Kam lietuviai patikėję pensiją?
Daugeliui šalies gyventojų pensijos kaupimas – tikras galvos skausmas. Lietuvoje suteikiama galimybė pensijai kaupti trimis būdais ir lietuviai po šias sistemas gerokai „pasibarstę“, tiesa, dažnai net tiksliai nežinodami, kodėl pasirinko vieną iš jų. 2016 m. skaičiuota, kad apie 1,40 mln. lietuvių pensiją yra patikėję tik valstybei. Kitaip tariant, pasitiki sistema, kai pensinio amžiaus gyventojai išlaikomi tuo metu dirbančių piliečių lėšomis.
Kitą kaupimo variantą – antrąją pensijų pakopą – pasirinkę 1,23 mln. gyventojų. Vieni iš jų yra apsisprendę 2 proc. nuo „Sodrai“ mokamų įmokų skirti privatiems pensijų fondams. Kiti, kaupiantys vadinamąja 2+2+2 sistema, prie į privačius fondus pervedamų 2 proc. prideda dar 2 proc. nuo savo atlyginimo, o tada dar 2 proc. gauna ir iš valstybės.
Trečiosios pensijų pakopos dalyvių šalyje skaičiuojama per 50 000. Tai yra tokie gyventojai, kurie pensiją įprastai kaupia „Sodroje“, tačiau senatvei kaupia ir papildomai privačiuose investiciniuose fonduose.
Dažnas 15min gatvėje apklaustas žmogus neslepia, kad tvirtų argumentų, kodėl pasirinko vieną ar kitą pensijos kaupimo modelį, neturi – dažnai tiesiog sutinka gavę bankų ar kitų institucijų pasiūlymą. Taigi ką turėtume žinoti apie pensijos kaupimą?
Valstybės pareiga – bazinis užtikrinimas
Keliantiems klausimą, ar apskritai reikalingas valstybinis socialinis draudimas, ekonomistai vieningai teigia – neabejotinai. Profesorius dr. Teodoras Medaiskis pirmiausia pabrėžia, kad socialinis draudimas egzistuoja visose civilizuotose valstybėse, net liberaliose ekonomikose, tokiose kaip JAV. „Jei nebūtų socialinės apsaugos sistemos, didelė dalis žmonių tiesiog neturėtų pajamų. Nėra taip, kad visi, kurie sako, kad savimi pasirūpins, iš tiesų savimi pasirūpina. Privalomas socialinis draudimas yra reikalingas, jis gali neduoti labai prabangaus išlaikymo senatvėje, bet garantuoja tam tikrą lygį“, – aiškino pašnekovas.
Tradicinės nuomonės šalininku save laikantis ekonomistas Povilas Gylys neabejojo, kad socialinis draudimas yra valstybės funkcija, tokia ji ir turėtų būti. „Aš priklausau tai kategorijai žmonių ir pasaulio ekonomistų, kurie mano, kad visgi valstybinė socialinio draudimo sistema yra patikimiausia. Turiu minty, kad valstybinė sistema žlunga tik tada, kai žlunga valstybė. O to mes juk nesitikime, tuo tarpu privatūs fondai žlugti tikrai gali“, – kalbėjo ekonomistas.
Turiu minty, kad valstybinė sistema žlunga tik tada, kai žlunga valstybė. O to mes juk nesitikime, tuo tarpu privatūs fondai žlugti tikrai gali.
P. Gylys pabrėžė jau ne kartą agitavęs gyventojus trauktis iš privačių pensijų fondų ir šitos pozicijos teigia neišsižadantis. Pasak jo, dabar mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime, o po to nuogąstaujame, kodėl kyla grėsmė kristi žemyn. „Valstybė, kaip ten bebūtų, privalo ateiti žmogui į pagalbą, bet turime suprasti – tam ji turi turėti lėšų, o jos juk ir yra surenkamos iš privalomojo socialinio draudimo.
Tai yra viešasis interesas, kuris pasireiškia ne tik čia, sakykime, juk į kariuomenę irgi šaukia ne tik savanorius“, – pavyzdį pateikė P. Gylys, jis pridūrė, kad visuomenei trūksta finansinio išprusimo, gebėjimo pažvelgti ne į vieną segmentą, o plačiau.
