Kauno arkivyskupija praneša, kad tądien malda ir sveikinimais kardinolui pasidalijo Lietuvos vyskupai. Į šventę pasveikinti kardinolo Kauno arkikatedroje bazilikoje taip pat atvyko apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius, kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Iškilmingai sekmadienio Eucharistijai vadovavo pats kardinolas S.Tamkevičius, kurio 85-erių metų gyvenimo bei tarnystės kelyje buvo mylinčių tėvų šeima, atsiliepimas į pašaukimą tapti kunigu, pirmieji kunigystės metai ir užgriuvę pirmieji susidūrimai su KGB, kai kurį laiką buvo uždrausta atlikti kunigo tarnystę.
Vėliau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir tuo „pelnyta“ sovietinio kalinio duona. Atsivėrus lagerio vartams su bundančia Lietuva netrukus vyskupo šventimais tekusi ištikimai ir drąsiai priimta atsakomybė – kad su atgauta Lietuvos laisve keltųsi, žaizdas gydytųsi, išsiskleistų ir Bažnyčia Lietuvoje, lig tol visaip drausta, varžyta bei persekiota.
Kardinolas Sigitas šioje Padėkos Eucharistijoje susirinkusių vyskupų ir visų tikėjimo brolių bei seserų su nuolankumu paprašė kartu su juo dėkoti už Viešpaties jam dovanotus gyvenimo metus ir kartu atsiprašyti, jei iš žmogiškojo silpnumo ne viską padarome, ko Viešpats iš mūsų tikisi.
Pilna arkikatedra jos lankytojų, kauniečių, „Marijos radijo“ klausytojai bei tiesioginių transliacijų internetu dalyviai šią Eucharistiją šventė dėkodami ir už tai, kad Dievas, vedęs ir neapleidęs nelengvuose gyvenimo keliuose, ir šiandien tebelaimina kardinolo dienas, dovanoja jėgų ir sveikatos.
Iškilmės homiliją pasakęs Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, buvęs kardinolo, tuomet Kauno arkivyskupo metropolito S.Tamkevičiaus pagalbininkas (2002–2012 m.), sekmadienio Dievo žodžio kontekste, be kita, atkreipė dėmesį į begalinio Dievo maloningumo mums dovaną – Jį patį, Jo meilę. Pats giliausias Jėzaus troškimas – kad visas krikščionio gyvenimas būtų atvertas priimti Dievo meilę. Jis pats, Kristus, mūsų gyvenimo kelionei paliko savo žodžius ir darbus, kad jais vadovautumės, Jo pavyzdžiu elgtumės.
Iškilmingos Eucharistijos pabaigoje Šventojo Tėvo vardu kardinolą nuoširdžiai pasveikino apaštalinis nuncijus arkivyskupas Petaras Antunas Rajičius. Apaštalinis nuncijus atkreipė dėmesį, jog kardinolo vaikystės ir jaunystės metai buvo sovietinės priespaudos laikas, tačiau Viešpats, nežiūrint sunkumų, jį pakvietė būti savo kunigu. Sveikinimo žodyje arkivyskupas Rajičius pabrėžė gyvenime parodytą nuostabų kunigo, vyskupo, kardinolo tarnystės pavyzdį, palinkėjo kardinolui 100 metų, kad tokioje pat gražioje šventėje būtų galima susitikti po 15 metų.