Vienas prestižiškiausių Senajame žemyne teikiamų apdovanojimų už politinius nuopelnus D.Grybauskaitei skirtas už indėlį į Europos vienybę ir integraciją, lyderystę ES ir Baltijos regione. Buvo įvertinta „vienos iškiliausių asmenybių Baltijos regione“ europietiška patirtis, indėlis į Lietuvos ir Europos santykius, pastangos sprendžiant finansų krizę ir kuriant ekonominį stabilumą. Patarėjų teigimu, Karolio Didžiojo prizą prezidentė laiko ne tik savo, bet ir Lietuvos bei visų trijų Baltijos šalių įvertinimu.
Prizas bus iškilmingai įteiktas gegužės 9-ąją – Europos dieną Acheno rotušės Karūnavimo salėje. Išvakarėse Acheno universitete taip pat vyks diskusija su D.Grybauskaite. Tuo metu centrinėje Acheno aikštėje vykstančioje miesto šventėje Lietuvos liaudies kultūros centras rengia mūsų šalies etnografinių regionų kultūros pristatymą.
Apipylė pagyromis
„2013 m. minimos 10-osios Lietuvos, Estijos ir Latvijos narystės sutarčių pasirašymo metinės, priminsiančios vieną labiausiai jaudinančių šio revoliucingo dešimtmečio įvykių. Tai, kuo niekas nedrįso patikėti, vėl tapo Europos realybe. Lietuviai, estai ir latviai ne tik atgavo apsisprendimo teisę, bet šiandien yra emancipuoti ES nariai“, – teigiama paaiškinime, kodėl D.Grybauskaitė nusipelnė prestižinio prizo.
„Šiandien verta pasižiūrėti į ES šiaurės rytus, kur galima rasti įrodymų, kaip aiški strategija, tvirta disciplina ir nesavanaudiška dvasia gali įveikti dramatišką krizę.“
Jaunoms demokratijoms teko sunkūs išbandymai – ne tik sudėtingas pereinamasis laikotarpis, pareikalavęs net žmonių aukų, bet ir dramatiškas nuosmukis prieš keletą metų. Todėl Baltijos šalių kelias esąs dar įspūdingesnis. Jame svarbus vaidmuo teko iškilioms asmenybėms, kurios padėjo išsikapstyti iš krizės ir kurios net sunkiausiu metu išlaikė savų žmonių bei partnerių ES pasitikėjimą.
Prie D.Grybauskaitės biografijos pridėta nemažai pagyrų: nurodyta, kad ji netruko tapti viena gerbiamiausių Europos Komisijos narių, reformavo ES biudžeto struktūrą ir sukūrė struktūrinių subsidijų fondą ekonomiškai silpniems regionams. Praėjus vos metams – 2005-aisiais lietuvė už solidų ir efektyvų darbą buvo įvertinta kaip Metų komisarė. Esą ne be šios eurokomisarės pagalbos ir jos komandos skaičiavimų pavyko galutinai susiderėti dėl 2007–2013 m. biudžeto.
Vokiečiai priminė triuškinančią D.Grybauskaitės pergalę Lietuvos prezidento rinkimuose 2009 m., norą padėti šaliai, prasidėjus pasaulinei krizei, ir sėkmingą tuometės Vyriausybės tvarkymąsi sunkmečiu. „Šiandien verta pasižiūrėti į ES šiaurės rytus, kur galima rasti įrodymų, kaip aiški strategija, tvirta disciplina ir nesavanaudiška dvasia gali įveikti dramatišką krizę.“
Skiria piliečiai
Prizas yra piliečių skiriamas apdovanojimas. Nominantus gali siūlyti bet kas, o juos vertina Prizo suteikimo draugijos direktorių taryba. Per konfidencialią diskusiją išrinkus verčiausią kandidatą, jam pranešama apie tokį įvertinimą. Jei šis sutinka priimti prizą, apie tai paskelbiama viešai.
 |
| wikipedia.org nuotr./Karolis Didysis |
Tarptautinis Acheno miesto Karolio Didžiojo prizas (toks yra oficialus jo pavadinimas, vokiškai – Internationaler Karlspreis der Stadt Aachen arba tiesiog Karlspreis) teikiamas nuo 1950 metų. Jį įsteigė Acheno gyventojai, siekdami pagerbti labiausiai prie Europos vienybės prisidėjusius asmenis, institucijas ir organizacijas. Apdovanojimas gavo Frankų imperijos valdovo Karolio Didžiojo, padėjusio Šventos Romos imperijos pamatus, todėl laikomo Vakarų civilizacijos kūrėju, gyvenusio ir palaidoto šiame mieste, vardą.
1944-ųjų rudenį Achenas tapo pirmuoju dideliu Vokietijos miestu, kurį išlaisvino sąjungininkų pajėgos. Nors kitur šalyje karas ir persekiojimai tęsėsi iki 1945 m. gegužės 8 d., acheniečius jau buvo apėmęs optimizmas. Sutriuškinus nacių režimą, viršų ėmė naujos politinės ir socialinės idėjos. Nors gyvenimas tebebuvo sunkus, žmonės ieškojo naujų moralinių ir dvasinių krypčių. Karo nugalėtojai nepasiūlė plano, kaip Europa galėtų vieningai dirbti ateityje, priešingai, Vokietija ir visas žemynas buvo padalintas.
