Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.
Šįkart 15min pašnekovas – europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, kurį iškėlė Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga.
Svarbiausi faktai apie V.Tomaševskį
Amžius: prezidento rinkimų dieną bus 54 metai
Gimimo vieta: Vilnius
Išsilavinimas: inžinierius
Šeiminė padėtis: vedęs, turi du vaikus
Nuorodos į ankstesnius ciklo interviu: su Valentinu Mazuroniu, su Gitanu Nausėda, su Ingrida Šimonyte, su Arvydu Juozaičiu, su Nagliu Puteikiu, su Mindaugu Puidoku, su Vyteniu Povilu Andriukaičiu.
– Valdemarai, ką mėgstate veikti vakarais po darbo Europos parlamente?
– Jei Briuselyje – tiesiog grįžtu į viešbutį. Jis yra prie paties parlamento. Jau nieko nedarau. Grįžtu pakankamai vėlai, nes posėdžiai kartais užsitęsia iki vidurnakčio. Kartą turėjau pasisakymą be dešimt dvylika.
Strasbūre vakarais mes išeiname į senamiestį. Turiu Strasbūre keletą patarėjų, kartais ten turime darbinius politinius susitikimus. Tai prie vakarienės susitinkame. Kartais iš vienos, kartais iš kitos šalies nori susitikti. Tai naudojamės proga, kad per vakarienę aptartume klausimus.
O Vilniuje bendrauju su šeima, jei nemiega. Kartais, kai grįžtu, jau miega. Mano vyresnysis sūnus eina anksti miegoti. Jis yra su negalia, jam reikia.
Bet jei grįžtu septintą ar aštuntą, dar pabendrauju, jis irgi laukia šito bendravimo. O po to, kada eina jau miegoti, tada aš prie televizoriaus arba kompiuterio būnu, žiūriu laidas. Dabar technika jau leidžia atsisukti, jei kažką praleidžiu. Susirašau svarbiausias užduotis sau kitai dienai, ypač dabartiniu laikotarpiu, kai vyksta rinkimai.
– O savaitgaliais, kai turite daugiau laiko?
– Jei turiu daugiau laiko, mes važiuojame į užmiestį. Prie Maišiagalos yra mano tėvo tėviškė. Ten turime nedidelį vasarnamį. Yra toks vienkiemis, be kaimynų. Graži gamta. Labiausiai mėgstu ten nuvažiuoti. Su šeima, aišku, mamą dažnai pasiimu, kartu važiuojame.
Turime daržą, sodą, aišku, būna darbų. Padėti mamai, kadangi ji jau garbaus amžiaus. Mėgstu labiausiai ten, į tėviškę, nuvažiuoti.
– Tai galima sakyti, kad esate „prie ūkio“?
– Nėra ten ūkis kažkoks didelis. Sodas, daržas, šiltnamis. Buvo vienas, dabar antrą pastačiau. Viename agurkai, salotos, kitame pomidorai. Nėra ūkis didelis, bet, aišku, yra darbų. Su sūnumi bendrauju.
– Augote Vilniuje, taip?
– Taip.
– O kokiame rajone? Ar galite papasakoti apie savo vaikystę?
- Pirmus ketverius savo gyvenimo metus, arba iki 1969 m., aš gyvenau prie Vilniaus. Dabar jau ten Vilnius, bet tada buvo prie Vilniaus, Zujūnų seniūnija. Tėvai dirbo mokytojais. Nedidelės kaimo mokyklos mokytojais. Ten mes turėjome tokį mokytojo būstą, koks kilometras nuo mokyklos.
1969 m. Vilniuje prasidėjo naujų rajonų statyba. Vienas iš naujų miegamųjų rajonų buvo Lazdynai. Mes tada gavome butą Lazdynuose ir nuo 1969 m. rudens gyvenome ten.
