Ar žinoma, kokį turtą valstybės institucijos ir savivaldybės perdavė naudoti viešosioms įstaigoms? Ar valstybė kontroliuoja, kaip skirstomi pinigai valstybės įmonėse bei akcinėse bendrovėse su valstybiniu kapitalu, įskaitant atlyginimus jų vadovams?
Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje kalbėjosi ministro pirmininko patarėjas, Saulėlydžio komisijos pirmininkas Valentinas Milaknis, finansų viceministras Edmundas Žilevičius, vidaus reikalų viceministras Sigitas Šiupšinskas ir Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto docentas Ramūnas Darulis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Viešosios įstaigos: nei velnias, nei gegutė
A.Medalinskas. Koks yra valstybės interesas turėti viešąsias įstaigas su valstybės kapitalu?
V.Milaknis. Saulėtekio komisija šiuo metu svarsto, ar šios viešosios įstaigos gali turėti vietą valstybės institucijų sandaroje? Ar gali valstybė kurti paslaugų srities įmones ir dalyvauti jų veikloje drauge su fiziniais asmenimis? Galima imti medžioti kurią nors viešąją įstaigą už netinkamą veiklą, bet geriau kalbėti apie sistemą ir principus.
A.Medalinskas. Iš pradžių pabandykime pažiūrėti, kodėl viešosios įstaigos su valstybės kapitalu Lietuvoje dygsta taip sparčiai. Viešosioms įstaigoms yra lengviau dalyvauti projektuose ir programose, kurias – kaip paslaugas – perka valstybė. Antra, joms pačioms darant pirkimus nereikia skelbti viešųjų konkursų. Kuo tai baigiasi, parodė viešosios įstaigos Vilnius - Europos kultūros sostinė (VEKS) veikla. Trečia, šiose viešosiose įstaigose gali dirbti šeimos nariai ir giminaičiai tų, kurie užima vadovaujančius postus valstybės institucijose, bet dėl tarnybinės etikos negali dirbti jų vadovaujamoje sistemoje. Todėl aplink valdžią sukasi šeiminiais, giminiškais ryšiais susijusios įstaigos, kurias išlaiko valstybė. Viešosios įstaigos su valstybės kapitalu gali siekti pelno, kai to negali daryti valstybės biudžetinės institucijos. Jei ką nors neteisingai išvardijau, prašau, pataisykite.
E.Žilevičius. Visiškai pritariu šiam problemos įvardijimui. Siekdami situaciją ištaisyti, pateikėme įstatymo pakeitimą. Paliktos išimtys institucijoms, kurių statuso dabar negalima keisti, pavyzdžiui, Lietuvos radijui ir televizijai, ar įstaigoms, susijusioms su Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų administravimu. Kitų viešųjų įstaigų, kurių steigėja ar dalyvė yra valstybė, turėtų būti atsisakyta. 2007-2013 metų laikotarpiu būtent viešosios įstaigos vykdys ES lėšų administravimą ir šias institucijas panaikinus, pavyzdžiui, Finansų ministerijos (FM) žinioje esančią Centrinę projektų administravimo agentūrą, darbas kuriam laikui sustotų.
S.Šiupšinskas. Tikrai. Viešojo administravimo funkcijos neturi būti suteiktos viešajai įstaigai. Tai valstybės biudžetinių įstaigų kompetencija.
E.Žilevičius. Viešosios įstaigos negali turėti ir geresnių išimtinių teisių nei biudžetinės, nuo kurių dažnai jos niekuo nesiskiria. Viešosios įstaigos gali dalyvauti valstybės institucijų skelbiamuose konkursuose ir, jeigu juos laimi, gauti valstybės lėšų, bet jų išlaikymui valstybė neturėtų skirti piniginių išteklių.
A.Medalinskas. Kaip radosi ši problema su viešosiomis įstaigomis, kurių veikloje dalyvauja ir valstybės įstaigos bei savivaldybės?
R.Darulis. Anksčiau buvo ne pelno organizacijos. Bet Seimas sumąstė iš jų padaryti viešąsias įstaigas su valstybės kapitalu. Net iš poliklinikų. Dabar turime chaosą.
