„Neturim laiko net patys sau“, – apgailestauja Lietuvos kariuomenės majoras, kunigas ir karo kapelionas. Švenčiant Kalėdas jis linki žmonėms artimuosius pirmiausia apdovanoti nuoširdžiu dėmesiu ir buvimu kartu, o ne materialiniais dalykais.
Kūčių dieną A.Valkauskas aplankys Kaune gyvenantį tėvą. Apie 18 val. užsuks pas Ruklos dalinyje likusius du šauktinius, kurie dėl ligos neišvyko švenčių sutikti su šeimomis.
Labiausiai norėtųsi žmonėms palinkėti rimtesnio požiūrio į save.
„Padarysime mini Kūčių vakarienę, nusinešiu kalėdaičių“, – pasakojo A.Valkauskas. 20 val. Ruklos miestelio bažnyčioje jis laikys Šv. Mišias.
– Ar jau apgalvojote, ką per šias šventes pasakysite į bažnyčią susirinkusiems tikintiesiems?
– Kad aš improvizuoju. Pasakau tai, ką tą akimirką įkvepia Dievas – čia ir dabar. Tačiau iš esmės labiausiai norėtųsi žmonėms palinkėti rimtesnio požiūrio į save. Deja, vis labiau įsigali vartotojiškas požiūris į save ir kitą. Esame labai išskydę, slystame paviršiumi, išsibarstę.
Tas nuolatinis skubėjimas. Labai daug tuštybės. Kai nėra dvasinių dalykų, žmogus griebiasi daiktų, materijos. Dažniausiai čiumpa tai, kas pakliūva po ranka. Tačiau net tai neteikia džiaugsmo, nors ir primygtinai bandoma save apgauti. Tai – labai gili problema, kuri nulemia sutrikusį santykį su savimi, aplinka ir žmonėmis. Ilga kalba.
– Ar žinote priešnuodį tokiam gyvenimo būdui?
– Jei atsigręžtume į save ir tikėjimą, daug problemų išsispręstų labai greitai. Tačiau žmogus vartoja ne tik save ir aplinkinius, bet nori ir Dievą pavartoti. Tada, kai jam patogu, kai reikia, kad kas nors sektųsi.
Kalbant apie šventes, drąsiai galima kalbėti apie giluminės prasmės praradimą. Juk Kalėdos – pirmiausia Jėzaus Kristaus gimimas. Tačiau net ir atvirukuose to nebėra. Linkime kitiems laimingų metų, bet patys nežinome, kas ta laimė, kas ją neša.
– O tie žmonės, kurie, pakilę nuo Kūčių stalo, ateina į Bernelių mišias – irgi nori tik pavartoti Dievą?
– Ne visi. Tačiau yra dalis tokių, kurie ateina, bet nėra nusiteikę ką nors priimti. Liaudiškai tariant, jie ne tame dažnyje, ne tomis bangomis dirba. Lyg ir norėtų kažko, bet nežino, ko. Tai – žiauri problema. Jei ji būtų tik išorinė, dar nieko tokio. Bet ta būsena paliečia ir žmogaus vidų. Iš to kyla nerimas, baimės, gyvenimo prasmė dingsta, santykis šeimoje nukenčia.
– Ar galite atsekti, kada visa tai prasidėjo?
– Su ekonominio gyvenimo gerėjimu, kai pradėjome vartoti ne tik daiktus, bet ir žmones. Anksčiau buvo sakoma, kad net daiktai turi dvasią, o dabar jos niekas neturi. Patys tapome bedvasiai. Ir kiti mums tokie atrodo. Tai – pavojinga tendencija.
Juk gyvenimo pilnatvė neatsiejama nuo meilės, kai jautiesi mylimas ir pats myli. O dabar gi mes vieni kitus vartojame, todėl labai daug skausmo viduje. Gyvename efemeriškame dekoracijų pasaulyje.
– Patarkite, kaip iš jo ištrūkti?
– Atsigręžkime į pagrindinę švenčių mintį, į jų esmę. Kalėdos – tai Kristaus, kuris yra pasaulio išgelbėtojas, gimimas. Tikėjimas sukuria tikrąją prasmę gyvenimui. Matuojant visais įmanomais dydžiais.
Linkiu mažiau dovanų – daugiau pabuvimo su šeima, paprasto dėmesio. Pažvelkime į save, pamąstykime, kas esame. Pažvelkime į Dievą. Ir pamatysime, kaip ims keistis santykis su savimi ir kitais žmonėmis. Taip sukuriamas kitas matymas, mąstymas ir pasaulis. Tikroji švenčių prasmė – Dievas įžengia į žmogaus gyvenimą. Įsileiskime jį.