Kalbėdamas apie valstybinį socialinį draudimą ekonomistas Nerijus Mačiulis akcentavo kelis dalykus. „Dabartinės socialinės apsaugos sistemos, kuri dominuoja visose Vakarų valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, ištakos yra 100 metų senumo. Ta sistema sėkmingai veikė visą XX a., nes buvo didelis gimstamumas ir dirbančių gyventojų skaičius sparčiai augo. Didelės socialinės apsaugos įplaukos leido išlaikyti pensinio amžiaus gyventojus“, – aiškino pašnekovas.
Tačiau dabar, jo teigimu, matome besikeičiančią demografinę situaciją, kuomet visuomenė sensta – darbingo amžiaus žmonių yra vis mažiau, o pensinio – daugiau. Taigi valstybėms tenka vis didesnė našta išlaikyti jau į pensiją išėjusius gyventojus.
„Kalbėti apie pensijos ir pensininkų perkamosios galios augimą bus sunku. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl didelė dalis valstybių pradėjo galvoti, kaip suteikti gyventojams kitų pensijų kaupimo galimybių. Tai reiškia, kad valstybė savo piliečiams užtikrina bazinę pensiją, o kiekvienas dirbantysis dar turi visą gyvenimą skirti dalį pajamų ir kaupimui ateičiai. Tokia forma, mano nuomone, vienintelė, kuri gali išlikti“, – mintimis dalijosi N. Mačiulis.
Antroji pakopa – duoti ar atimti?
Vertinant antrosios pensijų pakopos naudą ir žalą ekonomistų nuomonės išsiskyrė. P. Gylys užtikrintai kalbėjo, kad privačių fondų tikslas – gauti iš to pelną, o socialinio draudimo tikslas – žmogus ir jo gerovė. Labiausiai tiek P. Gylys, tiek socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas ir sociologas Romas Lazutka kritikavo 2 proc. „Sodros“ įmokų nukreipimą į privačius pensijų fondus.
Valstybė savo piliečiams užtikrina bazinę pensiją, o kiekvienas dirbantysis dar turi visą gyvenimą skirti dalį pajamų ir kaupimui ateičiai.
„Jeigu mano vaikai dalį „Sodros“ įmokų nukreiptų kitur, aš, kaip ekonomistas, dar galėčiau jiems paaiškinti, kad jie sumažina mano pensiją. Būtent to dalis visuomenės ir nesupranta, kad skriaudžia, sakykime, savo tėvus. Žmonėms tiesiog trūksta žinių ir išprusimo“, – aiškino P. Gylys.
Kalbėdamas apie antrąją pensijų pakopą R.Lazutka akcentavo, kad jos deklaruojamas tikslas – skatinti gyventojus kaupti papildomai – yra geras, tačiau dabartinė sistema kiek ydinga. „Pirmiausia, pervesti 2 proc. „Sodros“ įmokų neteisinga dėl paprasto dalyko – dabar vidutinė „Sodros“ pensija nesiekia skurdo ribos, daug pagyvenusių žmonių labai vargsta, socialiniams tikslams skiriamų lėšų ir taip trūksta, o tokiais veiksmais mes dar labiau jas mažiname. Kitaip tariant, pervedame lėšas kitur, o skundžiamės, kad jų nėra, kad išmokos ar pensijos mažos“, – aiškino R.Lazutka.
Ekonomistas pabrėžė, kad žmonės dažnai nesuvokia, jog antroji pensijų pakopa apčiuopiamos naudos atneša ne visiems. „Dabar kalbu apie, pavyzdžiui, minimumą uždirbančius žmones, kuriems kaupti antroje pakopoje tiesiog neapsimoka. Jei pervedama 2 proc. „Sodros“ įmokų į privačius pensijų fondus, sumažėja ir galimybė mokėti didesnes dabartines pensijas, ir tam pačiam II pakopos dalyviui „Sodros“ pensija bus sumažinta. Mažai uždirbantys žmonės, dirbantys su pertraukomis, tuose fonduose sukaupia taip mažai, kad rezultatas bus paprastas – privačios pensijos nebus, o „Sodros“ pensija – sumažinta“, – dėstė pašnekovas.
