Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus neabejotinai sulauks daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų bus užduota apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, atostogų vietas, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus portalas 15min ir užduos kandidatams.
Pirmasis pašnekovas – Seimo narys, buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis. Su Ž.Pavilioniu 15min žurnalistas susitiko ir bendravo jo namuose Bendorių kaime Vilniaus rajone.
Svarbiausi faktai apie Ž.Pavilionį:
Amžius: 47 metai
Gimimo vieta: Vilnius
Išsilavinimas: socialinių mokslų daktaras
Partija, kuriai priklauso: Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
Šeiminė padėtis: vedęs, turi keturis vaikus.
– Žygimantai, rajonas, kuriame gyvenate, atrodo labai amerikietiškai. Toli nuo miesto centro, apsuptas privačių namų kaimynystės, kiemas pritaikytas mėsos kepimui. Turbūt tai ne atsitiktinumas? Kodėl įsikūrėte čia?
– Pagrindinė priežastis, kodėl įsikūriau čia, buvo vaikai. Gimus ketvirtam vaikui, mes Lazdynuose, kur abu su žmona augome, tiesiog netilpome. Tad pasiėmę paskolą persikėlėme čia. Čia gyvename jau kokius dešimt metų.
Bet jau du vaikai studijuoja, tokių namų nebereikia. Pradedame mąstyti su žmona, kad gal verta keltis atgal į miestą. Aišku, čia džiugina gamta ir bendruomenė. Visi vidutinės kartos žmonės, visi turi vaikų, klausimus sprendžia kartu. Mieste galbūt nėra tokio socialinio ryšio tarp kaimynų.
Bet miestas vis tiek traukia. Dėl veiklos intensyvumo aš čia jau beveik nebebūnu. Grįžtu vėlai, daug laiko sugaištu spūstyse, mane vis vilioja Vilnius. Turbūt kada nors kelsimės atgal.
– Ar pats vairuojate?
– Pats. Ir žmona vairuoja. Abu teises išsilaikėme būdami aštuoniolikos metų.
– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė? Ar mėgstate pamiegoti?
– Miegu mažokai, penkias–šešias valandas, nes dirbu ilgai. Iki pirmos, kartais ir dviejų nakties. Nes vakaras yra vienintelis metas, kada galiu sau skirti laiko.
Beveik kiekvieną dieną vyksta susitikimai regionuose. O grįžus dar Seimo plenariniai posėdžiai, vaikai. Tad miego mažai. Poilsis būna kartais vykstančios kelionės į užsienį. Lėktuve nuo visko atsijungiu, pailsiu, knygą paskaitau.
– Kiek laiko trunka kelionė į Seimą?
– Gerą valandą. Bet aš lankau aikido, prie Seimo susiradau studiją, kur 6 valandą treniruotė prasideda. Nuvažiuoju prieš spūstis. Šiek tiek pasportuoju ir einu į Seimą. Aišku, ne kiekvieną dieną taip.
– Ir kandidatuodamas į Seimą kaip savo pomėgį įvardijote kovos menus. Ar galite papasakoti daugiau?
– Čia vaikai kalti (šypsosi). Jie pirmiausia kiokušin karatė susidomėjo. Bet Amerikoje, kur gyvenome, populiaresnis tekvondo, kilęs iš Pietų Korėjos. Iš Pietų Korėjos grįžę amerikiečiai įkuria gausybę tekvondo studijų.
Mane treniravo Amerikos nacionalinės komandos lyderis ir čempionas korėjietis, kuris treniravo pusę JAV Kongreso. Tai man atvėrė nemažai durų.
Rugpjūčio 22 d. į Lietuvą atvažiuoja buvęs NATO parlamentinės asamblėjos vadas Mike'as Turneris, kuris treniravosi pas tą patį trenerį kaip ir aš. Jis man padėjo, kol 5 metus dirbome, kad Kongresas leistų suskystintų dujų eksportą. Jis buvo tos koalicijos lyderis, bet iš tikrųjų mus sujungė tekvondo.
Grįžęs į Lietuvą supratau, kad kol gyvenau užsienyje, lietuviai nuo agresyvios kiokušin karatė perėjo prie taikios ir harmoningos aikido. Man, kaip 40-metį perkopusiam žmogui, tai tiko. Ten akcentuojamas ne konfliktas, o taikos, harmonijos menas, kova kaip kasdienė magija. Tai aš perėmiau ir į savo politinius dalykus.