V.Milaknis. Dabar tokių įstaigų yra labai daug ir įvairiose srityse, įskaitant mokslą ir kultūrą.
A.Medalinskas. Mokslo, kultūros, sveikatos apsaugos sričių viešosios įstaigos turėtų būti, matyt, atskiro dėmesio klausimai. Tačiau labai svarbu, kad nebūtų piktnaudžiavimo jų veikloje, ko pastaruoju metu būta daug kultūros srityje, kur įsisuko meno vertelgos ir juos dengiantys bei globojantys kai kurie politikai.
V.Milaknis. Kas atsitinka su valstybės kapitalu tokioje viešojoje įstaigoje? Pavyzdžiui, viešajai įstaigai buvo perduotas naudoti 20 mln. vertės turtas, o įstaiga yra likviduojama. Į įstaigos turtą reiškia teises ir kitas dalininkas. Teisine prasme tokią įstaigą likviduoti ir pasiimti valstybei savo turtą yra labai sunku. Bet reikia surasti teisinius sprendimus, ar tai būtų Trakų olimpinis centras prie ežero, ar pastatas Vilniaus senamiestyje. Be to, leisti tai privatizuoti, ypač dabar, esant tokioms mažoms kainoms, būtų labai netikslinga.
A.Medalinskas. Bet, kaip teigė Konstitucinis Teismas, kyla grėsmė, kad net ir tokie pastatai kaip Vilniaus rotušė gali būti privatizuoti, nes ir ten savivaldybė įkūrė ne biudžetinį padalinį, kuris prižiūrėtų Vilniaus rotušės patalpų panaudojimą, o viešąją įstaigą Vilniaus rotušė su plačiomis ir nebūtinai skaidriomis įplaukų panaudojimo galimybėmis už šios vienos gražiausių sostinėje salės nuomą, įskaitant komercinius renginius ir verslininkų vestuves. Per tą laiką tokių įstaigų nesąžiningi vadovai galėjo perpumpuoti daug valstybės lėšų.
V.Milaknis. Valstybės kontrolė įvertino situaciją su viešosiomis įstaigomis, kuriose valstybė ar savivaldybės yra dalininkės. Visos valdžios įstaigos turės problemų, sprendžiant jų likimą. Vis dėlto, jeigu įkurtas Socialinės rūpybos centras, atliekantis kilnią misiją, tai gal valstybė galėtų skirti finansų vykdyti šiai funkcijai. Bet pritariu, kad tokios įstaigos neturėtų pastovaus finansavimo, kaip yra dabar su viešosiomis įstaigomis, kurių dalininkė yra valstybė. Valstybė paslaugas turėtų pirkti tik paskelbus konkursą. Pavyzdžiui, kuriant vaikų poilsio bazes, kurių vasarą labai trūksta. Ten ir privatus verslas galėtų prisidėti.
A.Medalinskas. Kodėl valstybė negali pirkti tokių paslaugų iš privataus kapitalo ar iš viešosios įstaigos, valdomos privataus kapitalo? Tegu nuomoja savo turtą tokiai privataus kapitalo įmonei, bet ne pagal panaudą, kuri valstybei dažnai nenaudinga, o pagal komercinę nuomos sutartį. Ar reikia viešųjų įstaigų su valstybės kapitalu?
V.Milaknis. Mums kyla klausimų, ar riboti šioms viešosioms įstaigoms paslaugų pirkimą?
S.Šiupšinskas. Visa ta viešųjų įstaigų su valstybės kapitalu veikla yra praeities palikimas.
A.Medalinskas. Tai kam bandyti ieškoti būdų išsaugoti šį, kaip suprantu, žalingą praeities palikimą?
E.Žilevičius. Net ir tais atvejais, kai viešosioms įstaigoms su valstybės kapitalu patikėta administruoti ES lėšas, tai turėtų būti tik laikinas variantas iki 2013 metų.
A.Medalinskas. O po 2013 metų ar bus galima ir Lietuvoje atsisakyti šios praktikos? Kitose ES šalyse, matyt, šias lėšas administruoja ne tokios institucijos kaip Lietuvoje?
