Tamsiai žaliais raštais margintas drabužis kariui padeda išsiskirti iš margos civilių minios, o skiriamieji ženklai – nustatyti, koks karininko laipsnis. Kario uniformą užsivilkęs paprastas pilietis tampa kariu ir duoda priesaiką saugoti mūsų šalį. Reiktų pastebėti, kad šiuo metu mums gerai pažįstama Lietuvos kariuomenės uniforma išgyveno pokyčių laikotarpį. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio uniformą vilkintis karys šiandien mums atrodytų gana neįprastai.
Karinės uniformos tarpukariu
Nepriklausomybės kovų metu prioritetai skirti ne karių išvaizdai, buvo svarbiausia, kad kariai mokėtų kariauti. Husarų pulko istoriją nagrinėjęs kapelionas J.Vaišnoras rašė, kad pirmųjų raitelių išvaizda buvo „labai keista“. Raitelių pulką sudarė „[…] inteligentas su plonais batukais, klierikas su ilga sutana, ūkininkas su klumpėmis ar vyžomis“. Pirmieji bandymai suvienodinti karių uniformų išvaizdą įvyko 1919 m. Tais metais paskelbtas laikinosios uniformos projektas nurodė, kad raiteliai iš kitų kariuomenės dalių privalo išsiskirti šiais bruožais: „Baltos spalvos uniformos įsiuvai ir kepurių lankeliai.“ Tačiau dėl prastos valstybės ekonominės padėties visko trūko – ginkluotės, kario aprangos ir kokybiško maisto davinio.
Unikalia apranga išsiskyrė „Geležinio Vilko“ pulko dragūnai. Pasak V.Statkaus, jų galvos apdangalo – kiverio – priekis buvo juodos spalvos, o viršus – žalios. Kiverio priekyje buvo pritvirtinta didelė baltos spalvos vilko galvą vaizduojanti kokarda – aliuzija į pulko pavadinimą, o virš jos – puošni baltų ašutų puokštė. Tiesiog „vilkais“ dažnai vadinti raiteliai žiemą nešiojo trumpus kailinukus, o ne įprastas ilgas milines.
Nepriklausomybės kovų metu prioritetai skirti ne karių išvaizdai, buvo svarbiausia, kad kariai mokėtų kariauti.
Deja, nei pėstininkai, nei kitų ginklo rūšių atstovai spalvinga ir dekoratyvinių elementų nestokojančia paradine apranga pasigirti negalėjo. Kaip teigiama kriptonimu pasirašiusio karininko straipsnyje, įvairiuose oficialiuose pobūviuose Lietuvos kariuomenės karininkai, kurių išeiginė uniforma kone atitinka kasdienę, nepatogiai jaučiasi prieš svečius iš užsienio. Autorius išskiria kavaleristus, „kurių ilgos mėlynos kelnės ir vengrinės bei ulonės daro visai gerą ir malonų įspūdį“.
1935 m. atkūrus „Geležinio Vilko“ pulką, jo kariai pradėjo nešioti šviesiai geltonos spalvos kepures su slepiamosios spalvos lankeliu ir rusvai žalsvos spalvos kelnes, kurias puošė dviejų dalių šviesiai geltoni lampasai. Kad karių išvaizda buvo išties svarbi, liudija karinėje žiniasklaidoje dažnai publikuoti humoristiniai straipsneliai. H.Trakučio vardu pasirašinėdavęs publicistas, turėdamas omenyje spalvingą husarų aprangą, „Karyje“ šmaikščiai rašė: „Kauno gražuolei raudonos kelnės net iš tolo virpina širdies pasaitus“, o kitas pseudonimu pasivadinęs asmuo išraiškingai pastebėjo, kad „mergos dėl husarų alpsta ir iš proto kraustosi“.