Amerikoje, kur labai konkurencinga visuomenė, konfliktas priimamas kaip kasdienybė. Tai vyksta taikiai ir natūraliai. Konfliktuodamas turi suprasti, kad tai yra natūralus procesas ir turi priešininkui padaryti kuo mažesnę žalą. Svarbu bendras tikslas, kurio sieki.
– Ir aikido atspindi šią filosofiją?
– Taip. Aikido yra taikiausias menas, nes jis yra iš esmės kurtas priešo energiją panaudoti harmonijos sukūrimui ir jo nuginklavimui, jei jis tave puola. Daugiau gynybinis kovos menas. Svarbiausia – iš konflikto kurti darną.
– O ar gyvenime yra tekę pritaikyti kovos menų įgūdžius?
– Taip, bet tik jaunystėje. Kai susidurdavo lietuviai prieš kitataučius. Mano mokykla buvo Lazdynuose, 34-oji vidurinė, kuri dabar vadinasi Sausio 13-osios gimnazija, nes trys žmonės iš jos Sausio 13-ąją žuvo.
Ir aš su kitais vyresniųjų klasių moksleiviais bokštą saugojau. Tiesa, tada, kai aš buvau, rusai dar nepuolė, tik Spaudos rūmus buvo paėmę. Mes buvome apsiginklavę kuo papuola – beisbolo lazdomis, didžiuliais vazonais – ir laukėme.
– Papasakokite dar apie vaikystę ir jaunystę. Kokia buvo šeima?
– Mama mano (buvusi Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, – 15min) buvo iš Kauno. Iš garsių aktorių, baleto šokėjų, operos dainininkų giminės. Senelis turėjo pusę totoriško kraujo, mano tas tamsumas, matyt, iš jo. Nes prosenelė buvo operos dainininkė ir Kryme susirado vyrą totorių. O kadangi senelis buvo aktyvus Kauno muzikos teatre, jį išvežė sovietai.
Tėvas (buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, – 15min) buvo iš Šiaulių, paprastos šeimos, bet pakilo iki Vilniaus universiteto rektoriaus. Jie abu susitiko anglų kalbos katedroje Vilniuje. Vilniuje ir gimiau, visąlaik Lazdynuose augau. Labai mėgstu tą mielą rajoną.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia vieta Lazdynuose?
– Man patinka ten esanti arklio skulptūra. „Rytas“, atrodo, vadinasi. Bet, aišku, labiausiai sujungusi mano kartą vieta buvo televizijos bokštas. Ant jo kalnelio mes, dar vaikai būdami, laužus degindavome, bulves kepdavome. Na, o po to, kai atėjo tankai, beveik visi ir saugojome.
– Sąjūdis įsibėgėjo kaip tik jums bebaigiant mokyklą. Ką tuo metu veikėte?
– Man tai buvo protestų laikas. Vaikščiojau su skiautere. Buvau toks protesto vaikas. Iš tiesų kokius metus ar dvejus gyvenau tokį laisvesnį gyvenimą.
Bet po to atėjau į protą. Tėvas man davė paskaityti amerikiečių filosofo Henry Thoreau knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške“, kuri jo gyvenimą apvertė. Jis ją išvertė į lietuvių kalbą.
Man ta istorija irgi buvo labai įdomi. Ji – tai autobiografinis Thoreau pasakojimas apie tai, kaip jis pasitraukė iš Bostono ir porą metų gyveno kaip atsiskyrėlis, kad apmąstytų visą gyvenimą lyg iš šalies. Ir pamatė visą valdžios ir kartais miesto gyvenimo absurdą.
Mane ta knyga labai paveikė. Supratau, kad stipriausias dalykas yra žmogus ir žmogaus asmenybė, o visi varžtai, kurie yra aplinkui, tą asmenybę niokoja.
Iš tos knygos gautos pamokos buvo mano kelias į Sausio 13-ąją, nes Thoreau yra Mahatmos Gandžio pilietinio pasipriešinimo idėjos pradininkas. Jei žmogus yra stiprus, jam jokie tankai nebaisūs.
Prisimenu, prieš vieną iš tankų dviese stovėjome – aš ir Klaudijus Maniokas, buvęs vyriausiojo derybininko dėl narystės ES pavaduotojas. Aš taip pat buvau tapęs vyriausiojo derybininko pavaduotoju. Ir būtent pamatę tuos baisumus, mes buvome įkvėpti pasirinkti tarptautinius santykius.
Pamatęs tuos tankus pasukau į diplomatiją, nes supratau, kad nėra geresnio būdo taisyti šalies kelio negu diplomatija, tarptautiniai santykiai.
