Pamokos dar neaiškios, bet tendencijos matyti
Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete įvyko pirmasis bandymas įsivertinti dar tebevykstančio karo Ukrainoje pamokas Lietuvai – tiek strategines ir politines, tiek operacines ir taktines.
Krašto apsaugos viceministro Žilvino Tomkaus teigimu, Lietuvos institucijos nuolat stebi veiksmus Ukrainoje, fiksuoja galimas pamokas ir bando jas analizuoti.
Jis pabrėžė, kad Lietuvos situacija yra kita – esame NATO nariai ir nuo pat pirmosios karo dienos sulauktume sąjungininkų pagalbos. Svarbu ir tai, kad Baltijos regionas neturi tokio strateginio gylio kaip Ukraina, todėl negalėtų leisti, kad potencialus priešas užimtų net ir mažą lopinėlį žemės.
Strateginės pamokos atitinka Lietuvos pasirinktą kryptį stiprinti kariuomenę, NATO kolektyvinę gynybą, gerinti infrastruktūrą ir įsigyti vienokią ar kitokią ginkluotę. Tuo metu taktinėse pamokose vis dar yra labai daug detalių ir kintamųjų.
„Daryti dabar jau kažkokius apibendrinimus dar, mūsų manymu, ankstoka, bet vis dėlto tam tikros tendencijos jau yra matomos“, – komiteto posėdyje teigė jis.
Kariuomenė – ne viena
Anot Ž.Tomkaus, viena iš svarbiausių pamokų yra tai, kad krašto apsaugos sistema negali užsidaryti ir turi užtikrinti geresnę sąveiką su civilinėmis institucijomis bei savivalda.
„Jeigu mes anksčiau ir pratybas organizuodavome per tą liniją – ko mums reikėtų, kaip civilinės institucijos turėtų prisidėti veikiant ginkluotos gynybos atveju – dabar turės būti tas abipusiškumas užtikrinamas“, – sakė jis, pažymėdamas, kad labiau galėtų būti išnaudojama ir komendantų struktūra.
Krašto apsaugos sistema iš karo Ukrainoje taip pat pasiima naujai suvoktą komunikacijos, informacijos sklaidos svarbą, pripažino viceministras.
„Svarbu savalaikis informuotumas, platesnis žvalgybinių duomenų atskleidimas, valstybės informacijos kampanijos. Ten tikrai yra labai daug klodų, ko mes galime mokytis iš ukrainiečių“, – tvirtino Ž.Tomkus.
Išmokti šią pamoką reikia jau dabar, o ne galimo konvencinio karo metu, nes kibernetinės ir informacinės atakos, žvalgybos tarnybų veikla ir taip yra suaktyvėjusios.
Mes mokomės, priešininkas taip pat mokosi ir kiekviena nauja operacija bus unikali
Karių pastebėjimai
Į kasdien besikeičiančius karo veiksmus žvelgia ir kariuomenė, kurios Mokymų ir doktrinų valdyba renka pastebėjimus, juos analizuoja, sistemina.
„Šiai dienai yra surinkti 156 individualūs pastebėjimai“, – sakė Karybos institute pareigas einantis pulkininkas leitenantas Aidanas Andziulis.
Nuo karo pradžios kariuomenė supaprastino sistemą, kad kiekvienas karys ir civilis tarnautojas galėtų pateikti savo pastebėjimus, o Karybos institutas – juos patikrinti, surūšiuoti ir vėliau pateikti Gynybos štabui.
Vertindami pastebėjimus Mokymų ir doktrinos valdybos specialistai žiūri, ar jie yra aktualūs, pritaikomi, vertingi ir novatoriški. Vėliau pastebėjimai skirstomi pagal kariuomenės funkcijas – žvalgybą, valdymą ir vadovavimą, kontrolę, manevrą, ugnies galią, apsaugą, išlaikymą.
Ukrainos pamokos taip pat suskirstytos į dvi dideles grupes – individualią kario ekipuotę ir šarvuotos technikos naikinimą.
„Paprasčiausias, visiems ganėtinai suprantamas pavyzdys – abi kariaujančios pusės, abiejų pusių kariai ant savo ginklų turi ugnies ir garso slopintuvus“, – sakė A.Andziulis, paminėdamas ir jau kurį laiką tokį sprendimą taip pat įgyvendinančius amerikiečių karius.