Lazdynuose gimė mano mama, ten yra mamos tėviškė. Kitoje Vingio parko pusėje yra toks plikas kalnas, atodanga, tai keli šimtai metrų nuo šitos atodangos buvo mūsų tėviškė. Ten, kur jau paskutiniai namai pastatyti.
Dar liko mano senelio sodas. Didelis sodas, apie šimtas vaismedžių buvo. Jis liko, nes ten buvo pastatytas darželis. Tai mes savo tėviškę dar galime išvysti, bet, aišku, šitos tėviškės mums negrąžina. Taip pat negrąžina laisvų plotų kažkur netoli „Litexpo“, kur buvo mūsų šeimos žemė.
Čia yra didelė visos Lietuvos problema, šita žemės grąžinimo reforma. Ji dažnai buvo neteisinga, daug kas gavo žemės ten, kur jos neturėjo, kur perkėlė. O kas turėjo savo tėviškę, neatgavo. Keletą arų grąžino bendrai nuosavybei, o senelis turėjo dešimt hektarų, čia tokia didelė neteisybė.
Kai prasidėjo mikrorajono statyba, mūsų namai, aišku, buvo nugriauti, nors sodas liko dėka to, kad darželis buvo pastatytas. Ir mūsų šeima gavo butus Lazdynuose. Senelis ir visi jo vaikai.
Lazdynuose gyvenau apie 20 metų – nuo 1969 iki 1988 m. Tais metais vedžiau ir persikėliau pas žmoną į Žirmūnus.
– Kaip su žmona susipažinote?
– Aš tris klases baigiau Lazdynuose, nes lenkų dėstoma kalba ten buvo tik trys klasės. Po to ketvirtą-vienuoliktą klases mokiausi 11-oje mokykloje, prie stoties, Kruopų gatvėje. Dabar ten Adomo Mickevičiaus gimnazija. Kiekvieną dieną važinėjau.
Ten ir susipažinome su žmona, vyresnėse klasėse. Ir po septynerių metų sukūrėme šeimą. Su žmona draugavome nuo 1981 m. Dar atlikau karinę tarnybą kaip šauktinis 1984-86 m. Grįžau iš kariuomenės, ir po dvejų metų, 1988 m., susituokėme.
Kaip šauktinis tarnavau keturis mėnesius už Minsko mokomajame pulke, o po to dvidešimt mėnesių, dvi žiemas, tarnavau šiaurėje, Murmanske.
Kodėl teko tarnauti šauktiniu? Aš 1983 m., baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Dabar tai VGTU. Į tuomet prestižinę profesiją įstojau – autoūkį. Bet 1983 m. SSRS buvo priimtas toks įstatymas, kad ir studentai po pirmo kurso yra imami į kariuomenę, tampa šauktiniais.
Kadangi šauktinių trūko, buvo priimtas sprendimas imti studentus. Šitas įstatymas galiojo šešerius metus. Po to buvo atšauktas. Bet būtent aš patekau į šitą laikotarpį. Mes turėjome dvejus metus tarnauti kaip šauktiniai.
Aš 1984 m. birželį išėjau ir 1986 m. grįžau. Nė sekundės nebuvau per tą laiką namuose. Aišku, tarnyba šiaurėje buvo tokia savotiška. Klimatas nelabai geras.
Tuo labiau 1984-1986 m. buvo labai šaltos žiemos. Čia Vilniuje, buvo -30 laipsnių, o pas mus ir -50. Būdavo poliarinė naktis, du mėnesius saulės nebūdavo. Bet taip atsitiko, reikėjo tarnauti, ten ir tarnavau.
– O jūsų šeima iš Vilniaus krašto kilusi? Ar iš kažkur toliau?
– Kaip ir sakiau, mano mama iš Vilniaus, iš Lazdynų. Prieš Vingio parką mūsų tėviškė, sodas dar liko. Mano močiutė ir senelis iš tėvo pusės yra iš Vilniaus rajono, Maišiagalos. Kaip sakiau, ten vis dar važiuojam į tėviškę.