Pamatęs tuos tankus pasukau į diplomatiją, nes supratau, kad nėra geresnio būdo taisyti šalies kelio negu diplomatija, tarptautiniai santykiai.
Tu gali neturėti tankų, geležų, šautuvų, bet turėti dvasios, proto jėgą, kalbų gebėjimą, susišnekėjimą.
– Minėjote, kad nešiojote skiauterę. Ar priskyrėte save kokiai nors subkultūrai?
– Aš pradėjau nuo pankų, baigiau metalistais. Iki šiol, kai man sunku, kai vyksta didesnės vidinės kovos, pas mane skamba heavy metal. Pavyzdžiui, „Metallica“ turbūt yra mano mėgstamiausia grupė. Mėgstu ir lyriką, harmoniją, bet čia priklausomai nuo nuotaikos. 7 metus mokiausi groti pianinu, man muzika labai daug reiškia. Dabar vaikas man parodė „Spotify“, tai čia mano naujas žaisliukas. Nieko nereikia, tik telefono.
– O vėliau, tapęs diplomatu, ar viduje išlaikėte pankiškumą?
– Aš sakyčiau, sukilimo prieš absurdą, prieš jėgą, prieš pinigą, prieš neteisybę idėja iki dabar išlikusi manyje. Tėvas, Thoreau, Gandis, Sausio 13-oji, metalas – visi šie veiksniai kartu tai manyje pagimdė. Aš tiesiog nebijau autoritetų. Nesvarbu, ar mano partija, ar kita, ar vienas prezidentas, ar kitas. Jei manau, kad žmogus, mano akimis, nusižengia tam tikroms vertybėms, nacionaliniams interesams, tai nebijau pasakyti, kad jis klysta. Manau, kad mes pakankamai subrendę nebijoti tiesos.
Turbūt tai sutvirtino ir studijos bei gyvenimas Vakaruose. Mačiau, kokios gyvos, stiprios, kokybiškos tos demokratijos, kur žmogus svarbiausia, o valdžia yra tik tarnaičiai.
Manyje tas sukilėlis iki šiol gyvena. Ir „Metallica“ pasiklausau dažnai, gal net kas trečią dieną.
– Jūsų tėvai – žymūs žmonės. Ar jautėte populiarumo naštą?
– Taip. Visą gyvenimą slėpiau pavardę, prisistatinėdavau vardu. Mane pavardė slėgė. Nes iš karto daugelis prikišdavo, kad gal kažką pasiekiau dėl tėvo, nors mes labai skirtingi. Mano mama buvo ir iki šiol išliko ryški kairioji, feministė, aš krikščionis demokratas, tėvas baigė Paksu. Diskusijos prie stalo būdavo karštos. Bet išlaikėme pagarbą vienas kitam.
Mano mama buvo ir iki šiol išliko ryški kairioji, feministė, aš krikščionis demokratas, tėvas baigė Paksu. Diskusijos prie stalo būdavo karštos. Bet išlaikėme pagarbą vienas kitam.
Padėjo žmogiškasis orumas. Nes dėl ko visi galvas galėjome guldyti, tai dėl orumo. Mes visi sutarėme, kad Lietuvoje jis nepakankamai vertinamas, kad valdžia per stipri, tas kolūkis didėja, sovietizmas, negerbimas kito nuomonės, netolerancija, žmogaus prispaudimas prie žemės mokesčiais, mažais atlyginimais, tokia Azija.
Mano mama buvo Lotynų Amerikos literatūros profesorė, ji gyveno magiškame Gabrielio Garcios Marquezo pasaulyje, kuris vis tiek buvo Vakarų pasaulis, laisvės pasaulis. Tėvas gyveno Thoreau ir logikos, Greimo, Wittgensteino pasaulyje, Sorbonoje buvo studijavęs. Jie buvo vakariečiai, kiek tik inteligentai galėjo būti vakariečiai Sovietų Sąjungoje. Pagarba žmogui, žmogiškumui – mes tą turėjome.
Dar, tiesa, ir mano tėvui, ir man didžiulį įspūdį padarė Jonas Paulius II. Kai tėvas buvo Vilniaus universiteto rektorius, o aš buvau jaunas pyplys, ką tik pradėjęs studijuoti universitete, jis atvyko ir pasakė savo garsiąsias kalbas. Aš manau, tada įvyko tas mano posūkis į krikščioniškąją demokratiją.
– Ar vis dar apibrėžtumėte savo pažiūras kaip krikščionis demokratas?