Pagal dabartinę situaciją, pasak jo, jei sukaupiama mažiau kaip 13 tūkst. eurų – privati pensija nėra mokama. „Pavyzdžiui, šiuo metu vidutiniškai žmonės sukaupia po 2 tūkst. eurų. Kadangi administravimo išlaidos dėl tokios menkos sumos pavertimo anuitetu (pensija iki gyvos galvos) neapsimoka, ta suma jiems išmokama iš karto.
Mažai uždirbantys žmonės, dirbantys su pertraukomis, tuose fonduose sukaupia taip mažai, kad rezultatas bus paprastas – privačios pensijos nebus, o „Sodros“ pensija – sumažinta.
Padalinkime ją iš dešimt ar dvidešimt metų ir iš 12 mėn. kasmet, matysime, kad tai yra visiškas niekas. O „Sodros“ pensija dėl kaupimo vidutiniškai bus sumažinta apie 10 proc., kas iš tiesų yra daugiau nei įvardinta sukaupta suma. O dar prisiminkime, kad tų kaupimo dalyvių tėvai jau dabar nukenčia dėl sumenkintų „Sodros“ galimybių“, – aiškino R.Lazutka.
Sociologo nuomone, minėtas kaupimas yra geras sprendimas žmonėms, kurie turi iš ko kaupti ir jei tai būtų daroma neliečiant „Sodrai“ skirtų įmokų. Dabar, pasak pašnekovo, mažai uždirbantieji yra tiesiog suklaidinami, dažnas net nežino, kad „Sodros“ pensija dėl kaupimo jiems yra sumažinama
.Ekonomistas N. Mačiulis antrąją pensijų pakopą atvirkščiai – itin palaikė. Anot jo, žmonės turi suvokti, kad valstybė privalo užtikrinti tik bazinę pensiją. „Antra pakopa suteikia galimybę žmogui dalį atlyginimo skirti ne valstybės poreikiams, o savo ateičiai. Iš esmės darbuotojas arba jo darbdavys didelę dalį atlyginimo – trečdalį – sumoka į „Sodrą“.
Ir dalis tų lėšų yra naudojama dabartiniams valstybės poreikiams, o tik maža dalis nukreipiamas į to darbuotojo sąskaitą pensijų fonduose. Esmė, kad turime diversifikuoti šiuos dalykus. Turime turėti garantiją, kurią suteikia „Sodra“, bet turime suprasti, kad jei norėsime nesirūpinti kasdieniais poreikiais ar keliauti po pasaulį, valstybė to negalės užtikrinti “, – dėstė pašnekovas.
Trečioji pakopa – naudinga, bet būtina įvertinti?
Renkantis trečiąją pensijų pakopą, anot R.Lazutkos, svarbiausia įvertinti, ar iš tiesų žmogus išgali tiek taupyti ir kiek valstybei tikslinga remti pasiturinčius žmones. „Juk ką tik baigėsi diskusijos dėl vadintos socialiai neteisingos būsto šildymo PVM lengvatos. Argumentuota, kad taip valstybė remia pasiturinčius. O čia? Pats faktas, kad žmonės kaupia pensiją ne tik „Sodroje“, bet gali tai daryti ir savarankiškai – sveikintinas, tačiau, nusprendus tai daryti, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
„Pirmiausia visada yra tokia rizika, kad vertybiniai popieriai gali nuvertėti, juk niekam ne paslaptis, kad jų kainos svyruoja. Ypač tai išryškėja per krizes. Nors investuotojai tą riziką dažniausiai paskirsto, jos visiškai atmesti negalima“, – pastebėjo pašnekovas, pridurdamas, kad taip kaupti turėtų geriau finansų paslaugas išmanantys žmonės.
Antra vertus, R.Lazutka atkreipė dėmesį ir į bankrotų temą. „Dažnai kalbama apie nepagrįstą baimę, kad II pakopos fondai bankrutuos, o pinigai bus visiškai prarasti. Mūsų įstatymai numato, kad jei bankrutuoja fondo valdytoja, įmonė, kreditorius, kuriam ji prasiskolinusi, negali pretenduoti į žmonių pensijai sukauptą pensijai turtą.