– Tai seniai, kaip suprantu, šitame krašte gyvenate.
– Mes ieškojome šaknų, tai XIX a. pradžioje tik kažkur pametėme. Kaip ir dauguma lenkų, čia gyvename nuo amžių. Čia mūsų tėvynė.
Kaip ir dauguma lenkų, čia gyvename nuo amžių. Čia mūsų tėvynė.
Ne visi tai supranta, ir jūs tokį klausimą uždavėte, kadangi viešoje erdvėje kartais pasirodo tokia informacija, neva čia lenkai yra nevietiniai. Čia netiesa. Lenkai čia nuo krikščionybės pasirodymo laikų apsigyveno. Šitos apylinkės buvo miškingos, po to atėjo krikščionybė, prasidėjo bažnyčių statyba, ekonominis vystymasis ir taip toliau.
Mes čia gyvename nuo amžių, mūsų šeima kaip ir dauguma lenkų. Dalis atvažiavo iš dabartinės Baltarusijos, bet čia mums buvo tas pats kraštas praktiškai. Ta pati vyskupija, ta pati Vilniaus arkivyskupija. Vienoje arkivyskupijoje gyvenome. Ne taip seniai tik ta dabartinė Lietuvos ir Baltarusijos siena buvo padaryta. Ištisos lenkų šeimos gyveno čia, šitoje juostoje. Nuo Daugpilio iki Gardino.
– O pats augote labai lenkiškoje aplinkoje? Ar buvo ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių?
– Žinote, kur gimiau, ten buvo lenkiški kaimai. Ir dabar liko, tik naujos statybos vyksta. O Lazdynuose ir Vilniuje aišku, kad buvo įvairių tautybių, įvairi aplinka.
Kai mes, vaikai, žaisdavome, ar kai jaunimas turėjome kažkokių bendrumų, tai neskirstėme į tautybes, visi kartu. Lenkai, rusai, lietuviai. Draugavome ir iki šiol draugaujame, gerai sugyvename.
Nors po Nepriklausomybės kažkas bandė kiršinti, Landsbergis bandė kiršinti, bet visi mano seni draugai, lietuviai ir rusai, liko. Labai gerai tada sugyvenome, geri prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės. Gerbėme vieni kitus, niekas vieni kitiem nieko neprimetė. Aišku, yra įvairių charakterių, bet toks pozityvus labai nusistatymas.
– Kokios knygas mėgstate skaityti? Turite mėgstamiausią ar kelias mėgstamiausias?
– Vaikystėje, aišku, pradėjau nuo pasakų. Brolių Grimų, Anderseno, kitų autorių. Po to domėjausi grožine literatūra. Sakysime, labai patiko Dumas romanas „Grafas Montekristas“. Pamenu, vienas tomas 600 puslapių, kitas irgi panašiai, tai aš per parą perskaičiau 300 puslapių, negalėjau atsitraukti. Naktį skaičiau pasišviesdamas. Ypač pirmas tomas buvo labai įdomus, antras buvo jau mažiau dinamiškas.
Labai daug skaičiau ir skaitau įvairių žurnalų. Kadangi ten yra informacija koncentruota. Vaikystėje, jaunystėje gaudavome daug literatūros, mama prenumeravo. Pilna dėžutė buvo žurnalų, labai įdomūs žurnalai. Ir mūsų šalies, ir užsienio. Pavyzdžiui, geografiniai, „Pažink pasaulį“. Man labai patikdavo geografija, visi duomenys, ekonomika ten irgi buvo. Istoriniai pasakojimai.
Istorinių knygų daug perskaičiau, domėjausi istorija. Aišku, nuotykių knygos. Buvo toks Arkadijus Fidleris, kurio nuotykių knygos, kurių veiksmas vyksta Amazonėje, Sibire, Australijoje, Afrikoje, buvo be galo įdomios.
