Suomijoje puikiai veikia ugdymo modelis, neskatinantis mokinių konkurencijos: kartu mokomi įvairių gabumų vaikai, neišskiriant, kurie yra geresni ar patogesni mokytojui.
Suomijos švietimo sistemos esminiai pokyčiai buvo pradėti maždaug prieš keturis dešimtmečius kaip svarbiausia ekonominio atsigavimo plano dalis. Apie švietimo sistemos efektyvumą nežinojo nei patys suomiai, nei užsieniečiai iki pat 2000-ųjų, kai Tarptautinė mokinių vertinimo programa (Programme for International Student Assesment – anlg.) atliko 15-ečių raštingumo testus 40–yje pasaulio šalių.
Tuomet paaiškėjo, kad suomiai – raštingiausi jaunieji skaitytojai pasaulyje. Po trejų metų Suomijos mokiniai pasirodė kaip geriausi jaunieji matematikai pasaulyje, o 2006-aisiais – ir kaip lyderiai gamtos mokslų srityje.
Suomiai auga be konkurencijos
Esminė suomių švietimo sistemos idėja – nė vienas vaikas negali likti dėmesio užribyje. Kadangi vaikai mokykloje neskirstomi pagal gebėjimus, tiems, kuriems mokslai sekasi sunkiau, suteikiamas papildomas dėmesys. Tai užtikrina pamokos metu dirbantys du ar trys mokytojai.
Mūsų švietimo sistema vis dar neturi pakankamai strategijų, kaip pamatyti kiekvieną vaiką ir jo individualius poreikius.
Iš tiesų Suomijos švietimo sistemos modelis dažnai yra visiška priešingybė kai kuriems vakarietiškiems, tarp jų JAV ar Didžiosios Britanijos, kur pagrindinė motyvavimo priemonė tiek mokiniams, tiek mokytojams, yra konkurencijos skatinimas.
Suomijoje vaikai egzaminus laiko tik vieną kartą, prieš pat mokyklos baigimą. Mokytojai taip pat nėra griežtai vertinami – numatomas tik mokymo proceso turinys, bet ne formos, tad mokytojai parenka vaikams priimtiniausius mokymo būdus.
Be to, visi vaikai, nepriklausomai nuo skirtingų gabumų, mokosi kartu, taip įgydami socialinių gebėjimų bei suvokimą, kad mokykloje, kaip ir gyvenime, svarbiausias yra bendruomeniškumas.
Ko iš tikrųjų norime iš mokytojo?
Lietuvos mokyklų tobulinimo centro direktorė Eglė Pranckūnienė pastebi, kad Lietuvoje vis dar per mažai orientuojamasi į kiekvieną individualų vaiką – ar jis pasižymėtų ypatingais gabumais, ar turėtų mokymosi sunkumų, o gal net specialiųjų poreikių.
„Pasaulyje labai pabrėžiamas vadinamasis personalizuotas mokymas, nes skirtumai tarp vaikų labai dideli ir jie auga. Juos lemia skirtingos vaikų gyvenimo sąlygos, šeimoje puoselėjamos vertybės, finansinės galimybės ir pan. Mūsų švietimo sistema vis dar neturi pakankamai strategijų, kaip pamatyti kiekvieną vaiką ir jo individualius poreikius“, – konstatavo specialistė.
Tai, jos nuomone, ne lėšų stokos, bet visuomenės lūkesčių artikuliacijos problema – ko tikimės iš mokyklos ir mokytojo?
Parašyti strategiją galime, nes visi žinome, ką ir kaip ten reikia parašyti – bet ar tai veiks?
„Jei būtų aiškiai pasakyta, kad valstybė suinteresuota pamatyti kiekvieno vaiko poreikius, mokytojai taip ir dirbtų“, – įsitikinusi E.Pranckūnienė.
Sistemos yda: visi dirba dėl egzamino
Mokyklų tobulinimo centro vadovė neabejoja, kad laisvės veikti, dirbti pagal individualias programas mokytojai turi į valias. Klausimas, kaip gebama ta laisve pasinaudoti.
„Kartais mokytojams pritrūksta kolegų ar mokyklos vadovų paramos, padrąsinimo. Tačiau tie, kurie visa tai gauna, ugdymo procesą organizuoja labai išradingai ir pasiekia puikių rezultatų“, – pasakojo pašnekovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad įvairiose jau sukurtose švietimo programose aptariama, kaip ir ko mokyti vaikus, kokias jų kompetencijas ugdyti: tai – ir kūrybiškumas, gebėjimas kritiškai mąstyti, ir lyderystė.
Tačiau šiemet pavasarį Ugdymo plėtotės centro (UPC) užsakymu atliktas viešosios nuomonės tyrimas, kurį atliko Socialinės informacijos ir mokymų agentūra, parodė, kad kas trečias Lietuvos moksleivis mano, jog mokykloje nėra skatinami kūrybiškai mąstantys vaikai.
Kodėl deklaruojami tikslai popieriuje netampa realybe švietimo įstaigose? „Nes mokyklos labiausiai vertinamos pagal mokinių egzaminų rezultatus. Todėl mokytojas atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: teigiama, kad reikia ugdyti vaikų kūrybiškumą, tačiau egzamino programos labiau orientuotos ne į jį, bet į žinias, įsiminimą ir kitus pačius elementariausius gebėjimus“, – aiškino E.Pranckūnienė.
Lyderio kaip vienišo herojaus samprata jau paseno. Šiuolaikinė lyderystės samprata komandiniam darbui neprieštarauja.
