Po sprogimo apžiūrint įvykio vietą ūkiniame pastate rasta ir daugiau sprogmenų.
Kapitonas A.Janušonis sako, kad radus daiktą, panašų į sprogmenis, jo jokiu būdu negalima judinti, o tuo labiau kur nors nešti. Apie radinį reikia informuoti policiją, o pareigūnai iškvies išminuotojus ir kitas reikalingas specialiąsias tarnybas.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Lietuvoje dažnai pasitaikančių sprogmenų formos |
„Atvažiuojame, pasižiūrime ir sprendžiame, ką su radiniu daryti. Mūsų veiksmai priklauso nuo sprogmens pavojingumo, – pasakoja kariuomenės išminuotojas. – Jei sprogmuo dar nebuvo iššautas, jį galbūt galima ir transportuoti (vežti sunaikinti į saugią vietą – red. past.). O jeigu tas sprogmuo iššautas ir dėl kažkokių priežasčių nesprogo, vertiname radinio būklę ir taikome neutralizavimo procedūras. Sprogmuo gali būti naikinamas čia pat. Gali būti neutralizuojamas naudojant įvairias technines priemones. Veikiame pagal susidariusią situaciją, darome viską, kad išvengtume sprogimo, kad nenukentėtų žmonės, technika, pastatai ar infrastruktūra.“
– Būna situacijų, kad žmonės randa daiktą, panašų į sprogmenį, tačiau nėra įsitikinę, kad tas daiktas iš tiesų yra pavojingas. Juk daiktas būna aplipęs žemėmis, jį nesunku palaikyti ir automobilio duslintuvo dalimi. Kaip žmonėms elgtis tais atvejais, kai jie nėra įsitikinę dėl to, ką rado?
– Jei žmonės juokauja manydami, kad praneš apie įtartiną daiktą (nors žino, kad rado ne sprogmenį), o atvažiavę išminuotojai iš jų kiemo išvalys metalo laužą, tai jau piktybiškumas. Bet būna, kad žmonės randa daiktus, kurių formos panašios į minas ar granatas. Žmogus neturi daug galvoti tokiu atveju. Jokiu būdu rasto daikto negalima ardyti ar kasinėti toje vietoje. Reikia kviesti specialiąsias tarnybas. O jau atvažiavę išminuotojai pasakys, ką žmogus rado. Mūsų praktikoje tokių atvejų būna. Išminuotojai, įsitikinę, kad rastas daiktas nėra sprogmuo, tiesiog padėkos žmogui. Kartais net traktoriaus ratą galima supainioti su prieštankine mina. Bet kviesdamas išminuotojus žmogus save (ir greta esančius) apsaugos nuo nelaimės.
Gana dažnai kaimuose gyventojai nedidelio kalibro minosvaidžio minas kaip plaktukus gyvulių grandinėms įkalti naudoja. Man pačiam yra tekę iš žmonių tokias atimti. O vienas gyventojas Lazdijų rajone 120 mm artilerijos sviedinį sprogdikliu į žemę įstatė ir sviedinio galą kaip priekalą naudojo. Gerai, kad žemė minkšta buvo, nes jei sviedinys būtų atremtas į ką nors kieto, pirmas smūgis kūju būtų buvęs ir paskutinis.Yra buvę atvejų, kai žmogus, radęs sprogmenį, pats vežė į policiją ar karinį dalinį. Tokiu atveju žmogus susikuria labai daug problemų, prikuria tų problemų ir išminuotojams. Pasakojimai apie tokias situacijas truktų ne valandas, o dienas. Jų tikrai nemažai. Būna, atvažiuoji ir randi šaudmenį, kuris jau iššautas, pažeistas sprogdiklis. Žmogus jį namo parsivežė traktoriumi, kuris šokinėja per kiekvieną žvyrkelio duobę! Ir sako – paimkite. O aš, žinodamas apie to daikto pavojingumą, nedrįstu jo išnešti iš namo, net į rankas jo neimu! Tada jau naudojame įvairias technines priemones, imamės įvairių saugumo priemonių. Tai gali trukti ne vieną valandą. Žmogui, nežinančiam, ką ima į rankas, yra lengviau. Jis nejaučia baimės, todėl taip drąsiai elgiasi. Sako – aš atnešiau, o ko jūs bijote? Jūs juk specialistai.
