– Papasakok trumpai apie save. Kur mokeisi, ką veiki laisvalaikiu?
– Gimiau ir užaugau Žeimių kaime. Mokiausi Kamajų Antano Strazdo gimnazijoje. Laisvalaikiu skaitau knygas, labiausiai mėgstu psichologines ir istorines, šis žanras mane įkvepia, ugdo valią ir moko būti nesustabdomai. Labai daug laiko skiriu sportui. Dažnai bėgiojimu, atlieku įvairius ištvermės ir jėgos pratimus. Sportas – tai kelionė geresnės savęs link. Domiuosi sveika mityba ir gerų įpročių ugdymu.
– Kas tave paskatino pasirinkti karės kelią? Galbūt patriotinė veikla tau jau buvo pažįstama? Kaip į pasirinkimą reagavo tavo šeima, draugai?
– Mokykloje lankiau istorikų būrelį. Jo veikla buvo įvairi: tvarkydavome partizanų kapus, organizuodavome renginius, susijusius su Lietuvos istorija, važiuodavome į įvairias ekskursijas. Tai suteikė man ne tik gilesnių istorinių žinių, bet ir išmokė būti aktyvia mokyklos bendruomenės nare.
Vaikystėje girdėdavau daug pasakojimų apie kariuomenę, discipliną, karių patriotiškumą ir ryžtą.
Mano tėtis dar sovietiniais laikais tarnavo kariuomenėje, buvo karininkas. Vaikystėje girdėdavau daug pasakojimų apie kariuomenę, discipliną, karių patriotiškumą ir ryžtą. Šios istorijos mane žavėdavo, ypač girdimos iš tėvo lūpų. Tėtis man – didžiausias autoritetas, nes visada buvo ištvermingas ir geras žmogus, parodęs man kariuomenės kelią.
Šeima didžiavosi mano pasirinkimu, labai mane palaikė ir skatino. Draugai reagavo teigiamai, daugelis stebėjosi, o kai kurie patys pradėjo domėtis tarnyba.
– Kada pradėjai savanoriauti?
– Karės savanorės kelią pradėjau pernai lapkričio 30-ąją. Šiuo metu tarnauju Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione.
– Ar batalione yra daug merginų? Galbūt kraštiečių?
– Kartu su manimi tarnauja 11 merginų. Deja, kraštiečių nei merginų, nei vaikinų nėra.
Prieš pradėdama tarnybą labai daug domėjausi kariuomene, tvarka, taisyklėmis, tad nebuvo dalykų, kurie stebintų.
– Kokie tavo pirmieji įspūdžiai? Kaip apsipratai? Ko tikėjaisi?
– Vis prisimenu lapkričio 30-ąją. Šurmulys, karinės uniformos išdavimas, žvarbokas oras, pirmoji rikiuotė. Akys buvo pilnos pasitikėjimo savimi ir ryžto kuo greičiau pradėti tarnybą. Prisimenu save džiūgaujančią, kai pirmąkart apsirengiau karės uniformą, tik tąkart dar nesupratau, kad kariu tampi ne tuomet, kai ją vilki, bet tuomet, kai įgauni tam tikrų įgūdžių, kad turėtum garbės ją dėvėti.
Prieš pradėdama tarnybą labai daug domėjausi kariuomene, tvarka, taisyklėmis, tad nebuvo dalykų, kurie stebintų. Viskas taip, kaip tikėjausi.
– O kokia akimirka buvo sunkiausia? Koks fizinis krūvis atrodė neįveikiamas?
– Sunkiausia buvo naktis miške. Para be higienos, naktinis patruliavimas, žvalgymasis po teritoriją ir įvairi kita veikla. Fiziniai krūviai didinami po truputį, kad tvirtėtume fiziškai, tad labai nepavargstame.
– Ko mokaisi šiuo metu?
– Šiuo metu tobuliname artileristų įgūdžius mokydamiesi valdyti pagrindinį mūsų ginklą – haubicą.
– Kaip atrodo tavo diena?
– Kiekvieną dieną vadovaujamės dienotvarke: keliamės anksti ryte, einame rytinės mankštos, grįžę susitvarkome patalpas, pasiklojame lovas, ruošiamės rytiniam patikrinimui ir pusryčiams. Po pusryčių seka paskaitos, pratybos. Neseniai pradėjome specialisto rengimą, tad kasdien giliname įgūdžius artilerijos srityje. Stengiamės viską atlikti kuo greičiau ir efektyviau.
– Papasakok apie kariams savanoriams tiekiamą maistą. Koks jis? Juk nevalgote vien kareiviškos košės.
– Jeigu reikėtų lyginti kariuomenės ir restorano maistą, turėčiau giliai pasikapstyti, kad atrasčiau skirtumų. Mityba, žinoma, subalansuota. Maistas yra įvairus, o valgiaraštis planuojamas mėnesiui į priekį. Patiekiama kepsnių, šašlykų, įvairių blynelių ir kt. Vakarienei dažnai gauname picų, mėsainių, lazanijos pyragėlių prie arbatos. Maisto kokybe ir kiekiu tikrai esu patenkinta.
– Ką pasakytum dvejojantiems, rinktis ar ne kario savanorio kelią?
– Svarbiausia tvirtai pasiryžti, norėti tobulėti ir mokytis. Visiems neapsisprendusiems ar apie tai galvojantiems patarčiau tvirtai pasiryžti, ateiti ir nugalėti. Kariuomenė suteikia ne tik puikias sąlygas išmokti naujų dalykų ir tobulėti, bet ir ugdo patriotiškumą, sąžiningumą, drąsą, pagarbą ir garbę. Atlikdamas tarnybą sustiprėsi ne tik fiziškai, bet ir morališkai.
– Kokie tavo ateities planai? Galbūt galvoji sieti savo ateitį su kariuomene?
– Esu tvirtai įsitikinusi, kad kariuomenės neapleisiu, po tarnybos žadu pereiti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas ir tęsti tarnybą ginant savąjį kraštą.
– Artėja Kovo 11-oji. Esi prisiekusi ginti tėvynę. Kas TAU yra Lietuva?
– Kaskart giedodama garbingą Lietuvos himną prisimenu tėvynės svarbą. Lietuva – tai didvyrių žemė, kurią aš prisiekiau ginti negailėdama jėgų ir gyvybės. Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: ,,Kas gali
nemylėti tėvynės? Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nejaučia meilės savo gimtajai šaliai, nes ji – tai jis pats, jo asmenybės šerdis.“
