Šiaulių vicemeras Domas Griškevičius informavo, kad bus svarstoma, ar reikėtų Rūdės upelį atidengti ir eksponuoti Vilniaus gatvėje – Pėsčiųjų bulvare. Taip pat pareiškė apie miesto valdžios planus išpildyti seną šiauliečių svajonę – turėti bent nedidelį tekančios upės fragmentą mieste. Juolab kad atvertas vaizdas atrodo įspūdingai.
„Tik neaišku, ar galėsime tai daryti dėl smarvės. „Šiaulių vandenys“ praneš, ar jie pajėgs uždaryti visus nelegalius prisijungimus į upelį iš privačių namų fekalinės kanalizacijos. Pagal gautą informaciją koreguosime užduotis“, – kalbėjo vicemeras.
UAB „Šiaulių vandenys“ vyresnioji ekologė Rita Androsovienė pateikė po miestu tekančio upelio vandens tyrimų išvadas, kurios tarsi patvirtina nuostatą, kad upelis pats dvokia ir pats save teršia.
Išvadose skelbiama, kad organinės kilmės elementai stebimi jau Rūdės upės ištakose, kur žmogaus taršos šaltinių įtaka, anot tyrėjų, mažai tikėtina.
Tyrėjai spėja, kad organinio pobūdžio elementai atsirado dėl pelkėtų teritorijų geologijai būdingų savybių ir nedidelio upelio vandens kiekio.
Geležies kiekis vandenyje yra didelis, tačiau jis, pasak tyrėjų, natūralus. Tvirtinama, kad upelio pavadinimas būtent nuo to ir kildinamas – nuo geležies rūdos sluoksnių, esančių pelkėse link Rėkyvos ežero.
Išvada – upelis niekada nebus patrauklus
Tyrime taip pat akcentuojama, kad mieste žmogaus poveikis stebimas tik per skendinčias medžiagas, kurios į Rūdę patenka kartu su centrinėje miesto dalyje nuo kietųjų dangų surinktomis paviršinėmis lietaus nuotekomis.
Išvadose skelbiama, kad efektyviausia prevencinė priemonė, užkertanti kelią patekti tokioms medžiagoms, yra mechanizuotas ir rankinis kietųjų dangų valymas.
Vizualiai stebima upės vaga dėl pratekančio vandens savybių, kurias lemia gamtinės priežastys, niekada neturės estetiškai patrauklaus vaizdo.
„Šiaulių vandenų“ išvadose apie juos pačius teigiama, kad į upelį išleidžiamų paviršinių nuotekų gauti rezultatai neviršija didžiausios leidžiamos koncentracijos normatyvų.
Taip pat išvadose, nors to ir nėra prašoma, pabrėžiama, kad Rūdės upelis istoriškai yra siejamas su pratekančiam vandeniui būdinga ruda spalva, iš ko neva kilo ir pats upėvardis.
Iš to išplaukė ir galutinė išvada, kuri reiškia, kad Rūdė dvokia ir yra negraži pati iš savęs: „Vizualiai stebima upės vaga dėl pratekančio vandens savybių, kurias lemia gamtinės priežastys, niekada neturės estetiškai patrauklaus vaizdo.“
Rūdė savaime niekada nedvokė
Tokios išvados sukėlė didelių abejonių ilgamečiam Šiaulių dizaineriui ir šiaulietiškos istorijos žinovui Viliui Puronui. Jis bandė prisiminti kokią teorinę žinią, kad Rūdės vanduo kada nors būtų rudas ar dvoktų. Neprisiminė.
Tiesą sakant, nėra tokios minties ir praktikoje. Atidarytuose kanaluose nėra jokių geležies apnašų, kurios dėl didelės geležies koncentracijos turėtų būti rudos. Jos yra greičiau juodos. Tam įtakos gali turėti ne tik dumblas, bet ir už geležinkelio upelio ištakų vandenyje skęstančios anglies krūvos.
Atvirame Rūdės upelyje, toje pat vietoje, kur jis šiuo metu atidengtas, buvo pirtis, žydų moterų ritualinė prausykla.
V.Puronas per 40 metų nepamena tokio atvejo, kad upelis savo deltoje smarkiai terštų Talkšos ežerą. Jo žiniomis, ežerą nuo senų laikų teršė Ch.Frenkelio odos fabrikas. Savininkas dėl to net bylinėjosi teismuose ir mokėjo baudas.
Atvirame Rūdės upelyje, toje pat vietoje, kur jis šiuo metu atidengtas, buvo pirtis, žydų moterų ritualinė prausykla. Kiek žemiau buvo skalbiama. O aštuonioliktame amžiuje, pačiame upės žemupyje, netoli dabartinės cerkvės, buvo klebono tvenkiniai, kuriame buvo šeriama ir auginama žuvis.
Anot V.Purono, aplinkui Šiaulius daugybę hidronimų ir vietovardžių galima kildinti iš lotynų kalbos: „Šiandien man nė vienas kalbininkas to negali paaiškinti, kodėl Lieporiai, Gytariai, Vijolė, Verbūnai, Luponiai, Rūdė, Kulpė turi kone tiesioginius vertimus iš lotynų kalbos. Tai atskira tema, tačiau juk akivaizdu – Rūdėje nesimato nieko rudo.“
Tarpukariu, anot dizainerio, Rūdė buvo neišvaizdus griovys. Galbūt dėl to buvo nuspręsta jį sumaniai paslėpti – sukišti į vamzdį vienintelę miesto centre esančią upę kartu su paviršine miesto lietaus kanalizacija.
„Per visą istoriją nesu aptikęs faktų, kad Rūdė skleistų nemalonų kvapą, terštų ežerą. Todėl žiūriu į išvadas ir galvoju – ar čia mes durni, ar gamta, kuri save teršia“, – ironizavo V.Puronas.
Jo nuomone, prieš atidengiant upelį reikia turėti labai aiškią idėją, kurioje telpa aukščiausio lygio architektūriniai ir inžineriniai sprendimai. Tiesiog atidengti upę yra beprasmiška ir neįdomu – trūksta poezijos.