Atkūrus nepriklauomybę
1990–1991 m. atkurtą Lietuvos kariuomenę sudarė įvairios karinės struktūros, pavyzdžiui, Sausumos, Oro ir Jūrų pajėgos, Pasienio ir savanoriškoji krašto apsaugos tarnybos, karinės mokymo įstaigos, sukarintos visuomenės organizacijos ir pan. Šios organizacijos visos siekė turėti savo uniformas, specialiąją karinę atributiką. Per du dešimtmečius dėl kariuomenėje vykusių reformų keitėsi karių apranga, skiriamieji ženklai, tačiau tai, kas buvo sukurta prieškariu ir kariuomenės kūrimosi pradžioje, iš esmės nepakito. Vis dėlto, palyginti Lietuvos nepriklausomybės laikų pradžios ir dabartines uniformas, galima pamatyti, jog jos nėra vienodos. Tad kas pasikeitė per tuos metus?
Dabartinės karių uniformos – nepalyginamai geresnės nei tarpukariu
Pasak Lietuvos kariuomenės logistikos valdybos, 2015 m. grąžinus šauktinius į Lietuvos kariuomenę jų aprūpinimas apranga buvo nemažas iššūkis logistams. Kadangi sandėliuose rezervo buvo nepakankamai, pradėti vykdyti skubūs pirkimai, kad atvykus pirmam šaukimui būtų nupirktas ir pasiūtas reikiamas aprangų kiekis. Šiuo metu problemų dėl šauktinių aprūpinimo apranga nėra, nes lėšų skiriama pakankamai, pagal nustatytas procedūras, laiką bei poreikius perkama lauko uniformos apranga, jos elementai. Šauktinių lauko aprangos elementai yra tokie patys, kaip ir profesinės karo tarnybos karių bei karių savanorių, tik jiems neišduodama uniforminė (kasdienė) apranga. Palyginti su tarpukario laikotarpiu, ši apranga yra kokybiška, siuvama iš specialios medžiagos, atitinka kariuomenei keliamus standartus. Vis dėlto tai yra brangi apranga.
1935 m. atkūrus „Geležinio Vilko“ pulką, jo kariai pradėjo nešioti šviesiai geltonos spalvos kepures su slepiamosios spalvos lankeliu ir rusvai žalsvos spalvos kelnes, kurias puošė dviejų dalių šviesiai geltoni lampasai.
2017 m. planinėmis kainomis Sausumos pajėgų profesinės karo tarnybos vienam kariui visiškai aprengti reikalinga 3,9 tūkst. Eur (be ekipuotės). Kariai rengiami pagal Krašto apsaugos ministro patvirtintas normas, kurios sudarytos pagal karių profesines kategorijas.
Aksesuarų kaina (po kelis vienetus kariui) – apie 190 Eur. Juos sudaro asmens vardiniai ženklai (lauko bei kasdienei uniformai), beretės ženklas, tarnybos ženklai, antsiuvai, kaklaraištis, diržai, atšvaitai ir pan.
Avalynės kaina apie 480 Eur – tai yra lauko batai (vasariniai, žieminiai, uniforminiai pusbačiai).
Galvos apdangalai ir rūbai kainuoja apie 3200 eurų. Tai – beretės, lauko kepuraitės, kaklamautės, pirštinės. Pagrindiniai drabužiai – uniforminis kostiumas (švarkas, sijonas, kelnės, marškiniai), lauko uniformos komplektas, apatiniai šilti drabužiai, žieminė striukė, lietpaltis, vasarinis kostiumas.
Šiuo metu Lietuvoje priimti įstatymai neleidžia civiliams dėvėti ne tik visos karinės uniformos, tačiau ir kai kurių atskirų detalių. Lauko uniformos švarkas, lauko uniformos raštu marginta kepurė, marškinėliai, kelnės, karinis laipsnis ir tarnybos ženklas – už jų neteisėtą naudojimą viešose vietose galima užsitraukti baudą nuo 28 iki 144 eurų. Taktines pirštines, beretę be kokardos, žieminę kepurę, kaklaskarę, antkelius, kariškus batus ir Lietuvos vėliavėlę leidžiama dėvėti ir civiliams.
Tokie įstatymų sugriežtinimai dėl karinės uniformos buvo priimti po įvykių Ukrainoje, siekiant mažinti galimybes kitų valstybių karinių pajėgų atstovams nelegaliai veikti taikos metu. Taip pat siekiama apsaugoti visuomenę, jog neturintys atitinkamo kario statuso asmenys negalėtų veikti kaip kariai.
