Konstitucijos. Ir kai pralošė, jie pasitraukė iš parlamento salės ir ėmė posėdžiauti atskirai. Prasidėjo parlamentinė krizė.
Vėl susėdome – ką daryti? Einame į gilią krizę, Aukščiausioji Taryba nebedirba. Tada susėdome su dviem projektais konstitucijų, pradėjom kompromisų paiešką. Subūrėme kompromisų grupę, įėjau ir aš. Sujungėm Jarašiūno ir Landsbergio tekstą su mūsų tekstu. Ilgai tarėmės, „mušėmės“, kol sudėjome žvaigždutes prie ginčytinų vietų, sutarę, kad kas laimės kitoje kadencijoje, tas turės lengvatine tvarka pakeisti tuos straipsnius.
Laimėjo parlamentininkai, bet nepakeitė. Tad ir šiandien Konstitucijoje yra dalykų, kurie yra iš dviejų supinti ir kurie yra labai prasti.
Niekur nėra taip, kad ministras būtų trijų ponų tarnas. Šiandien ministras yra pavaldus premjerui, atskaitingas Seimui ir atsakingas Prezidentui. Paaiškinkit, ką tai reiškia? Tą košę reikėtų išspręsti. Kuo nuoseklesnis teisinis reguliavimas, tuo geriau.
– Koks pasaulio ir koks – Lietuvos politikas jus labiausiai įkvepia? Kokį laikytumėte pavyzdžiu?
– Iš Lietuvos man brangūs ankstyvieji politikai. Pavyzdžiui, Vincas Kudirka labiau negu daktaras Basanavičius. Taip pat žaviuosi Kaziu Griniumi. Žaviuosi Jackum Sonda, protingas žmogus. Vileišiu.
Bet ypatingai žaviuosi Steponu Kairiu. Kuris turėjo panašią istoriją. Steponas Kairys buvo vienas iš Vasario 16-osios teksto autorių, jo formulė iš esmės laimėjo. Jis privertė atsistatydinti Smetoną ir pirmininkauti tam posėdžiui Basanavičių.
Basanavičiui paminklą pastatė, bet niekas Steponui Kairiui paminklo nepastatė.
Basanavičiui paminklą pastatė, bet niekas Steponui Kairiui paminklo nepastatė.
Tam, kuris labiausiai mušėsi dėl Vasario 16-osios formulės, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir atsisiejusi save nuo visų ryšių. Šita Stepono Kairio pozicija laimėjo. Ir aš didžiuojuosi, kad jam pavyko Vasario 16-ąją, o man pavyko Kovo 11-ąją.
– O iš pasaulio politikų?
– Žaviuosi Willy Brandtu. Žaviuosi Mahatma Gandhi. Ir neabejotinai žaviuosi tokiu ryškiu kovotoju už Europos susivienijimą Altiero Spinelli. Italų komunistu. Tiksliau, eurokomunistu. Kairiuoju, ryškiu kairiuoju.
– Ar turite posakį ar sentenciją, kuria vadovaujatės gyvenime?
– Turiu tris. Pirma – gnoti seauton. Žinai, ką tai reiškia?
– Ne.
– „Pažink save“. Čia Sokratas. Antra – „Viskuo abejok“. Čia klasika lotyniškos mokyklos. Ir trečias – festina lente. „Skubėk lėtai“.
– Ar mėgstate žiūrėti kino filmus? Kokius mėgstate?
– Labai. Mėgstu ekranizuotas geras knygas. Iš tiesų žavu žiūrėti geras ekranizacijas. Pradedant apie Jėzų Kristų, jeigu paremta testamentais, ne sentimentaliai, bet atvaizduojant visą gilią dramą, ir baigiant „Karu ir taika“. Tiek amerikietiška versija, tiek rusiška. Tarp kitko, rusiška, tarybinė versija geresnė, nes ji autentiškesnė.
Ir Viktoro Hugo „Vargdieniai“. Ir, ką besakyti, „Trys muškietininkai“. Arba „Grafas Montekristas“. Žaviuosi visa didžiąja klasika. Arba „Džeinė Eir“. Arba „Šerlokas Holmsas“. Arba Puaro.
Dar taip pat žaviuosi istorine problematika. Istoriniu žanru, kuris sujungia istoriją su, tarkime, literatūriniu siužetu.
Kaip istorikui, man labai gera matyti tokius iškilius istorijos momentus, net ir nebūtinai istoriškai autentiškus. Pavyzdžiui, „300 spartiečių“. Arba „Spartakas“. Arba „Rūsčioji upė“. Fantastiškas tarybinis filmas apie Sibirą. Aš ten gimęs, tai man labai daug sentimentų.