„Dabartinė šveitimo sistema ugdyti lyderio savybes nėra palanki – visi dirba dėl egzamino. Ką daryti, kad tai pasikeistų? Keisti viską nuo pradžių: nuo pradinių klasių ugdyti vaikų socialines kompetencijas, mokyti mokytis ir bendrauti, planuoti laiką. Tai – ilgas procesas. Parašyti strategiją galime, nes visi žinome, ką ir kaip ten reikia parašyti – bet ar tai veiks?“ – svarstė Šiaulių Didždvario gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius.
Lyderis ir komanda – neatsiejama
Šiuo metu Švietimo aprūpinimo centras vykdo projektą „Lyderių laikas“. Ar tai reiškia, kad šalies vaikų ugdymo modelis vis dėlto krypsta į lyderių paieškas?
„Lyderio kaip vienišo herojaus samprata jau paseno. Šiuolaikinė lyderystės samprata komandiniam darbui neprieštarauja. Tarp šių dalykų nėra atskirties, nes lyderis dabartiniame pasaulyje – tai komandų būrėjas. Lyderio nereikėtų tapatinti su vadovu: jis dirba komandoje, kad jos narius uždegtų bendram tikslui. Lyderis – tai ne individualistas, kuris viską gali atlikti pats, o tas, kuris turi pasekėjų“, – pasakojo E.Pranckūnienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad karjeros laiptais sparčiau kopia ne tie, kurie turi didžiausią žinių bagažą, bet tie, kurie pasižymi gerai ištobulintu emociniu intelektu, socialiniais įgūdžiais.
Skirtingi vaidmenys užgrūdina
Nevalstybinės mokyklos „Žiniukas" vadovė Ingrida Ramanauskienė pasakojo, kad į savaitgalinę programą „Gabių vaikų akademija“ atvyksta vaikai iš įvairių šalies mokyklų. Ar jie moka dirbti grupėje?
Kai vaikams tenka pabūti ir lyderiu, ir paprastu grupės nariu, ir, pagaliau, raštininku, kas jiems labai nepatinka, komandinio darbo įgūdžiai formuojasi.
„Darbas grupėje dažnam reiškia, kad aš paimsiu ir už visus padarysiu“, – šypsojosi I.Ramanauskienė. Tačiau praktika rodo, kad komandinio darbo galima išmokti.
„Kai vaikams tenka pabūti ir lyderiu, ir paprastu grupės nariu, ir, pagaliau, raštininku, kas jiems labai nepatinka, komandinio darbo įgūdžiai formuojasi“, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau ji atkreipė dėmesį, kad, nors bendruomeniškumo ugdymui ir socialiniams gebėjimams Suomijoje skiriama daug dėmesio, suomiai esą neslepia susirūpinimo, kad šalyje mažėja ypač gabių vaikų: „Ten jau rūpinamasi, ar pakankamas dėmesys skiriamas aukštų pasiekimų vaikams.“
Gabūs vaikai lieka nepastebėti
Gabių vaikų ugdymą Lietuvoje stabdo klaidingi įsitikinimai, kad gabiems vaikams ir taip pasisekė: jiems lengviau mokytis, todėl papildomai su jais dirbti esą nereikia. Be to, dauguma gabių vaikų yra tiesiog neatpažįstami mokykloje. Pedagogai jų nepastebi, nes koncentruojasi į tuos, kuriems sekasi prasčiausiai.
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) jau suvokė, kad gabiems vaikams atpažinti reikia įgūdžių, o jiems ugdyti – specialių programų. Viena tokių šiuo metu kaip tik baigiama rengti.
„Jeigu vaikui sekasi įsisavinti žinias greičiau, reikia jam suteikti galimybę mokytis toliau“, – sako ŠMM atstovai.
„Tikrai ne kiekvienas mokytojas gali dirbti su gabiu vaiku: reikia įdėti labai daug darbo, kad būtų patenkintas tokio vaiko alkis“, – įsitikinusi pradinės mokyklos „Žiniukas“ direktorė.
Išeitis – investicija į mokytojus
Gabūs vaikai dažnai pasižymi puikia atmintimi, todėl per atsiskaitymus mokykloje „praslysta“ nesunkiai. Tačiau specialistai pastebi, kad tas „slydimas“ neformuoja esminių darbinių įgūdžių, neišmoko sistemos, kaip susidoroti su didžiuliu informacijos kiekiu.
„Kartais girdžiu: vaikas buvo toks gabus, kad pirmus dvejus metus mokykloje visai nesimokė, tačiau trečiaisiais nusimokė. Nieko keista, juk jis dvejus metus gyveno iš žinių, susirinktų iki mokyklos, o kai prireikė mokytis ką nors naujo, jis nesugebėjo, nes neišmoko mokytis. Reikia gabiems vaikams duoti tokias užduotis, kad jie mokytųsi suklysti, įveikti sunkesnę užduotį, įdėti daugiau pastangų, sukaupti valią“, – aiškino I.Ramanauskienė.
Reikia gabiems vaikams duoti tokias užduotis, kad jie mokytųsi suklysti, įveikti sunkesnę užduotį, įdėti daugiau pastangų, sukaupti valią.
Tuo metu šiandien, pasak jos, gabūs vaikai, smarkiai lenkiantys bendraklasius, mokykloje paliekami nuošalyje, kol visai praranda domėjimąsi ir interesą tobulėti.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos vaikų visose disciplinose pasiekia tam tikrą minimalų lygmenį, tačiau retą galima pavadinti ypač aukštų pasiekimų mokiniu.
„Vadinasi, visus mokome vienodai, neįžvelgdami tikrojo vaiko potencialo. Daugiau dėmesio skiriama paklusniam, stropiam vaikui, gebančiam prisitaikyti prie mokyklos taisyklių. Kad situacija keistųsi, reikia labai daug investuoti į mokytojus, nes vaikų mokymosi rezultatai lygūs mokytojų darbo kokybei“, – apibendrino E.Pranckūnienė.
