Nedidukas Dzūkijos bažnytkaimis, įsikūręs vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didžiulio miško ir Ilgio ežero, per Žolinę tampa tikinčiųjų meka.
Savaitę trunkantys Žolinės atlaidai Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje sulaukia didžiulio žmonių antplūdžio. Tuo nepatikėtum miestelyje apsilankęs atlaidų išvakarėse – čia vis dar tylu ir ramu, rimtį sudrumsčia nebent vienas kitas gatve praūžiantis automobilis.
Užtat akmeniniais laiptais užkopus į bažnyčios šventorių iškart pajunti sukrutimą – gyventojai iš ąžuolų lapų nupintomis girliandomis puošia šventovės prieigas.
Darbai bažnyčios viduje, virę net kelias dienas, jau beveik baigti. Paskutinius štrichus dėlioja profesionalios floristės Bronės rankos. Prie Dievo Motinos Marijos paveikslo ji pamerkia karališkųjų lelijų puokštes. Pagrindinį altorių papuošia rožėmis, šoninius – rausvomis gladijolėmis.
„Mūsų klebonas – estetas. Jam svarbu, kad bažnyčia būtų papuošta skoningai“, – nusišypsojo ponia Bronė.
Atpildas – žmonių malda
„Kelintą jūs ėjote miegoti? Aš – ketvirtą nakties. Septintą jau kėliausi. Taigi, trys valandos miego“, – Žolinių išvakarėse prisipažino Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios klebonas mons. Vincas Baublys.
Nors ruoša išvargina, patiriu begalinį džiaugsmą. Žmonių tikėjimas man suteikia naujų jėgų, atsigaunu, sutvirtėju.
Žolinės atlaidai jam – vienas svarbiausių įvykių, kuriam rengiamasi kone kiaurus metus.
„Juk tai – labai sena tradicija, pasiekusi mus nuo neatmenamų laikų. Anksčiau žmonės arkliukais atrisnodavo, vežimaičiais suvažiuodavo. Semdavo vandenį iš šulinio gyvuliams girdyti. Buvo visai kitos susisiekimo priemonės, bet atlaidai labai gausūs. Pirma, kaimuose gyveno didžiuma žmonių. Antra, jie buvo labai pamaldūs“, – mintimis į praeitį nusikėlė klebonas.
Pivašiūnų bažnyčioje V.Baublys tarnauja jau 18-a metų. Kiekviena Žolinė jam – iššūkis. „Nors ruoša išvargina, patiriu begalinį džiaugsmą. Žmonių tikėjimas man suteikia naujų jėgų, atsigaunu, sutvirtėju“, – prisipažino dvasininkas.
Pivašiūnų bažnyčia yra pagrindinė Kaišiadorių vyskupijos šventovė po Katedros, o joje švenčiami Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai – pagrindiniai vyskupijos atlaidai. Nuo 2007 metų Pivašiūnai įtraukti į Jono Pauliaus II piligrimų kelio kūrimo programą.
Žolinės atlaidai Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje kasmet sulaukia apie 30 tūkst. tikinčiųjų.
Nuliūdusiųjų paguoda
Pivašiūnus nuo seno garsina ne tik nuostabi gamta, bet pirmiausia šventovė ir joje esantis maloningas Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Pivašiūnų bažnyčios fundatorius – Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis. Jis Senųjų Trakų benediktinams 1633 m. surašytu testamentu paliko nemažai pinigų ir Pivašiūnų palivarką. Benediktinai Pivašiūnų bažnyčia rūpinosi daugiau nei du šimtmečius, iki pat vienuolyno uždarymo. Benediktino Celestino Sorakos rūpesčiu 1825 m. pastatydinta ir dabartinė ant kalno stovinti lotyniško kryžiaus formos medinė bažnyčia.
Stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas sietinas su bažnyčios fundavimu. Šio vertingo paveikslo užsakovas galėjo būti Mergelės Marijos mylėtojas Jonas Klockis, užsakyti jį galėjo ir Senųjų Trakų benediktinai, juolab kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas itin artimas Senųjų Trakų Švč. Mergelės paveikslui. Daugybė maldininkų visais laikais prie šio paveikslo patirdavo sielą ir kūną gaivinančių Dievo malonių. Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 metais vainikavo Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.