– O juk tarp tų drąsuolių būna ir tokių, kurie giriasi sovietų kariuomenėje išminuotojais dirbę, todėl gerai „žino“, kad toks daiktas nesprogsta.
– Būna. Paskui medžiuose draikosi tokių „išminuotojų“ drabužiai ir dar kai kas.
– Kokia dabar situacija statybose. Ypač per statybų bumą buvo populiaru „atidėti“ specialiųjų tarnybų iškvietimus. Kadangi spausdavo terminai, o atvažiavus išminuotojams darbas sustodavo kelioms valandoms, statybininkai, radę sprogmenų, kraudavo juos į krūveles ir tik susikaupus didesniam kiekiui kviesdavo išminuotojus.
– Gerai, jei kviesdavo išminuotojus. O kiek mes turėjome atvejų, kai iškasa gilesnę duobę, viską suverčia ir užkasa! Pavyzdžiui, tiesdami kelią. O jei po kiek laiko tą kelią reikės taisyti? Taip pat reikia atsiminti viena: kad ir kaip būtų giliai užkasti sprogmenys, įšalas juos vis tiek iškelia į žemės paviršių. Tik laiko klausimas, kada tie sprogmenys išlįs į viršų. Taip apsunkinamas ir išminuotojų darbas. Pastatomas naujas kvartalas, žmonės jau gyvena, o mums visai greta naujo ir gražaus namo reikia iškasti tuos sprogmenis. Čia pat dujotiekis, kitos komunikacijos. Prasideda problemos.
– Žmonės juokauja, kad išminuotojas klysta tik vieną kartą.
– Žinoma, darbe mes galime suklysti tik vieną kartą. Patys juokaujame, kad išminuotojas gali klysti du kartus gyvenime. Vieną kartą pasirinkdamas profesiją, antrą kartą – dirbdamas savo darbą. Nors kai kurie juokauja apie tris kartus. Trečias kartas – išminuotojo vedybos. Kodėl? Nes žmonai per daug rūpesčių užkraunama. Bet tai juokai. Iš tiesų gali būti tik viena klaida. Geriau, kad jų nebūtų. Lietuvoje mus Dievas kol kas saugo. Dar nebuvo atvejų, kad išminuotojas žūtų. O apskritai pasaulio statistika rodo, kad dažniausiai nuo sprogmenų nukenčia civiliai, nes yra prastai informuoti. Pajudino, pasiėmė į rankas ir... Jeigu kalbame apie pastarąjį atvejį Sasnavos kaime, jis man primena įvykį, per kurį žuvo mano vaikystės draugas. Mums tuomet buvo po dešimt metų, augome prie Panevėžio. Buvome su kompanija draugų radę karinių sandėlių likučius, nusprendėme pažiūrėti, kaip šoviniai sprogsta. Sumetė juos į laužą. Driokstelėjo... Dar kurį laiką jis buvo gyvas. Aš visada prisimenu tą atvejį.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Lietuvoje dažnai pasitaikančio sprogmens forma |
Būna, kad žmonės sako – štai, kiek metalo turėsiu. Bet kitu atveju, ar tas metalas jam dar bus reikalingas? Nebent artimiesiems pinigų laidotuvėms reikės. Sprogmenys – baisus daiktas.
Pernai visoje Lietuvoje mūsų kuopa gavo per 700 iškvietimų. Rasta ir neutralizuota daugiau nei 1 tūkst. 200 pavienių nesprogusių šaudmenų. Tai ir aviacijos bombos, ir minosvaidžio minos, artilerijos sviediniai, granatos... Bet į šį skaičių neįeina planinio išminavimo metu sunaikinti sprogmenys. Neutralizuoti sprogmenys per metus skaičiuojami tūkstančiais vienetų.
– Mes kalbame apie sprogmenis, kurie turi metalo. Tačiau net ir Lietuvoje, ypač buvusiuose sovietų poligonuose, galima rasti nemažai plastikinių sprogmenų. Kaip juos žmonėms atskirti?
– Yra nemažai jų. Jie taip pat pavojingi. Tiesą sakant, miestuose plastiko sprogmenų beveik neaptinkama. Daugiausia jų pasitaiko poligonuose. Tačiau pasakysiu paprastai: jei žmogus eina grybauti, tegul grybus ir renka. Tiesiog nereikia liesti visko iš eilės, kas blizga. Nes blizgėti gali metalinis sprogdiklis. Reikia turėti galvoje, kad visada yra tikimybė, jog ir neveikiančiuose poligonuose yra likę sprogmenų, laukiančių, kol juos kas nors užkliudys.