S.Šiupšinskas. Kiekviena valstybė pati pasirinko, kas administruos ES lėšas. Ir šią praktiką Lietuvoje bus galima pakeisti po 2013 metų.
Valstybės turtas skendi migloje
A.Medalinskas. Ar Vyriausybė žino, kokio dydžio valstybės turtas yra perduotas pagal panaudą viešosioms įstaigoms ir kiek žmonių dirba visose valdžios institucijose, ne tik valstybės tarnyboje, bet visur, kur reikalingos valstybės biudžeto lėšos?
V.Milaknis. Vyriausybė išsiuntė raštus, kad sužinotų, kokie ir kieno, įskaitant ir valstybės, yra įnašai į viešąsias įstaigas. Bet iki šiol negauname iš registro duomenų. Juridinių asmenų registre turi būti kaupiama informacija apie viešąsias įstaigas, kurių dalininkė yra valstybė. Niekas nežino, kiek valstybė ten yra įdėjusi lėšų ir kas yra to turto dalininkai šiose viešosiose įstaigose? Kokie yra steigimo įnašai? Dabar dalies turto, perduoto šioms viešosioms įstaigoms, mes nematome, nors jį matyti būtų ir valstybės, ir visuomenės interesas.
S.Šiupšinskas. Registrai yra labiau orientuoti į kaupimą tų duomenų, kurie reikalingi teisinei registracijai, nors valstybės valdymui reikia jų daug daugiau. Su šia problema susiduriame ir Valstybės tarnautojų registre. Registruojami valstybės tarnautojai ir tik dalis darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, todėl sunku gauti papildomos informacijos apie visus kitus dirbančiuosius.
A.Medalinskas. Bet tada jūs nežinote, kam leidžiami valstybės pinigai. O jeigu kas pasitraukia iš valstybės tarnybos, bet tapo statutiniais darbuotojais arba ėmė dirbti pagal darbo sutartis, valdžia gali skelbti, kad sumažėjo valdymo aparatas, nors jis ir visiškai nesumažėjo, o galbūt net ir išaugo, tik registro duomenų požiūriu šie pareigūnai pasislėpė migloje.
R.Darulis. Šis registras buvo kuriamas tik viešajam administravimui ir valstybės tarnybai. Visa ta situacija yra praeities reliktas, nes tie, kurie dirba pagal sutartis, iš esmės dirba tą patį darbą, kaip ir dirbantieji valstybės tarnyboje ne pagal sutartis.
A.Medalinskas. Ir prasidėjus valdžios aparato mažinimo vajui kai kurie valstybės tarnybos pareigūnai buvo ne atleidžiami, o tik pervesti į darbą pagal sutartis, kad vajui praėjus grįžtų vėl prie ankstesnio darbo valstybės tarnyboje. Taip būdavo tiesiog imituojamos pertvarkos valstybės tarnyboje ir jos mažinimas, bet niekas iš esmės nesikeisdavo.
S.Šiupšinskas. Kai vyksta migracija valdymo sistemoje, keičiantis darbuotojų statusui, mums rodo, kad padidėjo valstybės išlaidos valstybės tarnybos išlaikymui, tačiau vėliau paaiškėja, kad nepadaugėjo, nes toje pačioje įstaigoje dirbę darbuotojai pagal darbo sutartis atsiranda Valstybės tarnybos registre jau kaip valstybės tarnautojai. Yra ir statutinių pareigūnų registras, kurį bandome integruoti, bet jis atskiras, todėl kol kas sunku turėti bendrą vaizdą.
E.Žilevičius. Dar daugiau problemų yra dėl tų darbuotojų, kurie dirba viešosiose įstaigose su valstybės kapitalu. Jie visiškai niekur nėra registruojami.
R.Darulis. Jeigu kuriame elektroninę valdžią, galbūt būtų galima visų tų registrų duomenis sujungti, kad būtų galima jais tinkamai naudotis valstybės valdyme.
Kas vyksta valstybės įmonėse?