Dabar skaitau labai daug mano darbui reikalingos informacijos. Tuose pačiuose žurnaluose koncentruota informacija pateikiama. Kartais mėgstu ir knygas. Vienas pažįstamas pasiūlė Glorios Polo knygą „Aš stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų“.
Tai kolumbietė, kurią partrenktą žaibo ištiko klinikinė mirtis. Klinikinė mirtis dažniausiai trunka keliolika sekundžių ar kelias minutes, o jai truko beveik tris paras. Ji buvo tarp dangaus ir žemės, matė visą gyvenimą. Kalbėjo su Dievu. Daug buvo padariusi nuodėmių, Dievas jai atleido, po to grįžo į gyvenimą. Dabar ji savo žinią skleidžia per visą pasaulį. Man šita knyga padarė didelį įspūdį.
Dar skaitau Evangeliją. Per pastaruosius 6-7 metus kiekvieną dieną skaitau.
Dar skaitau Evangeliją. Per pastaruosius 6-7 metus kiekvieną dieną skaitau.
Yra tokia knygutė „Evangelija kiekvienai dienai“. Ten yra tos dienos evangelija, teologinis komentaras ir sentencija, ko reikia prašyti Dievo. Man labai padeda šita knyga. Kadangi per šitiek metų evangelijos kartojosi, perskaičiau viską ir ne po kartą.
Svarbiausia – kad ten labai geri teologiniai komentarai, sentencijos. Jei kartais pamirštu kurią dieną Europoje dirbdamas perskaityti – po to parvažiavęs skaitau iš karto viską už kelias dienas.
– O kino filmus mėgstate? Koks pastaruoju metu matytas paliko įspūdį?
– Mano vaikystėje kino filmai buvo didelė pramoga. Kino teatrai buvo pilni, į gerą filmą buvo sunku bilietus gauti. Pamenu filmai pagal Karlo May'aus pasakojimus apie Ameriką, Vinetu, indėnus buvo labai aukštos klasės. Sunku buvo gauti bilietą.
Filmų būdavo pakankamai daug. Televizijoje tik nebuvo daug filmų, nes buvo du ar trys kanalai. Ir dabar mėgstu filmą pažiūrėti.
Aišku, filmai įtraukia ir reikalauja daug laiko. Tai kadangi prieš Velykas yra pasninko laikotarpis, kiekvienas tikintis turi savo kokius nors pasižadėjimus, kaip apsivalyti šituo laikotarpiu, aš šiemet turiu pasižadėjimą nežiūrėti filmų septynias savaites. Kadangi jie įtraukia, o kartais žmogus neturi tam laiko. Todėl reikia pauzes daryti.
Pastaruoju metu man itin didelį įspūdį padarė filmas „Admirolas“. 10-ies dalių. Apie rusų admirolą Kolčiaką, jo istoriją ir Rusijos pilietinį karą. Labai aukštos kokybės filmas, kartais ir Holivudo filmai nėra tokios kokybės, neturi tokių sudėtingų scenų.
Labai gerai sukurtas scenarijus, rodantis visus įvykius. Norisi žiūrėti be pertraukos, sunku pasitraukti. Aišku, kadangi dešimt dalių, nėra tokios galimybės.
Paliko didelį įspūdį. Turėjau informaciją apie pilietinį karą, visas revoliucijas, turiu savo nuomonę, kad čia buvo didžiausia mūsų amžiaus blogybė. Supriešino žmones, brolis prieš brolį ėjo, buvo absoliutus teroras. Inteligentija, dvasininkai nužudyti, sušaudyti. Daug labai neigiamų dalykų. O šitas filmas tai parodė aukštame lygyje, to trūko.
– Ar mėgstate klausytis muzikos? Kokios muzikos klausotės?
– Klausausi, aišku. Jaunystėje buvome muzikos fanai, galėjome iš atminties surašyti šimtą, pusantro šimto atlikėjų.