– Tapote kariškiu vos baigęs mokyklą. Tarnyba sovietų kariuomenėje, tuometis karas Afganistane, vėliau – Lietuvos kariuomenė ir išminavimo operacijos Irake.
– Lietuvos kariuomenėje aš nuo 1992 metų. Tais pačiais metais pradėjome išminavimo darbus. Pirma operacija – 1992-ųjų gegužę Alytuje. Po dešimtmečio – 2003 metais – Irakas. Darbas čia ir ten yra šiek panašus. Tačiau Lietuvoje nereikia slėptis nuo snaiperių ir apšaudymų. Lietuvoje reikia žinoti, kaip žmones įspėti apie pavojų. Jei garsiai pasakysi, kad niekas artyn neitų, susirinks dar didesnė minia. Tada jau reikės rūpintis, kad žmonės nenukentėtų. O Irake turėjai galvoti apie savo saugumą, kad nebūtum užpultas, o tik paskui apie sprogmenį.
Išminuotojas gali klysti du kartus gyvenime. Vieną kartą pasirinkdamas profesiją, antrą kartą – dirbdamas savo darbą. Nors kai kurie juokauja apie tris kartus. Trečias kartas – išminuotojo vedybos. Kodėl? Nes žmonai per daug rūpesčių užkraunama. Bet tai juokai. Iš tiesų gali būti tik viena klaida.Irake su kariais iš Alytaus tarnavau apie 80 km į pietus nuo Bagdado. Priklausėme daugianacionalinei lenkų divizijai. Iš lietuvių aš vienas buvau išminuotojas. Tarp mūsų buvo štabo karininkai ir pėstininkų būrys. Aš buvau paskirtas dirbti su lenkų išminuotojais. Yra tekę mokytis Vroclavo inžinerijos akademijoje. Todėl mokėdamas lenkų kalbą be vargo galėjau su lenkais susišnekėti.
Tai buvo labai naudinga patirtis. Studijavome ir darėme išvadas, kaip kovoti su teroristų padėtais užtaisais. Dabar ta patirtis taikoma Afganistane.
– Tokiose vietose kaip Irakas ar Afganistanas kariškiai naudoja daugybę apsisaugojimo priemonių. Tai ir radijo bangų blokavimo įtaisai, ir prietaisai, nukreipiantys šilumines raketas, ir panašiai. Tačiau vis tiek ten kas nors sprogsta, žūsta įvairių šalių karių. Kodėl?
– Labai paprastai galima pasakyti. 30 proc. sėkmės sudaro naudojama technika, 30 proc. – naudojama taktika, visa kita – laimės dalykas. Tos sėkmės atvejų teko patirti ir man. Išvažiavau atostogų, o po dviejų dienų buvo susprogdintas automobilis, kuriuo važinėdavau. Juo važiavo lenkų išminuotojai. Tik visai atsitiktinai manęs ten nebuvo. Kitas atvejis – važiavome sunaikinti paprastos minosvaidžio minos. Sustojome ir radome teroristų padėtus nuotoliniu būdu valdomus improvizuotus užtaisus, kurie kažkodėl nebuvo aktyvuoti. Nukenksminome ir juos. Gal kažkam nusibodo laukti, kol koalicijos pajėgos pro tą vietą važiuos? Mes Irake turėdavome labai daug iškvietimų. Grafikas būdavo sudarytas dviem savaitėms į priekį. Kartais ekspromtu keisdavome vietas, į kurias turime važiuoti. Tad ir prie tos minos savaitę vėlavome. Gali būti, kad ten mums buvo paruošti tie improvizuoti užtaisai. Atvažiuosime naikinti minosvaidžio minos, o suveiks pakelės užtaisas. Ten dažnai tokia taktika naudojama prieš išminuotojus. Gal kam savaitę atsibodo laukti...