– Taip. Ir aš manau, kad jokios kitos ideologijos Tėvynės sąjunga neturi, tik šitą. Tik mes ją dar nepakankamai atskleidėme moderniomis sąlygomis.
– Kas lėmė, kad jūsų ir tėvų pažiūros išsiskyrė – ar tai irgi buvo savotiškas maištas, ar tiesiog taip susiklostė aplinkybės?
– Iš dalies turbūt tai buvo maištas. Nenoras identifikuotis su tėvų linija. Ieškojau savo nišos ir pastebėjau, kad krikščioniška demokratija yra toks centro kelias.
Beje, pradžioje, 1992 m., nuėjau pas liberalus, kurie tada buvo stiprūs. Dalyvavau pirmame liberalų kongrese, padėjau liberalams rinkimuose į Seimą, su Gintaru Steponavičiumi klijuodavau plakatus kartu. Bet man nepatiko jų egoizmas, nesugebėjimas aukotis bendram gėriui.
Tada mes su Amerikos lietuviais, kurie dirbo Stasio Lozoraičio kampanijoje, ėmėme galvoti: kairė? Ačiū, bet ne. Liberalai? Per toli į dešinę. Sukurkim kažką viduriui, kad to solidarumo būtų daugiau. Nes teisybė visada per vidurį. Ir sukūrėme Jaunuosius krikščionis demokratus, aš vėliau tapau Vilniaus krikdemų vadu.
Pas jaunuosius krikdemus nuėjo beveik visas pirmasis diplomatų kursas. Aš tiesiog visus patraukiau. Ir Raimundas Kuodis, ir Giedrius Dusevičius, buvęs „Hansabanko“ vadas, dar daugybė žymių žmonių. Broliai Masiuliai abudu, pavyzdžiui, Rokas ir Petras, yra susiję su krikščioniška srove. Tik jie dabar visi išsisklaidę.
Mums tada buvo sunku, nes krikščionių demokratų partija, Petras Gražulis ir kiti, buvo labai klerikalinė. O mes jauni, išsilavinę, vakarietiški žmonės norėjome vokiškos, Angelos Merkel tipo krikščioniškos demokratijos. Mūsų partija suskilo, nors 1996 m. buvo populiari.
Mums tada buvo sunku, nes krikščionių demokratų partija, Petras Gražulis ir kiti, buvo labai klerikalinė. O mes jauni, išsilavinę, vakarietiški žmonės norėjome vokiškos, Angelos Merkel tipo krikščioniškos demokratijos.
– O dabar per šeimos susibūrimus su motina diskutuojate apie politiką ar stengiatės vengti?
– Politikos stengiamės vengti. Nors, tiesą pasakius, yra daug bendrų dalykų – ir žmogaus orumas, ir, pavyzdžiui, moterų teisės. Manyje mama išugdė pagarbą moteriai.
– Kodėl pasirinkote studijuoti filosofiją?
– Tiesiog trūko laisvės. Man patiko knygos, kurios leido pažiūrėti į gyvenimą iš šono. Sovietai iš mūsų padarė gerus technokratus, bet mes nematydavome visumos. Tu turi būti geras technokratas, bet jei tu nematysi visumos, matysi tik medieną, o ne medžius ir visą mišką, kitos valstybės tave suvystys.
Nes tokios imperijos kaip Rusija mato šimtą metų į priekį. Kokios bukos jos bebūtų, jos turi strategiją, ir ji dažniausiai nukreipta prieš tave. Jei nesugebėsi to įžvelgti, nematysi visumos, susiviliosi jų brukamais produktais, prarasi galvą, širdį, rankas, kojas.
Filosofija yra menas mąstyti, ieškoti, pritaikoma įvairiose srityse. Po to aš tai perkėliau į diplomatiją. Su šita specialybe tu esi žuvis vandenyje, nes gali įsikūnyti į ką tik nori.
Po filosofijos studijavau tarptautinius santykius, tai man padėjo įgauti specialybę. Lietuva neturėjo savų diplomatų, buvo tik sovietiniai keli, ir mus, studentus, iškart pasikvietė. Mane nugrūdo iškart dirbti su Europos Sąjunga.
TSPMI gavome šiokių tokių žinių, jos, aišku, buvo naudingos, nes niekas kitas jokių žinių neturėjo. Buvome keisti vaikai. Vienąkart atlyginimo gavau vos 5 dolerius per mėnesį, kažkokiais zuikučiais.