Dabar mano sūnus dažnai radijo klausosi, jis pažįsta šiuolaikines dainas, XXI amžiaus. O aštunto, devinto dešimtmečio dainų neatpažįsta, klausia: „kokia čia daina?“. Sakau: „tokia ir tokia, tų ir tų metų“. Domėjausi muzika, atrodė svarbu, ypač kol buvau jaunas.
Aišku, kariuomenėje pasiilgom muzikos, nebuvo galimybių klausytis. Kažkas atsiuntė kažkokią kasetę, radome galimybę nors truputį paklausyti. O dabar, aišku, jau kiti laikai, važiuoji su mašina, klausaisi radijo, yra daug naujų aukšto lygio kūrinių. Bet aštunto ar devinto dešimtmečių šlageriai... Aišku, aš galiu būti neobjektyvus, bet tai buvo aukščiausias lygis. Kiekvienas kūrinys buvo šedevras.
Taip pat patinka pianistas ir kompozitorius Fredericas Chopinas.
– Yra grupė ar atlikėjas, į kurio koncertą norėtumėte nueiti, jei tik atsirastų galimybė?
– Žinote, jei į Vilnių atvažiuotų Suzi Quatro, su dideliu noru eičiau. Su dideliu noru. Ji buvo mūsų, jaunimo, kumyrė.
Žinote, jei į Vilnių atvažiuotų Suzi Quatro, su dideliu noru eičiau. Su dideliu noru. Ji buvo mūsų, jaunimo, kumyrė.
Viskas buvo savo vietoje. Melodingumas, paprastumas, aukštas muzikos lygis, balsas, atlikimas. Duete su Chrisu Normanu, su kitais. Mielu noru eičiau, nors laiko per daug neturiu.
– Koks jūsų santykis su sportu? Ar mėgstate stebėti per televizorių, ar pats sportuojate, sportavote?
– Aš buvau didelis futbolo fanas. Kai buvau 14-os ar 15-os metų, ypač po pasaulio čempionato Argentinoje 1978 metais, buvo laikotarpis, kuomet žiūrėjau kiekvienas rungtynes, kurias buvo įmanoma.
Aš buvau didelis futbolo fanas. Kai buvau 14-os ar 15-os metų, ypač po pasaulio čempionato Argentinoje 1978 metais, buvo laikotarpis, kuomet žiūrėjau kiekvienas rungtynes, kurias buvo įmanoma.
Kanalų per daug nebuvo. Sekiau visą žiniasklaidą, laikraščius. Buvo toks laikraštis „Futbolas-hokėjus“, tai kartais reikėdavo ir pusę valandos laukti prie kiosko. Kadangi ten 30-40 egzempliorių atveždavo į kioską ir po pusvalandžio nebelikdavo, visi išpirkdavo.
Buvau didelis fanas, stovėjau eilėse. Maždaug nuo 1979 iki 1982 metų „Žalgirio“ stadione beveik nė vienų rungtynių nepraleidau. Labai sirgdavau už Vilniaus „Žalgirį“. Jis pateko į aukščiausiąją lygą, buvo užėmęs ir trečiąją vietą Sovietų Sąjungoje. Buvo labai stipri komanda.
Visus pasaulio čempionatus žiūrėdavau, negalėjau žiūrėti tik kai kariuomenėje buvau. 1978 ar 1982 metų visas rungtynes pamenu, kas su kuo žaidė, kokie buvo rezultatai.
Ir pats mėgau žaisti futbolą, pakankamai neblogai žaidžiau. Net varžybose dalyvavau tarprajoninėse. Bet, aišku, šiandien jau nežaidžiu. Turėjau su keliu problemų.
Maždaug prieš 20 metų net už Lietuvos Seimą žaidžiau. Pamenu, buvo rungtynės Marijampolėje su Lenkijos parlamentu, žaidžiau.
Man futbolas pirmoje vietoje buvo. Bet mėgau ir krepšinį – žiūrėdavau „Žalgirio“, „Statybos“ rungtynes. „Statyba“ vienąkart pusiaukelėje čempionato pirmoje vietoje buvo, tai buvo ažiotažas didelis.
