Iš paprastų Lietuvos prieštankinių padalinių kovinio šaudymo pratybų, pradėtų organizuoti dar 2011 metais, jos palaipsniui išaugo į reikšmingas tarptautines lauko taktikos pratybas, kurių vienas pagrindinių tikslų – tobulinti prieštankinių padalinių gebėjimus planuoti ir vykdyti operacijas remiant pėstininkų padalinius.
Pratybų metu Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų prieštankinių padalinių kariai kartu su NATO priešakinių pajėgų batalionų Lietuvoje ir Latvijoje kariais vykdė kovinius šaudymus iš prieštankinių ginklų, atnaujino prieštankinių padalinių taktikos žinias, gilino padalinių valdymo įgūdžius, studijavo priešo šarvuotos technikos vienetų taktiką ir naudojamą techniką, dalinosi patirtimi tarpusavyje ir sėmėsi patirties iš ekspertų, atvykusių iš JAV ir Ukrainos.
Treniravosi kariai iš septynių šalių
Pratybose dalyvavo virš 700 karių iš septynių NATO valstybių – Lietuvos, JAV, Kanados, Vokietijos Kroatijos, Nyderlandų ir Prancūzijos. Pastarųjų trijų šalių kariai šiose pratybose dalyvavo pirmą kartą, taip pat pirmą kartą pratybų „Medžiotojas“ istorijoje dalyviai galėjo išbandyti oro paramos iškvietimo procedūras. Oro paramą pratybų metu užtikrino Lietuvos kariuomenės oro pajėgos su lengvaisiais atakos lėktuvais L-39.
Prasidėjusios balandžio 9 d. vykusiu iškilmingu atidarymu, pratybos netruko įsibėgėti. Pirmąją savaitę didžiausias dėmesys buvo skiriamas taktiniams mokymams. Dienomis vyko karių teorinis rengimas, kurio metu paskaitas vedė JAV, Nyderlandų, Vokietijos ir Lietuvos specialistai, realios kovos patirtimi ir išmoktomis pamokomis dalinosi Ukrainos kariai.
Vėliau vyko situacinės taktikos pratybos, kurių metu padaliniai treniravosi planuoti ir vykdyti pasalas, pozicijos užėmimą ir maskavimąsi, priešo pozicijos nustatymą ir turimos ginkluotės identifikavimą, atliko šaudymus.
Tarp intensyvių pratybų kariams buvo skirta ir viena diena poilsiui, kurios metu jie galėjo geriau susipažinti tiek tarpusavyje, tiek ir su sąjungininkų naudojamais ginklais, karine technika ir išbandyti pasivažinėjimą Vokietijos kariuomenės naudojamomis „Wiesel TOW“ prieštankinėmis mobiliosiomis sistemomis. Vėliau jų laukė improvizuotos estafetės bei virvės traukimo varžybos.
Balandžio 14 d. padalinių vadai gavo kovinį įsakymą ir prasidėjo aktyvioji taktinių pratybų fazė, kurios metu padaliniai planavo ir vykdė gynybą, prieštankines pasalas, atsitraukimą ir kontrpuolimą, oro atakos valdymo grupės koordinavo oro atakas.
Taikiklyje – „priešiški“ prancūziški tankai
Šiemet taktikos pratybų metu priešiškų pajėgų „vaidmuo“ atiteko Prancūzijos mechanizuotųjų pėstininkų kuopai iš NATO priešakinių pajėgų bataliono, taigi, tankų „medžiotojai“ savo taikikliuose matė pėstininkų kovos mašinas VBCI ir tankus AMX-56 „Leclerc“. Pastarieji verti atskiro pasakojimo.
Prancūziški tankai AMX-56 „Leclerc“ šiuo metu laikomi vienais moderniausių ir perspektyviausių rinkoje. Jų istorija prasidėjo 1989 m., kuomet Prancūzijos karinė vadovybė užsakė sukurti pamainą morališkai pasenusiam tankui AMX-30. Šį konkursą laimėjo Prancūzijos pramoninis koncernas GIAT (dabartinis „Nexter“), kuris jau 1992 m. pagamino pirmą bandomąjį egzempliorių. Po intensyvių bandymų 1993-aisiais projektas buvo galutinai patvirtintas ir įtrauktas į ginkluotę, o Prancūzijos kariuomenė iš viso užsakė pagaminti 406 tokias kovos mašinas.
Тankas „Leclerc“ yra klasikinės komponuotės, t. y. jo valdymo mechanizmai išdėstyti priekyje, o variklis ir transmisija – gale. Tačiau jo svoris, lyginant su kitais šiuolaikiniais koviniais tankais, yra santykinai mažas – tik 55 tonos. Palyginimui: vokiškas „Leopard 2“ arba amerikietiškas „M1 Abrams“ yra beveik 10 t sunkesni. Be to, daugelis techninių sprendimų, tokių kaip valdymo organų arba ekipažo narių išdėstymas šiame tanke yra unikalūs. Pvz., visi ekipažo nariai atskirti vienas nuo kito, tanke sumontuotas automatinis pabūklo užtaisymas ir pan.
Ekipažą sudaro 3 kariai: tanko vadas, kurio vieta bokštelyje, kairėje pabūklo pusėje, šaulys-taikytojas (dešinėje pabūklo pusėje) ir vairuotojas (jo vieta apatiniame skyriuje). Automatinė pabūklo užtaisymo sistema sumontuota bokštelio gale, ją nuo ekipažo skiria šarvuota pertvara. Tokios komponuotės dėka sumažėja rizika prarasti visą ekipažą priešo tiesioginio pataikymo atveju, taip pat kariai geriau apsaugoti nuo išmetamų dujų, kurios atsiranda šaudant pabūklui. Taip pat tokie sprendimai leido sumažinti bokštelio aukštį bei viso tanko ilgį ir dėl to jo šoninė projekcija (plotas žvelgiant iš šono) yra gerokai mažesnė, t. y. tankas sunkiau pastebimas priešo radarams, į jį sunkiau pataikyti.
Pagrindinis „Leclerc“ pabūklas yra 120 mm kalibro. Kovinį komplektą sudaro 40 sviedinių, iš kurių 22 iškart yra automatinio užtaisymo mechanizme. Dėl to tankas gali atlikti net 15 šūvių per minutę. Be to, šis pabūklas yra bene galingiausias iš visų naudojamų šiuolaikiniuose tankuose. Tad nesunku numanyti, kad „Leclerc“ yra itin grėsmingas ginklas.
Įdomi ir šio tanko pavadinimo istorija. Jis pavadintas legendinio generolo Philippe'o Leclerco de Hauteclocque'o, vadovavusio Prancūzijos tankų armijai II pasaulinio karo metu, garbei. Charizmatiškas generolas buvo itin mėgiamas karių, kurie jį vadino tiesiog antruoju vardu „Leclerc“. Tad nenuostabu, kad Prancūzijos kariuomenės vadovybė pasistengė įamžinti šaliai nusipelniusio kario vardą, suteikdama jį savo galingiausiai kovos mašinai.