Ir dar labai įdomu matyti dokumentiką. Bet grynąją, moksliškai pagrįstą dokumentiką. Esu didelis natūrologijos fanas. Arba filmų apie planetą įvairiais aspektais.
– Koks buvo paskutinis filmas, kurį matėte ir paliko įspūdį?
– Oi, tiesą pasakius, pers paskutinius septynerius metus aš mačiau filmą... (šypsosi) Aš ir dabar matau filmą. Jei būčiau režisieriumi, pastatyčiau filmą apie mano septynerių metų patirtis, išbraidytus meridianus. Ginčus, diskusijas.
Septyni metai tiek būnant ministru, tiek pereinant į komisaro pareigas ir į šitokį krizių sūkurį... Tik atėjome – bach, pietų Europoje krizė ir tada „Grexit“. Po to bach, Ebolos tragedija. Tada pabėgėlių krizė, ir, negana to, Sirijos karas, bombardavimai.
Geriausias filmas tie septyneri metai.
Negana to, krizė tarp Europos Sąjungos ir Rusijos, Rusijos neteisėti veiksmai Kryme, karinis konfliktas... Dieve brangus! Ir, negana to, „Brexit“. Jūs neįsivaizduojate, kvapą gniaužiantys įvykiai mūsų komisijoje. Ir visus tuos pasiutusius arklius valdėme. Aš atrodau dabar kaip filme (juokiasi). Geriausias filmas tie septyneri metai.
– O ar muzikos mėgstate klausyti? Kokią mėgstate ir kada klausotės?
– Bet kada. (Pradeda dainuoti) „Nunešk mane į tą audringą, tamsią naktį / Sudegink meilės ugny / Tu man vienintelė esi“ Kas čia?
- Melodija girdėta, bet nežinau. Kas?
- Iš Klaipėdos, iš J raidės, šitas, kaip jis ten... (Steponas Januška, – red. past.) Žodžiu, klausau kokios norit muzikos. (Vėl pradeda dainuoti) „Ramunėle, tu pavargai, Ramunėle tu...“ Čia „Hiperbolė“. Arba „Montego Bay, Montego Bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj...“ Arba „We Are The Champions, My Friends...“
Kitaip sakant, muzikoje tu negali nematyti grožio visoje paletėje muzikos. Visoje. Nuo Beethoveno iki repo, nuo liaudies dainos iki fantastiškos simfonijos, nuo gero džiazo iki fantastiško roko.
Muzikoje tu negali nematyti grožio visoje paletėje muzikos. Visoje. Nuo Beethoveno iki repo, nuo liaudies dainos iki fantastiškos simfonijos, nuo gero džiazo iki fantastiško roko.
Aš negaliu suprasti, kai žmonės sako, kad kažko nemėgsta. Eminemas, va. Vis tiek, kaip sau norit, visokių ten tų reperių yra, bet jis yra, ar ne? Ir jis jau klasika. Taip? Taip.
Arba, pavyzdžiui, aš visiškai nepažinojau prancūzų roko. Kai mirė šitas, jų ta žvaigždė prancūziška (Johnny Hallyday, – red. past.), labai pamėgdžiojo rokenrolo karalių Elvį Presley'į, tai aš, pavyzdžiui, buvau jo negirdėjęs. Ką mes žinome, Dalida, Mireille Mathieu, Joe Dassenas, Aznavouras, tvarkoje. Bet kai aš išgirdau tą Jonhny, kaip jis... Prancūzakalbiai jį dievina, o mums jis visiškai nežinomas.
ABBA, žinoma, klasika. „Beatles“, „Rolling Stones“, „Queen“, kas gi to nežino. Aš esu tas žmogus, kuris, kai klausia, kokią muziką mėgstu, atsakau – tą, kuri paveikia sielą, ausį, klausą ir aš žinau, kad man įstrigo ir niūniuojasi. Arba net Pavarotti. Arba Placido Domingo, net ir dabar, senas, bet koks solidus.
– Ar domitės sportu? Mėgstate apsilankyti arenose?
– Vakar (Interviu imtas balandžio 4 d., red. past.) stovėjau prikaustytas ir žiūrėjau ledo ritulio rungtynes jaunių. Lietuva – Pietų Korėja. Stovėjau ir galvojau – sapnuoju ar nesapnuoju?
Jeigu man kas pasakytų, kai buvau jūsų amžiaus, kad Korėja moka žaisti ledo ritulį, sakyčiau – baikit. Nes tada ledo ritulį žaidė Tarybų Sąjunga, Suomija, Čekoslovakija, Švedija ir Europoje tai viskas. Tada Kanada ir Jungtinės Valstijos po truputį pradėjo.