Nebuvo taip, kad Irake tinginiautume, darbo būdavo kasdien. Per pusę metų turėjome tik tris išeigines. Tik tiek ir buvome stovykloje. Pasitaikė ir kuriozinių situacijų. Atvažiavome į vietos miestelio savivaldybę, o ten uždarame kieme kažkokia paroda padaryta. Žiūriu – heksogeno (tai labai stipri sprogstamoji medžiaga) gal 80 kilogramų sukrauta, amunicijos sudėta, kasetinės bombos (užtenka paliesti ir tokia gali sprogti) išdėliotos. Visa tai sunešta ir eksponuojama. Jei būtų sprogę, toje vietoje būtų likusi tik gili duobė. O žmonės nežinodami padarė parodą. Įdomiausia, kad parodą rengė vietos policija. Teko greitai evakuoti visą pastatą ir sprogmenis neutralizuoti.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Išminuotojas su apsauginiu kostiumu |
Lietuvoje tokio neišmanymo irgi apstu. Gana dažnai kaimuose gyventojai nedidelio kalibro minosvaidžio minas kaip plaktukus gyvulių grandinėms įkalti naudoja. Man pačiam yra tekę iš žmonių tokias atimti. O vienas gyventojas Lazdijų rajone 120 mm artilerijos sviedinį sprogdikliu į žemę įstatė ir sviedinio galą kaip priekalą naudojo. Gerai, kad žemė minkšta buvo, nes jei sviedinys būtų atremtas į ką nors kieto, pirmas smūgis kūju būtų buvęs ir paskutinis. Žmonėms kartais trūksta informacijos, kur kreiptis, kaip sprogmenys atrodo. Tai galima sužinoti, pavyzdžiui, mūsų kuopos tinklalapyje. Žmonės turi žinoti, kaip sprogmenys atrodo. Šitas „metalo laužas“ yra per daug brangus. Galima gyvybę už jį atiduoti.
Dar kartą noriu įspėti žmones, kad radus sprogmenį negalima jo liesti, o tuo labiau nešioti. Būna, atneša į policiją, o paskui mums problemos. Kaip iš policijos pastato išgabenti? Žmonės sako: aš nešiau, nieko neatsitiko. Tokiems atsakau: tu nežinojai, ką neši. O išnešti reikia man. Aš turiu šeimą ir noriu gyventi. Žinau, kas prieš mane guli, žinau, su kuo man dabar teks dirbti. O žmogui jau nepasakysi: tu atnešei, tu ir išnešk.
 |
| Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Kapitonas Arūnas Janušonis |
– Matyt, sekate mūsų karių tarnybą Afganistane. Pernai rudenį ten padaugėjo išpuolių prieš Lietuvos karius. Spėju, kad iš tos informacijos, kuri mus visus pasiekia, galite vertinti, kas sprogo, koks tai buvo užtaisas, vertinate, ar to buvo galima išvengti.
– Taip. Seku įvykius. Galiu pasakyti, kad tai, kas vyko Irake, ir vyksta Afganistane, yra labai panašu. Kartais net galima prognozuoti, ko galima tikėtis. Nors būna ir nenumatytų atvejų. Manęs kariai kartą paklausė, ar gali būti, kad į kokį nors negyvą gyvulį teroristai įdės sprogmenį. Tada suabejojau. Pamaniau: kažkam mėsinėti reikia tą gyvulį... Neturėtų būti tokių dalykų, maniau. Maždaug po mėnesio – sprogimas. Pasirodo, asilas sprogo. Dabar jau žinome, kad jie bombą net į negyvą žmogų gali įdėti. Savo žmones musulmonai gerbia. Bet į kokį kitą – jie gali tam ryžtis.
Su savižudžiais sprogdintojais man pačiam neteko susidurti. Bet kai savižudis Goro provincijoje prie mūsų stovyklos vartų susisprogdino, nagrinėjome situaciją. Ar sprogimas nuo jo paties priklausė? O gal jį sekė kitas žmogus, kuris sprogmenis detonavo nuotoliniu būdu? Klausimų daug būna.
– Ar matėte filmą „Išminuotojų būrys“? Ko jame daugiau – tikrovės ar fantazijos?
– Daug realybės. Tai realus filmas. Aišku, gal kai kas pagražinta, tačiau pats du trečdalius filmo esu išgyvenęs. Tokiose misijose labai atsiskleidžia žmonės. Pamatai, kas iš tiesų yra draugai. Tik dėl jų grįžau iš atsargos į kariuomenę. Jau buvau išėjęs į atsargą, o dabar dvejus su puse metų vėl tarnauju.