Tokios aplinkybės įkvėpė grupę Acheno gyventojų pasiųsti garsų ir aiškų signalą, kad būtina Europos vienybė. 1949 m. gruodį dr. Kurtas Pfeifferis savo suburtam literatūriniam klubui paskelbė, už ką reikėtų skirti tarptautinį apdovanojimą: už didžiausią indėlį stiprinant Vakarų Europos supratimą, darbą bendruomenės labui, žmogiškumui ir taikai pasaulyje. Taip galės būti įvertinti pasiekimai politikoje, ekonomikoje, moksle ar literatūroje (tiesa, tarp apdovanotųjų dominuoja politikai).
Sukurti prizą ilgai netruko – pirmąkart jis įteiktas 1950 m. gegužės 18 d. eurointegracijos pionieriui, austrų politikui ir filosofui, Paneuropinio judėjimo įkūrėjui grafui Richardui Nikolausui Eijiro von Coudenhove-Kalergi.
Sekė Europos vienijimosi procesą
Ilgas apdovanotųjų sąrašas atspindi Europos vienijimosi procesą. Prizą yra pelnę vieningos Europos architektais laikomi Italijos premjeras Alcide de Gasperi (1952 m.), politinės ekonomikos atstovas, diplomatas ir vienas iš ES įkūrėjų prancūzas Jeanas Monnet (1953 m.), pirmasis pokarinės Vokietijos kancleris K.Adenaueris (1954 m.), Prancūzijos premjeras, finansų ir užsienio reikalų ministras, vienas iš ES, Europos Tarybos ir NATO įkūrėjų R.Schumanas (1958 m.).
 |
| Nyderlandų karalienė Beatričė |
1969-aisiais prizas pirmą (ir kol kas paskutinį) kartą buvo skirtas institucijai – Europos Komisijai, 1981-aisiais pirmąkart apdovanota moteris – Aušvico stovykloje išgyvenusi, bet nemažai artimųjų praradusi Prancūzijos teisininkė ir politikė, buvusi Europos Parlamento (EP) pirmininkė Simone Veil, o 1982-aisiais – pirmasis monarchas Ispanijos karalius Juanas Carlosas I. Antroji buvo 1996 m. apdovanota Nyderlandų karalienė Beatričė. D.Grybauskaitė yra penktoji prizą pelniusi moteris.
Vienintelis nepaprastasis Karolio Didžiojo prizas 2004 m. buvo skirtas popiežiui Jonui Pauliui II (tais pačiais metais tradiciniu prizu buvo įvertintas airių politikas, EP pirmininkas Patas Coxas).
Dešimt kartų prizas nebuvo skirtas niekam. 7-8 deš. direktorių taryba nenorėdavo apdovanojimais „antrojo rato kandidatams“ pritarti stagnuojančiam Europos vienijimuisi. Bet šie žingsniai niekada nesulaukdavo tokio publikos dėmesio ir atgarsio, koks tekdavo pačiam prizui.
 |
| Henry Kissingeris |
Paskutinis K.Pfeifferio prieš mirtį 1987-aisiais pasiūlytas kandidatas buvo buvęs JAV valstybės sekretorius, Realpolitik propaguotojas Henry Kissingeris. Tai sukėlė nemažai debatų, du tarybos nariai atsistatydino, o apdovanojimas sulaukė nemažai kritikos. Būtent tada jis buvo pavadintas tarptautiniu Acheno piliečių teikiamu prizu.
Rytų Europoje kilusi išsivadavimo banga, SSRS žlugimas ir Vokietijos suvienijimas gerokai praplėtė kandidatų pasirinkimą. Iki tol dairęsi daugiausiai į Vakarus, tuomet prizo teikėjai atsisuko ir į kitą pusę. 1990 m., praėjus vos keliems mėnesiams, kai buvo atverta spygliuotos vielos tvora tarp Austrijos ir Vengrijos, buvo apdovanotas pastarosios politikas, paskutinis komunistinės vyriausybės užsienio reikalų ministras ir aktyviai prisidėjęs prie „geležinės uždangos“ griūties, vėliau tapęs premjeru Gyula Hornas. Taip pat buvo įvertinti Čekijos prezidentas V.Havelas (1991 m.), lenkų socialinis istorikas ir politikas prof. Bronisławas Geremekas (1998 m.), vengrų rašytojas, eseistas ir kovotojas už asmens laisvę György Konrádas (2001 m.).
Prizą yra gavę Didžiosios Britanijos premjeras seras W.Churchillis (1956 m.) ir vienas iš jo įpėdinių T.Blairas (1999 m.), Vokietijos kanclerė A.Merkel (2008 m.), Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas (2010 m.), JAV prezidentas B.Clintonas (2000 m.) ir Antrojo pasaulinio karo metais šios šalies kariuomenei vadovavęs, buvęs gynybos sekretorius, Europos atgaivinimo plano autorius George'as Marshallas (1959 m.). 1988-aisiais prizas kol kas vienintelį kartą buvo skirtas dviem politikams – Prancūzijos prezidentui F.Mitterrand'ui ir Vokietijos kancleriui H.Kohliui, 1986-aisiais – visiems Liuksemburgo žmonėms, o 2002-aisiais – eurui. 1989 m. buvo apdovanotas bene toliausiai iš visų laureatų nuo politikos nutolusiam žmogui – Taizė bendruomenės įkūrėjui broliui Roger.