Visą sportą mėgau. Lengvosios atletikos pasaulio čempionatus žiūrėdavau. Olimpinių žaidynių 1976 ar 1980 m. kone visas varžybas žiūrėjau. Domėjausi labai. Žinojau visus sportininkus, prizininkus.
Dabar jau trūksta laiko. Aišku, futbolo pasaulio čempionatai tai taip, bet jau daugiau nelabai pavyksta stebėti.
– Su kokio pasaulio žmogumi norėtumėte valandą pabendrauti, jei galėtumėte?
(Susimąsto) – Sunku pasakyti... Apie politiką eina kalba?
– Nebūtinai. Gali būti bet kas.
– Hm... Žinote, aš neseniai bendravau pusantros valandos, buvome keturiese, su kardinolu Robertu Sarah. Tai yra tikybos kongregacijos pagrindinis kardinolas. Buvo be galo įdomu. Tai vyko Romoje, Vatikane.
Jeigu kalbėti apie politikus... Gal su Trumpu pabendraučiau. Kadangi įdomus žmogus. Nepalaikytas elito, bet išrinktas. Daro savo tam tikrą politiką. Būtų įdomu sužinoti jo viziją, kitus potencialius žingsnius.
– Kaip jūs pats trumpai apibūdintumėte savo politines pažiūras?
– Mano politinės pažiūros akivaizdžios. Aš esu politikas, kuris vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis. Tokios mano pažiūros ir yra – pirmiausia politikas turi turėti vertybes. Aš jas turiu.
Tokios mano pažiūros ir yra – pirmiausia politikas turi turėti vertybes. Aš jas turiu.
Iš to išplaukia ir visa kita. Stipriai vadovaujuosi šeimos vertybėmis, jas ginu, suteikiau paramą veiksmais, įstatymų projektais parlamente.
Galima sakyti, kad čia dešiniosios pusės politika. Bet suprantu, kad mūsų regione labai svarbu yra ir socialinis teisingumas. Trūksta jo žmonėms. Atėjus iš tokios epochos, negalima laukinio kapitalizmo, liberalizmo, laukinės rinkos ekonomikos įvedinėti. Kadangi žmonės savęs nesuras, ne visi gali atrasti save tokioje situacijoje, jiems yra sunku.
Todėl reikalingas toks socialinis teisingumas, kuris silpnuosius gintų. Pensininkus, žmones su negalia. Pašalpos mažos yra. Mes su žmona auginame sūnų su negalia, jam 29 metai, mes puikiai suprantame, kaip sunku auginti sūnų be savos šeimos, be valstybės paramos. Užjaučiu tokius žmones, juos reikia remti, socialinę politiką stiprinti. Socialinį teisingumą įvesti.
Todėl galima sakyti, kad aš esu centro pažiūrų, centro pakraipos. Vertybine prasme dešiniųjų bruožų – krikščioniškos, šeimos vertybės. Bet kairiųjų bruožų irgi yra – socialinis teisingumas, užuojauta silpnesniam. Tai ir krikščioniškos vertybės – gailestingumas, artimo meilė. Viskas susiję.
– Kokie politikai iš istorijos patinka? Kokius laikote pavyzdžiais?
– Mano kumyras yra Carlas Gustafas Mannerheimas. Tai švedų generolas, maršalas, karininkas. Jam pavykdavo iš neigiamos situacijos išpešti pergalę. Jis savo laiku tapo carinės Rusijos didvyriu Rusijos-Japonijos kare. Po to suomiai atgavo nepriklausomybę, jis tapo generolu, po to maršalu, ir 1939 metais laimėjo karą prieš Staliną.
Jėgos buvo nelygios – suomiai su keliais milijonais gyventojų prieš Sovietų Sąjungą. Bet jis buvo talentingas generolas, karininkas, sukūrė savo gynybos liniją, kurios sovietų kariuomenė negalėjo praeiti. Jis buvo labai geras strategas.