Bet buvo žiauriai įdomus darbas. Pirmieji pripažinimai, narystės perspektyva. Mąstėm – duoti paraišką ar ne, kas mus, tokius ubagus, priims? Nutarėm – ai, duodam. Su klaidom parašėm, datą ne tą įrašėm, iki šiol gėda (šypsosi). Nusiuntėm paraišką be datos. Iki šiol taisom istoriniuose dokumentuose. Bet buvo labai gražus laikas.
– Kokie dėstytojai studijų metais jums paliko didžiausią įspūdį?
– Vienas tokių – Alfredas Bumblauskas. Įkvėpdavo jo vizija, gebėjimas pažvelgti plačiau už siaurai lietuviško identiteto, tas imperinis mąstymas, gebėjimas ieškoti saitų su kitomis tautomis. Tai man padėjo vėliau, formuojant Lietuvos-Lenkijos strateginę partnerystę.
Profesorius Alvydas Jokubaitis irgi. Tas sugebėjimas suprasti, kad tu negali tautos kurti tik mechanika ir cementu. Tu turi burti tautą per dvasią, per pilietiškumą. Jis padarė man didžiulį įspūdį.
– O kokių filosofų, neskaitant jau minėto Thoreau, mintys jums labiausiai priimtinos?
– Iš filosofų – tai popiežius Benediktas XVI, aš iš jo ir disertaciją parašiau. Apskritai abu popiežiai – Benediktas XVI ir Jonas Paulius II – veikė kaip jungtis. Jonas Paulius II visa širdimi kūrė suvienytą Europą kaip žmogišką, dvasinį dalyką. Jo pagrindinė mintis – Europa prarado viziją, strategiškumą, mes visi sutechnokratėjom.
Daug vakariečių nebemėgsta mąstyti esmės. Jie užsidarę savo nuostabiuose namuose, gauna nuostabius atlyginimus, ir jiems neįdomu, kad 10 tūkstančių ukrainiečių kažkur už kažką žuvo. Jie paspaus Vladimirui Putinui ranką, eis su juo dirbti, gaus atlyginimą iš jo. Just business.
Tokia vartojimo ir nesugebėjimo matyti visumos kultūra mane traukė prie popiežių. Net Amerika, galima sakyti, yra artimesnė popiežiams, nes išlaiko tą viziją ir matymą viso pasaulio.
– Jūsų daktaro disertacijos tema buvo „Šventojo Sosto ir Lietuvos Europos metapolitika“. Ar galite paprastai paaiškinti, apie ką jūsų darbas buvo ir kokia jo esmė?
– Mes save vadiname katalikiška tauta. Kadangi buvau krikščionis demokratas nuo jaunų dienų, bandžiau suprasti, kiek iš tiesų mes esame krikščionys ir kiek – demokratai. Padariau liūdną išvadą, kad mes neturime teisės savęs vadinti katalikiška tauta, nes politiniame, visuomeniniame gyvenime krikščioniškų vertybių, kurios pagrindinės Vakaruose, nepaverčiame kūnu. Žmogaus orumas, žmogaus asmenybė, žmogaus tvirtumas pas mus nėra suprasta, įsisąmoninta vertybė. Tai yra sovietizmo palikimas.
Mano geras draugas litvakas, buvęs ambasadorius Vašingtone, o dabar Izraelio vicepremjeras, atvažiavęs į Vilnių man pasakė: „Žygi, jus taip marksizmas sužalojo, kad į pasaulio kūrimą labai materialistiškai žiūrit. Galvoji, mes Siono dykumose šešias armijas nugalėjom dėl didžiulių pinigų ar gerų ginklų? Nugalėjome dėl pilietiškumo, dėl to, kad investavome į savo vaikus, į švietimą.“
Ir čia tinka popiežiaus frazė išvažiuojant iš Vilniaus oro uosto – ne nuo langų, o nuo pamatų pradėkit statyti valstybę. Bažnyčia yra išmintingiausia ir seniausia institucija, du tūkstančius metų veikianti, nuosekliai rėmusi visas Lietuvos kovas už nepriklausomybę. Aš manau, kad mes iki šiol nesupratome tos vertybės.
– Kokį politiką laikote savo pavyzdžiu, politiko idealu?
– Paprastas atsakymas – Jonas Paulius II ir Ronaldas Reaganas. Du žmonės, kurie sudarė šventą sąjungą prieš komunizmą. Ir sugebėjo įveikti blogį. O blogis yra, jis prasideda už 40 km nuo čia, ten, kur kyla Astravo bokštai, kur žmonės žudomi už kitą nuomonę. Man vertybiškumas leidžia pamatyti, kad pasaulyje yra ir gėris, ir blogis, ir tu negali nieko nedaryti. Tu turi per savo gyvenimą kuo didesnę gėrio dozę paskleisti. Aš manau, padėdamas įstoti į ES šiek tiek to gėrio pagrindus sutvirtinau.