Tai va, vakar žiūrėjau ir prisiminiau – bet Kauno savivaldybės vykdomojo komiteto komunalinių ūkių valdybų ledo ritulio čempionatas... Va (rodo į randą ant smakro, – red. past.). Žaidžiau už „Inkarą“. Ir tada prasiveržiau ir gynėjo pačiūžos kulnas man čia pataikė. Pervarė kiaurai, visur kraujas buvo. Žinojau – dar namo grįžęs gausiu velnių.
Aš esu futbolo, rankinio ir ledo ritulio fanas. Buvau Lietuvos rankinio federacijos prezidentas. O krepšinį mėgstu žiūrėti, bet nemėgau žaisti, per mažas. Futbolą – taip, aš žaidžiau dešiniojo saugo pozicijoje. Ir ledo ritulyje žaidžiau puolėju dešiniame krašte.
Bet viskas baigėsi studijuojant Kauno medicinos institute. Teko atsisėsti prie knygų ir po truputį viskas nugeso. Bet liko baidarės, baidarių esu didelis fanas. Esu praplaukiojęs beveik visus didžiuosius maršrutus Lietuvoje. Ančia, Jūra...
- Koks jūsų svajonių kraštas, kuriame nebuvote, bet norėtumėte nuvykti?
(Susimąsto) – Būtų gerai gal sugrįžti atgal į gimtinę. Į Jakutiją. Labai norėčiau, kažkokia nostalgija yra. Nusigauti iki Kiusiuro, kur esu gimęs. Buvau dabar neseniai Šiaurėje – Svalbarde, Špicbergene. Bet ten Golfo srovė, ten šilčiau.
Būtų gerai gal sugrįžti atgal į gimtinę. Į Jakutiją.
Būtų įdomu labai. Kartais iš vaikystės ateina prisiminimai, kaip ten kažkas tokio... kitokio.
– Kokį dalyką, kurio nemokate, norėtumėte išmokti daryti?
– Aš daug dalykų nemoku. Būtų gerai išmokti rašyti gerą poeziją. Ir dainas.
– Koks yra jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Neturiu. Todėl, kad mano gyvenime buvo taip: vaikeli, kas padėta lėkštėje, tą ir suvalgysi. Visą laiką iš savo mamos girdėjau: „Vaikai, būkit kaip ubago paršas“. Žinai, kas yra ubago paršas? Kuris ėda viską, ką jam duodi. Nes kitaip stips badu.
Mes buvome iš tos kartos. Nepasirinksi. Padėtas košės bliūdas su perlovke ir lajumi. Turėjai greitai iškabinti, kol karšta ir lajus stingsta, kitaip neprarysi.
Tai ir šiandien aš valgau viską, ką paduoda. Grybą, uogą, slieką, sraigę, vabalą. Vabzdžius esu ragavęs, kiti bijo, o man jie skanūs. Ragavau visokiausių patiekalų dabar jau.
Ir šiandien aš valgau viską, ką paduoda. Grybą, uogą, slieką, sraigę, vabalą.
Ryklio peleko sriubą valgiau, labai skanu. Tikrai. Žuvies akį valgiau, fantastiškai skanu. Visokių etnografinių dalykų Afrikoje teko ragauti, pavadinimo nežinau, bet skanu. Aš žingeidus, smalsus įvairiam maistui.
– Ar tikite horoskopais? Kodėl, arba kodėl ne?
– Ne. Horoskopai yra tikra kvailystė ir apgavystė. Tikras nesusipratimas žmonių gyvenime.
Ką pasakė Viešpats, sukūręs žmogų, Šventam rašte? „Štai, aš padedu jums visus gyvius, visus augalus, viską, kas po jūsų kojom, užvaldykite Žemę“. Jokios žvaigždės mūsų nevaldo, jokie Skorpionai, Dvyniai, Vėžiai ar Vandeniai. Visa tai yra bobučių pasakos. Čia yra kvailinimo industrija.
Žinoma, ji graži, žmonės kalbasi, džiaugiasi, nešioja ženklus. Bet visa tai yra bobučių pasakos. Iš kurių lengva pinigus daryti. Tai yra lengvatikių mugė.
Užtat mažai kas skaito Šventą raštą, kuriame labai aiškiai pasakyta, kad primatas yra žmogus. Ir primatas yra ta abstrakčioji būty esanti galybė. Tad baikite tas pasakas apie horoskopus ir žvaigždes.
– Kokius tris dalykus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Žmoną. Negalima be žmonos. Šventąjį raštą būtinai, nes čia išminčių knyga, knygų knyga, skaitai ir neatsistebi. Ir futbolo kamuolį.
– Jei gautumėte milijoną ir turėtumėte išleisti jį per vieną dieną, ką darytumėte?
– Pasiūlyčiau bet kam išleisti. Nes man jis visiškai neįdomus.