Ateities karas bus unikalus
Taip pat kaip atskiros temos išskiriamas mūšis mieste, apgultis, karinio vieneto izoliavimas, Karo akademijos kariūnų panaudojimas karo atveju, savalaikė ginkluotųjų pajėgų šeimos narių evakuacija. Šias ir kitas temas kariuomenė jau aptarė birželio viduryje vykusio seminaro metu.
„Sausumiečiams rūpi mūšis mieste ir mūšis apgulties sąlygomis, Kariniam jūrų laivynui rūpi pakrantės gynyba ir laisvos laivybos užtikrinimas, Karo policijai rūpi civilių srautų reguliavimas ir bendradarbiavimas su civiline policija, logistams rūpi centralizuota ir decentralizuota logistika, o Karinėms oro pajėgoms rūpi oro gynyba“, – teigė pulkininkas leitenantas.
Šiuo metu kariuomenė taip pat įsteigė ir darbo grupę, kuri analizuos ir atrinks visus pasiūlymus, lygiagrečiai ketinama kurti ir universitetų dėstytojų segmentą, kuris taip pat analizuotų juos.
„Pabaigai norėčiau pasakyti, kad ne kiekvienas pastebėjimas virs išmokta pamoka – Lietuvos situacija skiriasi nuo Ukrainos. Jeigu mes būsime su sąjungininkais, pas mus atsiras operacinė erdvė, atsiras kiti dalykai“, – pažymėjo A.Andziulis.
„Mes mokomės, galimas priešininkas taip pat mokosi ir kiekviena nauja operacija bus unikali“, – teigė jis.
Teritorinė gynyba – nelabai kokybiška, bet svarbi
Lietuvos karo akademijos lyderystės centro viršininkas pulkininkas leitenantas Tomas Yla komitete pristatė labiau strategines nei taktines pamokas, susijusias su politinių sprendimų priėmimu ir resursų paskirstymu.
Jo akiratyje – Ukrainos nacionalinės rezistencijos įstatymas, įsigaliojęs pirmąją šių metų dieną.
„Įstatymas įsigaliojo pusantro mėnesio iki karo – iš to mes galime suprasti, kokia buvo įgyvendinimo kokybė“, – sakė jis.
Nepaisant to, kad įstatymas buvo priimtas vėlai, o jo įgyvendinimui nepasiruošta, tačiau teisės aktu įtvirtintas teritorinės gynybos pajėgų tapimas atskira kariuomenės pajėgų rūšimi ir tai leido jam tapti vienu iš kertinių sėkmės elementų karo pradžioje.
„Teritorinės gynybos pajėgos tapo platforma, kurioje visi savanoriai galėjo realizuoti savo norą ginti šalį. Nepaisant to, kad institucija gal ir nefunkcionavo, bet buvo rėmas, buvo politinė valia, buvo pradėtos kurti struktūros“, – sakė T.Yla.
Būtent teritorinės gynybos pajėgos leido kontroliuoti didelę Ukrainos teritorijos dalį, užtikrino strateginio lygmens logistinių kelių apsaugą.
„Kiekvienas šoninis kelias buvo su užkarda, pastatyti blokpostai, kiekvienas tiltas buvo dengiamas. Jeigu mes suvedame prielaidą su Lietuva, mes suprantame, kad su mūsų kelių tinklo išvystymu būtų labai sunku kontroliuoti ir dengti kiekvieną sankryžą“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas.
Ilgainiui teroborona pradėjo keisti ir reguliarias pajėgas, kai šios pagrindinėse puolimo kryptyse patyrė nuostolius ar susidūrė su nuovargiu. Deja, tuomet išryškėjo kovinių rengimo, bazinių įgūdžių ir kompetencijų stoka.
Taip pat teritorinės gynybos pajėgos tapo konkurentu kovoje dėl resursų ir kartais perimdavo tai, kas geriau būtų atitekę reguliariosioms pajėgoms, turinčioms geresnių sugebėjimų.
Valia priešintis ir pasiruošimas
Svarbiu aspektu tapo ir tai, ką T.Yla vadina Šaulių sąjungos atitikmeniu Ukrainoje – kiekvienoje savivaldybėje veikusios sukarintos savanorių organizacijos, kurios galėdavo pakeisti išvykstančias teritorinės gynybos pajėgas ir tuo pačiu tapo rezistencijos šaltiniu.