Taigi jis dingti negali, tik prarasti vertę dėl kapitalų rinkų svyravimų. Bankroto rizika atsiranda tik tada, jei kalbame apie draudimo įmones, kur yra perkamas anuitetas, leidžiantis išdėstyti pinigus iki gyvos galvos, mat draudimo įmonės nuo bankrotų nėra apdraustos ir pats anuitetas – taip pat. Tą reikia žinoti“, – aiškino ekonomistas.
Kas gina viešą interesą?
Kalbėdami apie pensijų kaupimą, ekonomistai ne kartą atkreipė dėmesį į gyventojų finansinį neišprusimą, kuriuo dažnai naudojasi privatūs fondai. Pasak ekonomistų, privatūs fondai yra galingi, skiria daug lėšų reklamai, kuria gyventojai patiki. Tačiau „Sodros“ reklamos, teigiamų jos aspektų viešinimo – nėra. Negana to, kaip pabrėžė P. Gylys, dažnai valstybinė sistema patiria tik kritiką, kuri toli gražu ne visada pamatuota.
Taip valstybėje yra taisytinų dalykų, manęs irgi kai kas netenkina, bet vis tiek, manau, kad privačiuose fonduose rizika didesnė nei „Sodroje“.
„Tam, kad nuteiktų dalį visuomenės prieš valstybę, veikia ištisa propagandinė mašina. Taip valstybėje yra taisytinų dalykų, manęs irgi kai kas netenkina, bet vis tiek, manau, kad privačiuose fonduose rizika didesnė nei „Sodroje“. Juk čia yra einamieji pinigai, vadinamas „pay as you go“. Sumetė mano vaikai pinigus, o kitą mėnesį aš gavau pensiją“, – aiškino ekonomistas.
R. Lazutka atkreipė dėmesį ir į nebaudžiamą „Sodros“ juodinimą, kai jis yra nepelnytas. „Jei pradėtume skleisti žinią, kad bankrutuoja bankas, mums grėstų sankcijos. Mat padarėme neigiamą įtaką, žmonės suabejojo, kilo panika, bankas prarado klientus, pajamas, žlugdomas verslas. O kaip su „Sodra“? Apie jos bankrotą, kuris yra absurdas tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu, nuolat šnekama ir rašoma.
Žmonės prisiklauso, nežino realios padėties ir patiki. Tai nulemia nepasitikėjimą „Sodra“, vengimą dalyvauti sistemoje, taip surenkama mažiau pinigų, pensininkų gyvenimas negerėja. Kas už tai atsako? Kas gina viešą interesą šiuo klausimu?“ – retoriškai klausė R.Lazutka.
Pensija iš santaupų – pramanai
Kartais visuomenėje pasigirstančias replikas, kad gyventojai, nemokėdami „Sodros“ įmokų, puikiausiai tokias sumas atsidėtų senatvei patys, ekonomistai vertino labai skeptiškai.
Sukaupti senatvei neleistų ne tik tai, kad žmogus nemokėtų finansiškai pasirūpinti, kas yra tiesa, bet jo trumparegiškumas.
T.Medaiskis svarstė, kad nesugebėjimą kaupti savo iniciatyva lemia ne tik gyventojų įgūdžiai. „Profesorius Nickas Bartas, tyrinėjantis žmogaus finansinius įpročius, pabrėžia žmonių trumparegiškumą.
Sukaupti senatvei neleistų ne tik tai, kad žmogus nemokėtų finansiškai pasirūpinti, kas yra tiesa, bet jo trumparegiškumas. Ko aš čia kaupsiu, gi esu jaunas, nesulauksiu tos pensijos. Ja pradedama rūpintis tada, kai jau pajaučiama, kad sensta, bet būna jau per vėlu, todėl bazinė sistema privalo būti“, – savo nuomonė dėstė ekonomistas.
Skeptiškai lūkesčius orią senatvę susikurti iš santaupų vertino ir P. Gylys: „Čia yra pasaka. Kaip rūkalius sako, kad rytoj mesiu rūkyti. Dalis meta, bet didžioji dalis rūko. Viešasis interesas sako, turime kaupti lėšas senatvei. Taip, tam tikras prievartos elementas čia yra, bet jis galiausiai, prisiminkime, veikia vis tiek žmogaus naudai“, – įsitikinęs kalbėjo ekonomistas.