– Jei galėtumėte valandą pabendrauti su bet kokiu pasaulio žmogumi, su kuo norėtumėte pabendrauti?
– Su bet kokiu. Labai norėčiau pabendrauti su kokiu nors nuoširdžiu žmogumi, nesvarbu, kas jis yra. Aš labai mėgstu nuoširdžius žmones. Nesvarbu, jis prancūzas, anglas, rusas ar lenkas. Myliu visus.
– Jei galėtumėte keliauti laiku, į kokį laikotarpį persikeltumėte?
– Labai norėčiau nors akimirką pabūti tuo metu, kai Jėzus Jeruzalėje dirbo, gyveno. Paklausyti jo alsuojančio žodžio. Dabar jį skaitome iš evangelijų, bet būtų fantastiška pamatyti. Nes tai yra žmonijos viršūnė. Nors krašteliu pamatyti šitą žmogų.
– Katės ar šunys?
– Šunys. Todėl, kad jie tokie protingi ir ištikimi. Kartais supranti, kad kuo labiau imi pažinti žmones, tuo labiau myli šunis.
– Futbolas ar krepšinis?
– Futbolas.
– „Žalgiris“ ar „Rytas“?
– Patinka jums ar ne, deja, manyje gyvena Kaunas. Todėl „Žalgiris“. Septyniasdešimtieji, aštuoniasdešimtieji metai, „Žalgirio“ ir „Statybos“ kovos... Nieko nepadarysi. „Žalgiris“.
– Londonas ar Paryžius?
– Paryžius. Tai yra dalykai, kurie atvėrė žmogaus teises pasauliui. Tai yra Hugo, tai yra Paryžiaus dvasia. (Vėl dainuoja) „O, Champs Ellysees...“
– Palanga ar Nida?
– Tik ne Palanga (juokiasi). Nida.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Būtų gerai, kad nei toks, nei toks. Abu kenksmingi. Esu didelis druskos ir cukraus ribojimo fanas.
– Cepelinai ar šaltibarščiai?
– Šaltibarščiai. Ir bulvės.
– Alus ar vynas?
– Nebūsiu madingas – vynas. „Gerkite vyną už draugus ir už drauges / Šitas vynas pats skaniausias, iš visų vynų pasauly / Gerkit vyną, nes jis jus sušildo jums širdis / Šitas vynas daug girtesnis nei medus“.
– Kava ar arbata?
– Arbata... Bet ne bet kokia. Arbata, paruošta gerame samovare ir turinti gerą kvapą...
– Obama ar Trumpas?
(Juokiasi) – Obama! Todėl, kad aš esu fanas tų, kurie gina žmogaus teises, demokratiją, progresą ir gerovės valstybę, o ne tų, kurie gina reiganomiką.
– Landsbergis ar Brazauskas?
– (Atsidūsta) Och... Och, tas Landsbergis. Ach, tas Brazauskas. Įdomu... 1989 ar 1990 m. buvau didžiausias Landsbergio agitatorius. Žinai, kokį argumentą turėjau? „Balsuokit už Vytautą, nes jis žmogus su trim diplomais“.
Och, tas Landsbergis. Ach, tas Brazauskas.
Žinai, kas yra žmogus su trim diplomais? Yra tokia istorija. Vienas grafas turėjo gražią dukrą ir jai pasipiršo jaunikaitis. Ne, sako grafas, man reikia žento su trim diplomais. Tas baigė tris aukštąsias, atnešė tris diplomus. Ne, sako grafas, man sako žento su trim diplomais – kad senelis turėtų diplomą, tėvas ir žentas.
Kitaip sakant, klasikinė aristokratija. Aš tą pavyzdį visiems sakiau. Kad tai inteligentų šeima. Taip agitavau. O Brazauskas yra nuo ūkio, ūkininkas. Vytautas – Vakarams, Algirdas – Rytams. Ir Prunskienė, kaip gintarinė ledi. Ir stovėkit kartu! O jie, rupūs miltai, susipyko. Brazauskas, kur stumsi, kur trauksi, oportunizmo praktikos.
Tai štai, jei sudėtum į krūvą Vytauto Landsbergio, Algirdo Brazausko ir Valdo Adamkaus savybes – va, išeitų vienas geras.
Abu – ir Vytautą, ir Algirdą – labai gerai pažįstu. Su Algirdu ėjau gyvenimo kelyje įvairiai, ir susipykdamas, o su Vytautu nuo tada, kai išsiskyrėme, daugiau aš niekaip negaliu jam pasakyti, kad būčiau jo fanas. Mano nusiteikimas jo atžvilgiu baigėsi 1991 m. pavasarį.
– Ačiū už pokalbį.