A.Medalinskas. O kaip yra dėl valstybės įtakos valstybės įmonėms? Sukūrus Energetikos ministeriją, liko nepanaikinta valstybės įmonė Energetikos agentūra prie Ūkio ministerijos (ŪM), į kurią atėjo buvęs ŪM sekretorius, vienas iš „Leo LT“ projekto autorių Anicetas Ignotas. Ar kai kurios valstybės įmonės nedubliuoja ministerijų veiklos?
R.Darulis. Labai mažai beliko tų valstybės įmonių. Beveik visos jau tapo uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis su šimtu procentų valstybės kapitalo.
V.Milaknis. Ne, yra dar nemažai įstaigų, kur valstybės dalis 0,1 proc., 1 proc. ar daugiau procentų.
A.Medalinskas. O ką duoda valstybei tas 0,1 proc. įmonės akcijų?
S.Šiupšinskas. Tai tik galimybė gauti informaciją, kas ten vyksta.
V.Milaknis. Jeigu turime auksinę akciją tose įmonėse, tai ir daugiau naudos. Valstybės įmonės yra lyg ir saugesnė forma, jei valstybė nori išlaikyti savo įtaką toms įmonėms. Bet valstybės įmonės iškreipia konkurenciją rinkoje, nes jos nemoka žemės mokesčio. O valstybės įmonių yra labai įvairių. Yra projektavimo konstravimo biurai. Sveikatos apsaugos ministerijos žinioje yra keturios vaistinės, kaip valstybės įmonės.
A.Medalinskas. Yra ir tas pats Registrų centras, apie kurį ką tik kalbėjote.
V.Milaknis. Yra ir tokios strateginės valstybės įmonės, kaip „Klaipėdos nafta“, kur valstybei svarbu išlaikyti įtaką. Ko tikėtis valstybei, jeigu investuoja lėšas? Kad ir į „Lietuvos geležinkelius“. Kokias paslaugas turi suteikti ši įmonė mūsų įmonėms ir piliečiams? Privalome turėti skaidrią bent jau trejų metų strategiją ir žinoti, kiek valstybė gaus dividendų. Bet gali būti ir taip, kad valstybės įmonė kreipsis į FM prašydama padėti, nes smaugia prisiimtos skolos.
A.Medalinskas. Ir vis dėlto tokios įmonės vadovaujantis personalas galbūt gaus milžiniškus atlyginimus, vadovas turės daugybę pavaduotojų ir išpūstą personalą.
V.Milaknis. Kad nebūtų tokių netikėtumų, valstybės įmonių rodikliai - atlyginimai ir įsipareigojimai - turėtų būti skelbiami viešai. Tai yra tarptautinė praktika. Ir viskas turėtų remtis į ekonominį efektyvumą. Bet ne kiekvienai valstybės įmonei pinigai gali būti skiriami.
E.Žilevičius. Keleivių ir krovinių pervežimas yra valstybės reikalas. Tam, kad pagerintų geležinkelių infrastruktūrą, valstybė skiria lėšų iš ES paramos. Lėšos gali būti skirtos tik įmonėms, kur valstybė turi daugiau nei 50 proc. kapitalo, o ne toms, kur valstybė turi vos keletą procentų akcijų. Valstybės įmonės turi pačios užsidirbti ir valstybei mokėti dividendus.
A.Medalinskas. Valstybė turi 100 proc. „Lietuvos geležinkelių“ ar „Lietuvos pašto“ akcijų, savivaldybės valdo autobusų ir troleibusų parkų arba vandens įmonių akcijas. Valstybė turi galimybę daryti įtaką ir tų įmonių finansų, personalo politikai, kad ji atitiktų valstybės finansines galimybes ir pasiektus tų įmonių darbo rodiklius. Bet ar taip yra Lietuvoje? Kai tik kyla kalbos apie tai, kad valstybės įmonių vadovai gyvena ne pagal savo įmonių ir valstybės pajamas, iškart prabylama, kad šių įmonių atlyginimų ir personalo politikai valstybė bei savivaldybės negali daryti įtakos. Kai kuriose ES šalyse net privatiems bankams rekomenduota sumažinti vadovaujančio personalo atlyginimus, kad nebadytų akių krizės sąlygomis. O čia valstybės įmonės.