Buvo ir geras politikas. Šitas žmogus situacijoje, kur, atrodo, nebuvo galima padaryti daug, padarė daug ir net laimėjo. Aišku, buvo ir kitų, kurie pasiekė, bet jie turėjo stiprų užnugarį. O jis pasiekė su mažom pajėgomis, bet turėdamas daug talento.
Ir, beje, buvo švedų kilmės, švedas. Švedų baronų giminės, bet gyveno Suomijoje. Ir tapo jos didvyriu. Man jis imponuoja.
– Katės ar šunys?
– Šunys. Šuo – didžiausias žmogaus draugas, be arklio. Žmogaus, vyro arba kario.
– Futbolas ar krepšinis?
– Mėgstu ir krepšinį, bet pirmoje vietoje – futbolas.
– „Žalgiris“ ar „Rytas“?
– „Rytas“, nes vietinis patriotizmas. Nors futbole tai „Žalgiris“. Vilniaus.
– Londonas ar Paryžius?
– Nebuvau nei ten, nei ten, tad man sunku atsakyti. Jei kalbame apie miestus – tai man labiau patinka Strasbūras. Ten norisi išeiti į miestą. Briuselyje einu tiesiai į viešbutį, o Strasbūre patinka.
O jei apie miestus, kurie netoli prie mūsų, tai man prie dūšios Minskas.
O jei apie miestus, kurie netoli prie mūsų, tai man prie dūšios Minskas.
Labai gerai sutvarkytas. Žmonės labai draugiški. Buvau Minske su Europos Parlamentu keliskart. Minskas labai patogus ir jaukus miestas.
– Palanga ar Nida?
– Man Šventoji patinka. Kiek su šeima važiuodavome, daugiausia Šventoji.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Nei toks, nei toks. Bet jei rinktis – saldus jokiu būdu ne. Bet ir druskos per daug nemėgstu.
– Cepelinai ar šaltibarščiai?
– Cepelinai. Mėgstu mūsų tradicinius patiekalus bulvinius lietuviškus. Cepelinus, vėdarus, blynus. Cepelinus ir pats moku pagaminti.
– Alus ar vynas?
– Šiandien – vynas. Jaunystėje labiau alus patikdavo, bet dabar – vynas. Ypač geras. Esame buvę Prancūzijoje, vyno rūsiuose prie pilių, tai yra įspūdinga. Apie vyną dabar jau žinau žymiai daugiau negu apie alų.
– Arbata ar kava?
– Arbata. Kavos beveik negeriu. Labai retai, jei kažkas pagamina, kad nebūčiau nemandagus, išgeriu. Bet jei yra galimybė, prašau arbatos.
– Obama ar Trumpas?
– Ne, Obama tai ne... Obama toks labiau statytinis, statistas. Gerai reprezentuoja, moka žaisti, dainuoti, daliai žmonių patinka, bet politikas turi būti tas, kuris sugeba analizuoti, daryti sprendimus. Aš manau, kad Obama sprendimų beveik nedarė, o jei buvo sprendimai – tai buvo jo komandos. Aišku, aš galiu klysti.
– Landsbergis ar Brazauskas?
– Landsbergis nuodijo... Aš nemėgstu daug blogo sakyti, bet nieko gero pasakyti negaliu. Toks dalijimas žmonių į savus ir nesavus, gerus ir negerus, patriotus ir nepatriotus, išsilavinusius ir runkelius... negalima taip. Žmones reikia vienyti.
Brazauskas buvo kitoks, jis vienijo žmones. Jis irgi nėra mano kumyras, kartais aš nesuprasdavau jo sprendimų. Aš kitokio charakterio žmogus, man patinka kiti, kurie daro sunkius sprendimus, negalvoja, ar patiks, ar nepatiks, reikalingus. Brazauskas kartais bijojo daryti sprendimus. Nors, aišku, jei lyginti, jis buvo nepalyginamai stipresnis lyderis.
