– Pradėkime nuo to, kodėl apsisprendėte eiti į mokymus?
– Esu maksimalistas, todėl gyvenime noriu išmėginti viską. Geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko nepadarei. Nuo 14 metų priklausiau jūrų skautams, dabar daug keliauju, pats organizuoju pažintinius žygius, rengiu „Darom“ akcijas, studijuoju energetikos fiziką, tačiau tuo apsiriboti neketinu.
Visas tris savaites ten buvo sunku tik dėl to, kad pokalbių temos nuolat sukosi apie muštynes ir panašius dalykus.
Visada norėjau išbandyti save kariuomenėje, paragauti disciplinos, kasdienės kareivio duonos. Juolab, kad tiek teorija (fizika), tiek praktika (miškai) man nėra svetimi dalykai.
– Kiek laiko truko mokymai ir kur jie vyko?
– Baziniai kario savanorio įgūdžių kursai truko 19 dienų, t.y. beveik tris savaites. Tačiau nepajutau, kaip jos prabėgo. Skaičiavome tik pirmas ir paskutines dvi dienas. Kiek užtrukau mokymuose, pajutau grįžęs namo. Tarnybą atlikau Rukloje, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajojo pulko VII kuopoje.
– Ką jums davė kursai? Ko tikėjotės, kas nustebino?
– Tikriausiai esminis momentas buvo tas, kad nuo mokyklos laikų dirbu organizacinį darbą, kuriame vadovauju aš. O čia, žinojau, kad bus kiek kitaip. Tai pirmiausia buvo išbandymas pačiam sau. Taip pat norėjau paragauti disciplinos, tvarkos.
-
Marijus Žiedas: „Kuo daugiau žmonių Lietuvoje išbandys karybą, tuo geriau“
-
Vaidotas Malinionis: Šauktinių kariuomenės atkūrimas Lietuvai – gyvybiškai svarbus žingsnis
-
Daugiau nei pusė Lietuvos mokinių pritaria privalomoms karinio parengimo pamokoms
-
Per pratybas Pabradėje rastas negyvas Lietuvos karys: prieš metus taip pat mirė jo brolis
Jau pirmą dieną supratau, kad ten nereikia mąstyti. Įsakymus reikia tiesiog vykdyti. Todėl man ten buvo kiek sunkiau – aš taip nemoku.
Dar vienas iššūkis buvo žmonės. Visi savanoriai – vaikinai, baigę 10 ar 12 klasių, bemoksliai, dalis, sakyčiau, net beraščių. Kitaip tariant, nušalėliai. Tačiau pasistatai sienas, suformuoji tunelį ir eini savo keliu, pasiimdamas tuos dalykus, dėl kurių atėjai į mokymus.
Išankstinės nuomonės apie mokymus neturėjau, tačiau aiškiai žinojau, ką noriu iš jų pasiimti. Tai ir padariau.
– Iš esmės patvirtinote visuomenėje vyraujančius neigiamus stereotipus: kad savo noru į kariuomenę eina tie, kurie neturi, ką veikti, arba nežino, ko nori. Tačiau jūs nesate tas žmogus, kuriam trūktų veiklos.
– Kaip ir minėjau, norėjau naujos patirties. Karyba traukė dar mokykloje, tačiau nuėjau daugiau mažiau standartiniu keliu: baigiau bakalauro, vėliau magistro studijas, pradėjau dirbti.
Esu šeimos žmogus, negalėčiau atsisakyti asmeninio gyvenimo vardan tarnybos. Čia net ne visai kariuomenė, o būtent savanorių pajėgos (KASP) leidžia suderinti mokslus, darbą, asmeninį gyvenimą ir tarnybą Tėvynei. Toks variantas man tiko.
– Visuomenei dabar labai aktuali šauktinių tema. Ką pasakytumėte tiems, kurie dvejoja ir neįsivaizduoja, kas ten toje kariuomenėje?
– Šauktiniai negali dvejoti. Pakvies ir eis. Tačiau pamačius, kokius asmenis šaukia, manau, reikėtų ir mums, ir jiems pasidžiaugti. Jiems ten 9 mėnesius nereikės rūpintis gyvenimu. O mums, civiliams, bus ramiau – mažiau jaunimo šlaistysis gatvėje.
Ko tikėtis kariuomenėje? Niekas ten nevalo tualetų su dantų šepetukais, neprausia su ugniagesių žarna, maitina gerai ir tikrai nežemina eilinių. Žinoma, nereikia ieškoti problemų. Vis dėlto ten jaučiausi saugiai.
– Kaip manote, ar toks sprendimas turi būti savarankiškas, t.y. ar būtina, kad mokytis ir tarnauti norėtum pats, o ne būtum pašauktas?
– Manau, kad, kai sprendimus priimi pats, turi tam motyvacijos. Tai tinka kalbant tiek apie tarnybą, tiek apie darbą. Dirbant savo noru viskas daroma kokybiškiau. Per prievartą tarnaudami ar tiesiog dirbdami vardan pinigų, žmonės niekada nebūna motyvuoti.
– Kaip jūsų sprendimą tris savaites mokytis Rukloje vertino draugai, tėvai, darbdaviai, kolegos? Kokių reakcijų sulaukėte?
– Draugų nenustebinau, tėvai žinojo, kad neperkalbės, tad tik liepė pasaugoti sveikatą, mergina pasirinkimo dėl KASP taip pat nesmerkė. Universitete dėstytojai mano pasirinkimą priėmė supratingai.
Galima sakyti, kad palaikė, sudarydami visas galimybes atsiskaityti mokslo dalykus kiek vėliau.
– Gal galėtumėte papasakoti apie rutiną? Koks režimas ten, kur mokomi savanoriai kariai?
– Kėlėmės 5.45 val. Pusryčiai – 7 val. Pietūs – 13 val., o vakarienė – 18 val. Miegoti eidavome 22 val. Kas dieną būdavo teorinės paskaitos, lauko pratybos, orientacinės varžybos ir taktinės pratybos. Iš esmės labiausiai dėl jų ir ėjau.
– Jei dabar, jau žinodamas, kas tai yra, turėtumėte apsispręsti, ar vis dar norėtumėte išbandyti gyvenimą kariuomenėje?
– Taip, tikrai norėčiau. Neparsivežiau nė vienos neigiamos emocijos, išskyrus socialinę aplinką. Man svarbu bendrauti, todėl svarbu ir kokie žmonės aplink. Taigi visas tris savaites ten buvo sunku tik dėl to, kad pokalbių temos nuolat sukosi apie muštynes ir panašius dalykus.