E.Žilevičius. Vyriausybė priėmė sprendimą, kad valstybės įmonių vadovaujantiems darbuotojams atlyginimas būtų sumažintas 15 procentų.
V.Milaknis. Dabar valstybei reikėtų žengti antrą žingsnį ir pažiūrėti, ar efektyviai valdomas yra valstybės turtas šitose įmonėse.
R.Darulis. Bet čia jau klausimas yra susijęs ir su antimonopoliniu reguliavimu, nes beveik visos tos įmonės Lietuvoje yra natūralios monopolijos.
Modernus valstybės valdymas dar nesukurtas
A.Medalinskas. Dar visai neseniai valstybės pareigūnų pajamos buvo paslaptis. O jeigu ir buvo skelbti kai kurių pareigūnų atlyginimai, neatskaičius mokesčių, tai be priedų, priemokų, premijų, „tryliktų“ atlyginimų, kurių suma dažnai viršijo net atlyginimo dydį. Ar visa tai nerodo, kad Lietuvoje moderni valstybės tarnybos sistema dar nesukurta?
R.Darulis. Ko norėti, jeigu valstybės tarnybos modelį pasirinkome iš ispanų. Kas iš kokios Europos šalies atvažiuoja, tas savo patirtį mums ir įsiūlo.
S.Šiupšinskas. Beje, vadinamojo trylikto atlyginimo jau nebėra. Ir anksčiau sprendimus išmokėti „tryliktą“ atlyginimą priimdavo tik kai kurių valdžios institucijų vadovai.
A.Medalinskas. Bet „trylikto“ atlyginimo išmokėjimas valstybės tarnyboje nebuvo laikomas nusižengimu. Priešingai, toks vadovas tarp savų laikytas drąsiu, nepabūgusiu nepaisyti rekomendacijų taupyti. Taip buvo ir praėjusiais metais, kai valstybėje jau siautė krizė.
E.Žilevičius. Todėl įrašėme į 2009 metų Biudžeto sandaros įstatymą, kad iš sutaupyto darbo užmokesčio negali būti mokamos vienkartinės išmokos. Įstatymas priimtas gegužės mėnesį.
A.Medalinskas. Ko nebuvo galima išspręsti dešimtmečiais, imamasi daryti dabar, esant krizei? Bet ar tokia įstatymo nuostata veiks tik vienus metus?
E.Žilevičius. Kol kas taip.
S.Šiupšinskas. Vyriausybės programa numato valstybės tarnybos trūkumus pašalinti, o atlyginimų politiką susieti su kiekvienos institucijos darbo rezultatais. Šiandien valstybės tarnautojai, be pagrindinio atlyginimo, gali gauti ir priedus bei priemokas.
R.Darulis. Sistema yra gana skaidri: yra nustatytas pagrindinis atlyginimas, kurio dydis priklauso ir nuo darbo stažo. Žmogus taip pat gauna ir už kategoriją.
A.Medalinskas. Bet ar tokio dydžio priedus prie atlyginimų moka ir kitose Europos valstybėse?
S.Šiupšinskas. Lietuvoje ši dalis yra per didelė, žvelgiant į kitų šalių patirtį. Tai pastebėjo ir ES ekspertai. Europoje priedai ir priemokos sudaro daugiausia 30 procentų.
R.Darulis. O Lietuvoje dabar vien už kategoriją gali gauti iki 50 proc. priemokos. Pridėkime dar visus kitus priedus ir gausime vieną didžiausių priemokų dydžių.
A.Medalinskas. Bet esant tokiam skatinimui, negalima atleisti prasižengusio valstybės pareigūno.
V.Milaknis. Negalima. Net jeigu Valstybės kontrolė nustato, kad kur nors buvo blogai panaudoti pinigai. Atleisti gali tą, kuris neblaivus atėjo į darbą ar visai nepasirodė.
A.Medalinskas. Ir priedo negalima nupjauti ar pažeminti kategoriją prasižengusio pareigūno?