Mano tikslas – kad ukrainiečiai ir gruzinai iki mano gyvenimo pabaigos taptų ES ir NATO nariai.
Mano tikslas – kad ukrainiečiai ir gruzinai iki mano gyvenimo pabaigos taptų ES ir NATO nariai.
Jei aš keliasdešimt milijonų gyventojų sugebėsiu išgelbėti, tikrai labai ramiai galėsiu numirti, pasakydamas vaikams – chebra, padariau viską, ką galėjau.
– Visiškai neminite dabartinio popiežiaus. Ar dėl to, kad vis dar eina šias pareigas, ar tarp jo ir pirmtakų matote požiūrio skirtumų?
– Na, negaliu kritikuoti popiežiaus kaip normalus katalikas. Pažiūrėsime, ką jis pasakys Lietuvoje rugsėjį. Bet kaip diplomatas manau, kad konflikte, pavyzdžiui, Ukrainos su Rusija, popiežius galėtų užimti aiškesnę poziciją. Nes mano broliai katalikai ir unitai labai aktyviai Ukrainoje fronto linijose veikia.
Bet kadangi mes, politikai ir diplomatai, matome 10 metų į priekį, o popiežiai mato šimtmečiais ir tūkstantmečiais, nesiginčysiu. Čia, matyt, yra dalis strategijos.
– Kas labiausiai patiko būnant diplomatu?
– Jonas Paulius II yra sakęs, kad diplomatas yra labiausiai privilegijuota profesija pasaulyje, nes per trumpą laiką gali sukurti didžiausią bendro gėrio kiekį. Ir jį kuria savo valstybei, kitai valstybei, regionui, pasauliui. Bet iš diplomatijos pasitraukiau, nes supratau, kad diplomatija turi veikti ryšyje su gera politika. Diplomatas yra karys, jis tik įgyvendina politiką.
– Kaip jus pakeitė ambasadoriaus JAV darbas?
– Supratau, kad Amerikos stiprybė tiesiogiai nesusijusi su jos ekonomika ar karine galia. Ji susijusi su žmogaus stiprumu. Jei mes norime sukurti stiprią demokratiją, turime įgalinti žmogų būti savotišku supermenu. Stipria, verslia, uždirbančia, mylinčia save ir kitus asmenybe, nes kitų negali mylėti, jei savęs nemyli. Bendruomeniška, pasiaukojančia. Mes vis dar to mokomės.
– Jūsų biografijoje parašyta, kad esate Kolumbo riterių Lietuvoje narys. Kas tai yra?
– Amerikoje lietuviai ir airiai sukūrė savo katalikų organizacijas. Lietuviškoji nuo XIX a. vadinosi Vyčiai, bet ta organizacija, nors pastatė 100 lietuviškų bažnyčių, numirė. O airiškoji, Kolumbo riteriai, išsilaikė ir išplito į kitas šalis.
Dabar tai yra didžiausia, turtingiausia ir galingiausia katalikų organizacija pasaulyje. Ji sujungė Joną Paulių II ir Ronaldą Reaganą kovai prieš komunizmą. Iki šiol remia katalikiškas veiklas. Man tai bendruomenės pavyzdys – užuot skundęsis valstybe, susijungęs su vertybiniais bendraminčiais bandai pasaulį keisti.
– Pakalbėkime apie pomėgius. Minėjote politinę ir filosofinę literatūrą, o ar skaitote grožines knygas?
– Labai retai. Nes norimų perskaityti socialinių, politinių knygų nesugebu įveikti. Žmona daugiau skaito grožines.
– Kiek laiko per savaitę skiriate skaitymui?
– Gal kokias 5–6 valandas, paprastai vakarais. Bet labiausiai padeda kelionės lėktuvais, kai būnu fiziškai atkirstas nuo interneto. Tada skaitau knygas.
– Viename interviu skaičiau, kad perskaitėte visas fantastines bibliotekoje buvusias knygas. Mėgote fantastiką?
– Labai mėgau. Man tai tai siejosi su noru ištrūkti iš sovietinės realybės. Tą norą vėliau paverčiau politine, socialine veikla.
Patiko Arthuras Clarke'as, Ray'aus Bradbury'io „Marso kronikos“.
– O kokie kino filmai jums labiausiai patinka?
– Hm... kaip vadinasi tas Tarkovskio filmas?
– „Stalkeris“?