„Ukrainiečių sėkmė yra visuomenės valia priešintis. Jeigu mes pažiūrėsime į savanorius, nevyriausybines organizacijas, pritrenkia iniciatyvių žmonių kiekis. Viena vertus, tai yra gerai, kita vertus, – parodo, kad klasikinės struktūros nefunkcionuoja“, – teigė jis.
Vis dėlto, net jei Ukrainai ir pavyko dalį resursų, kurių neturėjo, gauti per visuomenę, per nevyriausybines organizacijas, tačiau ji susiduria su dideliu kovinio personalo trūkumu, nes gynybos poreikiai yra didesni. Papildomiems rezervams trūksta ne tik įrangos, technikos, bet ir paruošimo.
„Manau, mes nenorėtume, kad mūsų žmonės eitų kariauti praėję savaitės-dviejų kursą“, – sakė T.Yla.
Šis klausimas Lietuvai turėtų būti itin svarbus – kaip užtikrinti pakankamą rezerve galinčių būti žmonių skaičių, aprūpinimą jiems ir karinį pasiruošimą.
„Kaip paprastas pilietis sako – pasidarykim savo namų darbus, reikia veiksmų, kad per super trumpą laiką būtų galima mobilizuoti ir apginkluoti 200 tūkst. karių Lietuvoje“, – teigė Karo akademijos karininkas.
Instituciniai barjerai ir platesnis žvilgsnis
Dar vienu stabdžiu ukrainiečių gynybai tampa tai, kad yra daug padalinių, kurie turi neblogą bazinį rengimą, bet negauna resursų, nes nėra kariuomenės dalis.
„Lietuvoje turėtų būti suvokimas, kad ginkluotosios pajėgos yra bendras reikalas“, – pažymėjo karininkas.
Turėtų būti suprantama, kad tiek pasieniečiai, tiek ugniagesiai ar greitosios medikai karo metu atlieka svarbų vaidmenį ir jų aprūpinimui bei paruošimui turėtų būti teikiami tokie patys prioritetai.
Karas Ukrainoje taip pat neigiamai atskleidė institucijų nenorą dalintis žvalgybine informacija – tokie instituciniai barjerai iš esmės panaikina žvalgybos prasmę, nes ji neateina laiku. Lietuva iš to turėtų pasimokyti užtikrindama kuo didesnį apsikeitimą informacija, išlaikant saugumo reikalavimus.
„Neturėtų būti paslapčių ten, kur jų nėra“, – pabrėžė T.Yla.
NSGK pirmininko Lauryno Kasčiūno teigimu, didelė dalis to, ką posėdyje išvardijo karininkai ir krašto apsaugos viceministras, jau yra Seimo priimtame pilietinio pasipriešinimo įstatyme ir partijų susitarime dėl gynybos, tad būtina užtikrinti, kad reikalingų tikslų būtų siekiama.
„Daug dalykų, kur tikrai kryptingai ir sistemingai reikės dirbti, matant visą pilną mūsų gynybos architektūrą“, – sakė jis.
L.Kasčiūnas pabrėžė, kad būtent plataus bendro strateginio paveikslo suvokimo Lietuvoje ir pritrūksta, todėl neaišku, ko siekiama vienomis ar kitomis priemonėmis.
Nors karo Ukrainoje pamokas pasiimti sudėtinga – dėl paties karo ir dėl to, kad daug kas ten yra paremta asmeniniais ryšiais, tačiau Lietuva tai daro.
„Ne paslaptis, kad Lietuvos atstovai, įskaitant ir karinius atstovus, Ukrainoje yra šiuo metu. Dalis dabar žmonių, kuriuos mes buvome priskyrę ir NATO formatuose, dirba per nuotolį, bet mes ieškome būdų, kaip užtikrinti, kad jie būtų vietoje ir galėtų tą patirtį kaupti“, – teigė Ž.Tomkus.
NSGK narių teigimu, karininkai ir specialistai galėtų tai daryti ir daugiau, pasinaudodami net ir politikų asmeniniais ryšiais – laukti, kol karas baigsis, nereikėtų.