S.Šiupšinskas. Tik po įvykio vertinimo. Bet dabar mažinami priedai už kvalifikacines kategorijas ir gerai dirbantiems tarnautojams. Suprantama, kad dabar ekonominė krizė, tačiau jai praėjus reikėtų viską grąžinti atgal, nes toks mažinimas kerta per valstybės tarnautojų darbo motyvaciją.
E.Žilevičius. Išlaidos valdymui sumažintos 27 proc., palyginti su gruodžio mėnesiu.
V.Milaknis. Bet net ir krizės metu turi vykti darbuotojų materialinis skatinimas už gerus darbo rezultatus, žinoma, nustatyto darbo užmokesčio fondo ribose. Tik skatinti reikia skaidriai ir suprantamai. Kaip ir privačiame versle. Dabar šio skatinimo krizės sąlygomis vis mažiau.
E.Žilevičius. Dabar bazinis algos dydis yra mažinamas vieniems metams. Koeficientai, kategorijos, priedai taip pat yra mažinami šiems ir kitiems metams, bet neaišku, kada baigsis krizė. Po krizės valdymo sistema turi ne šiaip sau išlikti, bet išlikti racionali ir efektyvi.
A.Medalinskas. Tik reikėtų, matyt, sutarti dėl solidarumo visuomenėje, kad valdžios atlyginimai mažėtų atsižvelgiant į ekonomikos lygį ir darbinių pajamų mažėjimą kituose valstybės sektoriuose, mažėjimą privačiame sektoriuje, kuris atneša didžiąją dalį mokesčių į valstybės biudžetą. Arba darbinių pajamų dėl padidintų mokesčių mažėjimą kultūros žmonėms.
S.Šiupšinskas. Žmogiškieji ištekliai yra vieni brangiausių ir daugiausiai valstybei kainuojančių išteklių. Aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojai, kurie gali profesionaliai atlikti savo darbą, yra mūsų tikros vertybės, kurias mes turėtume išsaugoti.
A.Medalinskas. Bet mūsų valstybėje vis stipresnė tendencija, kad be pažinčių ir rekomendacijų žmogus, turintis net ir didžiulį Lietuvoje ar užsienyje gautų žinių bagažą, negali pakliūti į valstybės tarnybą, nes į daugelį vietų jau iš anksto žinomi laimėtojai. Tada galima ir į aukštas pareigas pakliūti be reikiamo išsilavinimo. Ir net ministru toks žmogus teoriškai gali tapti.
S.Šiupšinskas. Šiandien iškyla uždavinys pašalinti visus neigiamus reiškinius valstybės tarnyboje. Peržiūrėti valdžios institucijų funkcijas ir rasti perteklines. Pažiūrėti, ar nėra abejotino tikslingumo veiklų valdžios struktūroje. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija nusprendė panaikinti du departamentus, kuriuose neišvengta dubliavimo.
A.Medalinskas. Bet neretai dėl taupymo visų pirma atsisakoma dalies valytojų ir kito socialiai neapsaugoto techninio personalo, paliekant didesnį darbo krūvį likusiems profesijos darbuotojams, o valstybės tarnybos struktūrinė pertvarka, nepaisant kai kurių išimčių, vis dar vyksta vangiai ir mūsų valstybės aparatas dar yra stipriai išpūstas.
R.Darulis. Turėtume mąstyti jau šiandien, kokia bus valstybės valdymo sistema po krizės. Ar norime turėti tokią valstybės valdymo sistemą, kaip iki šiol, galbūt šiek tiek sumažintą ir su mažesniais atlyginimais, bet tik iš dalies pertvarkytą, ar siekiame šiuolaikinės, modernios valstybės valdymo sistemos?
A.Medalinskas. Ilgą laiką Lietuvoje buvo giriamasi, kad turime vieną pažangiausių Europoje valstybės tarnybos sistemą. Per krizę supratome, kad visa tai yra mitas. Gal ir būtume taip gyvenę, įsitikinę, kad turime modernią valstybės valdymo sistemą, jeigu ne krizė?
V.Milaknis. Pripažinkime, kad nebuvome sukūrę gero modernaus valstybės valdymo modelio, todėl dabar reikia ne tik įveikti krizę, bet ir sukurti modernią valstybės valdymo sistemą.