– Taip, man atrodo, šitas. Seniau labai mėgau filmus. Jie sovietiniais laikais buvo langas į pasaulį. Keisdavomės kasetėmis. Martino Scorcesės filmai man patiko.
Bet dabar jau filmus žiūriu tik su vaikais. Toks laiko praleidimo su šeima būdas. Grįžtu po darbo ir man vaikai parenka filmus pagal savo amžių. Paskutinį žiūrėjau kažkokį gražų vaikišką filmą apie milžiną ir mirštančią mamą.
– O ar serialus žiūrite?
– Ne, niekada nesu žiūrėjęs. Sakėme, kad reikia pažiūrėti „Sostų karus“, mane lygino su kažkokiu personažu. Bet šiaip nežiūriu, neturiu laiko, labai daug laiko atima.
– Ar dažnai klausote muzikos? Ko, be „Metallica“, dar klausotės?
– Visada, kai važiuoju mašina. Ir darbe, kai reikia kūrybinių minčių, įkvėpimo. Muzika mane visada lydi.
O ko klausausi... net iki Marilyn Mansono aš prieidavau, bet čia jau žiauru, ypač katalikams. „Rammstein“ patikdavo ir kita sunki muzika.
– O kas iš lietuviškų grupių ar atlikėjų labiausiai patinka?
– Aš augau su Andriaus Mamontovo muzika. Kai per Sausio 13-ąją dabar vėl užgrojo „Laužo šviesą“, nors jau pasenęs, buvo labai emocinga. Čia turbūt mano kartos dainius.
Dar iš dalies Vytautas Kernagis, bet jis jau daugiau buvusios kartos. Mane traukia jo dvasia, gelmė, bet aš pats daugiau su A.Mamontovu augau.
– Domitės sportu? Krepšiniu, futbolu ar dar kuo nors?
– Krepšiniu daugiau. Futbolą pats anksčiau žaisdavau, bet nesu mirtinas aistruolis. Mėgstu pats sportuoti.
– Futbolas ar krepšinis?
– Abu. Kai vaikas buvau, visiškai buvo futbolas, nuo ryto iki vakaro spardydavom kamuolį. Bet po to labiau krepšinis, ypač Amerikoje. Vašingtone organizavome krepšinio turnyrus. Kai vyrai iš Čikagos atvarydavo ir sumušdavo JAV Valstybės departamento komandą, būdavo gražu pažiūrėti.
Kai Marius Markevičius sukūrė filmą „Kita svajonių komanda“, pusei Kongreso rodėme šį filmą. Viešbutyje vyko didžiulis priėmimas, atvyko Šarūnas Marčiulionis, dar būrys dvimetrinių ir aukštesnių vyrų. Tapau krepšinio ambasadoriumi.
– „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
– Iš senų laikų – „Žalgiris“. Bet kadangi jau porą kartų buvau „Lietuvos ryto“ varžybose, dabar jau nebeskirstau. Ir ten, ir ten nueinu.
– Kur mėgstate atostogauti? Labiau patinka gamta ar miestas?
– Labai mėgstu gamtą. Kai važiuoju į regionus, iš manęs patarėjai juokiasi, nes visur, kur nuvažiuoju, sakau, kad norėčiau gyventi. Zarasai, pavyzdžiui, man atrodo kaip Šveicarija. Arba koks Jurbarkas kaip gražu, tik ten dar investuoti reikėtų.
Kai važiuoju į regionus, iš manęs patarėjai juokiasi, nes visur, kur nuvažiuoju, sakau, kad norėčiau gyventi. Zarasai, pavyzdžiui, man atrodo kaip Šveicarija.
Mane labai traukia gamta. Aš manau, kad XXI a. nėra skirtumo, kur gyventi, nes kompiuteris veikia visur. O gyvenimo kokybė, ypač kai į darbą tenka keliauti daugiau kaip valandą, žymiai didesnė gali būti už miesto. Nežinau, ar kelsiuos į kokį regioną, bet mėgstu gamtą. Tėvas yra pastatęs namuką Labanoro girioj, kartais ten nuvažiuojam.
Jau dvi vasaras iš eilės leidau Gruzijoje, gal net ir šiais metais nuvažiuosim. Gruzija iki šiol mano širdyje, esu Gruzijos draugų grupės pirmininkas, negaliu pakęsti, kai Lietuva pardavinėja Gruziją ir Ukrainą Kremliui. Vasaromis su vaikais vis nuvažiuoju į Gruzijos kalnus, prie jūros, ir matau ten dėkingus žmones, kurie lietuvius myli labiausiai iš visų. Miela, gera būti su tokiais žmonėm.
– Kokius tris dalykus pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Bibliją turbūt. Turite omenyje tik daiktus, ne gyvus žmones, taip?
– Galite traktuoti klausimą laisvai.
– Gerai, tada pasiimčiau Bibliją, mylimą žmogų ir vandens.
– Ar mėgstate gaminti?
– Nelabai. „Grilinti“ mėgstu, su draugais. O į virtuvę ateinu tik greitai ką pasišildyti, nemėgstu gaminti. Apskritai valgis man nieko nereiškia.
O „grilinti“ mėgstu, nes mėgstu kompaniją: bendrauti, sėdėti, šnekėti, mąstyti. Mano draugai išlikę nuo vaikystės, jų turiu daug, nes stengiuosi draugų neprarasti, o priešus versti draugais.
– Jei galėtumėte pabendrauti su vienu pasaulio žmogumi, kokį pasirinktumėte?
– Su dabartiniu popiežiumi. Jis man mįslė iki šiol. Gal pavyks, kai atvažiuos.
– Jei galėtumėte persikelti laiku, persikeltumėte į praeitį ar į ateitį?
– Į praeitį. Gal į Žygimanto Augusto laikus. Nes mano vaikas Augustas, o aš pats Žygimantas. Tas romantinis Vilniaus universiteto, mūsų didybės aukso amžius mane vilioja.
– Jei gautumėte milijoną eurą ir turėtumėte jį išleisti per dieną, kam išleistumėte?
– Apginkluočiau Lietuvos kariuomenę.
– Jei būtumėte ne politikas, ne diplomatas, kas būtumėte?
– Kartais pagalvoju, kad būčiau tiesiog šeimos tėvas ir auginčiau vaikus. Didžiulius darbus daryti lengva, o mažiausius sunku. Tai auginčiau vaikus, nes dabar, manau, jiems neskiriu pakankamai dėmesio.
– Ką norėtumėte išmokti, ko nemokate?
– Noriu daugiau kalbų išmokti, labai mėgstu kalbas mokytis. Moku prancūzų, anglų, rusų, italų, šiek tiek ispanų, šiek tiek lenkų, bet nemoku iki galo lenkų. Nemoku iki galo ir vokiečių.
– Katės ar šunys?
– Katės. Jos įdomesnės.
– Bet namuose matau šunį.
– Čia žmonos šuo (šypsosi).
– Londonas ar Paryžius?
– Geras klausimas... gal vis dėlto Londonas. Man anglų tvarka kažkaip labiau priimtina.
– Palanga ar Nida?
– Juodkrantė. O jei iš šitų dviejų, tai Nida. Man Palangoje per daug rusiškos muzikos ir per daug triukšmo. Nidoje daugiau vokiškos kultūros.
– Saldus ar sūrus maistas?
– Dabar jau saldus. Anksčiau – sūrus.
– Alus ar vynas?
– Alus. Nemėgstu vyno, neatrandu jame nieko. Jei pasibuvimas rimtesnis, su kompanija, tada jau geriau koks burbonas, viskis.
– Kava ar arbata?
– Kava. Žinau, kad gal ir mažiau sveika. Bet kadangi nedaug miegu, man kavos reikia nuolat.
– Rokas ar hiphopas?
– Šimtu procentų rokas. Hiphopą vaikai klauso, mane bando pripratinti, vienas vaikas net šoka gatvės šokius. Bet man užtenka, kad vaikai klausosi. Tiesa, didesniems vaikams ir tas metalas patinka.
Jaunieji vaikai vis iš manęs pasišaipo – tėveli, tu beviltiškas, pas tave kiekvienam sakiny po tanką, po rusą. Atsipalaiduok, pažiūrėk, koks gyvenimas gražus. Bet juk tam ir gyvenam, kad vaikai taip mąstytų.
– Į paskutinį klausimą atsakymą nujaučiu, bet vis dėlto – Landsbergis ar Brazauskas?
– Landsbergis. Per jaunas esu, kad jį nuo pradžių būčiau pažinojęs, bet kai į JAV jis važiuodavo, jam lenkėsi visi – ir kairė, ir dešinė. Jį amerikiečiai vadino Lietuvos George'u Washingtonu. Tėvu kūrėju. Sakydavo: pas mus tokie laisvės kovotojai tik ant paminklų, o čia žmogus ir pagroja, ir pakalba, ir pamąsto. Susižavėjimas milžiniškas. Manau, mes patys tą žmogų tik po kurio laiko įvertinsim.
