„Neįgaliųjų organizacijos dažnai vengia aštriau pasisakyti dėl neįgaliųjų problemų, nes ta pati kritikuojama valdžia skiria joms finansavimą. Tai yra uždaras ratas, dėl kurio Lietuvoje mes taip ilgai nesulaukiame esminių pokyčių“, – laiške 15min paaiškino Vaidas ir Loreta.
Turintys visišką negalią – labiausiai nuskriausti
„Mūsų visuomenėje labiausiai nuskriausti lieka visišką negalią turintys asmenys. Jiems nesudaromos sąlygos gauti išsilavinimą. Jie yra socialiai atskirti, praradę bendravimo įgūdžius ir dažniausiai dėl to paskendę gilioje depresijoje. Dauguma neįgaliesiems skirtų programų, kurias vykdo neįgaliųjų sąjungos, yra skirtos stipresniems (savarankiškiems) neįgaliesiems. Ekskursijos, sportas ir seminarai dažniausiai neįveikiami visišką negalią turintiems žmonėms“, – rašė sutuoktiniai.
15min pašnekovai pabrėžė, kad siekiant geriau suprasti neįgalaus žmogaus padėtį, pirmiausia, bent jau abstrakčiai, reikia suprasti – kas yra negalia. Pasak jų, negalia gali būti protinė ir/arba fizinė. Tai sutrikimas, kuris apriboja asmens kasdienį apsirūpinimą savimi, tobulėjimo, bendravimo, darbo bei finansines galimybes.
„Kai asmuo turi visišką negalią, tada jis vienas, be nuolatinės kito žmogaus pagalbos, negali gyventi. Kartais tokį asmenį palikti be priežiūros netgi pusei valandos yra rizikinga. Dažniausiai padeda artimieji, tačiau jie turi dirbti visą parą be išeiginių ir atostogų. Tam tikra prasme galima teigti, jog neįgalųjį asmenį prižiūrintis žmogus pats tampa socialiai neįgalus, jam apribojamos darbo, finansinės bei tobulėjimo galimybės. Deja, tačiau valstybės skiriami pinigai tokiam ūkiniam dviejų asmenų vienetui yra per maži, todėl tenka ieškoti papildomų išeičių prisitaikant dirbti namuose nors ir ne visą darbo dieną, ko dėl motyvacijos, darbinių įgūdžių ir išsilavinimo stokos daugumai nepavyksta pasiekti“, – atviravo Vaidas ir Loreta.
O ką daryti, – klausimą iškėlė pašnekovai, – jeigu visišką negalią turinčio asmens aplinkoje neatsiranda pagalbininkas arba prižiūrintis asmuo suserga ar net miršta? Galbūt, – svarstė jie, – ieškoti pagalbos prieglaudose arba gultis į slaugos ligoninę?
Ir tai vyksta šiandien, kai jau beveik dešimtmetį turime priimtą Neįgaliųjų teisių konvenciją su visais jos tobulais šūkiais...
„Kas tuomet nutinka su jo turtu ar augintiniu? Žinome atvejų, kai tokiems žmonėms yra labai sudėtinga. Pavyzdžiui, vienas jų darbo dienomis naudojasi socialinio darbuotojo paslaugomis, kuris dirba tik nuo 8:00 iki 17:00 ir ateina tik keletą kartų per dieną, o savaitgaliais – samdo žmogų, kuris taip pat nuolat nebūna kartu. O ką daryti naktį? Tokio žmogaus kasdienybė yra iššutimai, pragulos ir gulėjimas su sauskelnėmis negalint pasijudinti. Ir tai vyksta šiandien, kai jau beveik dešimtmetį turime priimtą Neįgaliųjų teisių konvenciją su visais jos tobulais šūkiais...“, – klausimus kėlė sutuoktiniai.
Miestas nepritaikytas neįgaliesiems
15min jie teigė, kad su Kauno krašto neįgaliųjų sąjunga dar prieš metus kreipėsi į miesto savivaldybę ir išdėstė problemas, susijusias su neįgaliesiems skirtomis vietomis automobilių stovėjimo aikštelėse. Pašnekovai pabrėžė, kad neįgalieji negali naudotis įprastomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, nes vietos jose – per siauros, todėl nėra kur pastatyti neįgaliojo vežimėlį, taip pat įlipti ir išlipti pilnai atidarius duris.
Santakos aikštelėje, prie pilies, rekonstravus aikštelę neįgaliesiems nebuvo pritaikyta nė viena vieta, o elektromobiliams padaryta visa eilė.
„Pavyzdžiui, Santakos aikštelėje, prie pilies, rekonstravus aikštelę neįgaliesiems nebuvo pritaikyta nė viena vieta, o elektromobiliams padaryta visa eilė. Rekonstruota Laisvės alėjos dalis prie Soboro taip pat turi trūkumų – lietaus vandens kanalas, esantis grindinyje šalia vitrinų, kliudo patekti į parduotuves“, – konkrečius pavyzdžius laiške išdėstė sutuoktiniai.
Jie pabrėžė, kad Kauno senamiestis su Rotušės aikšte visada buvo ir yra nedraugiškas ne tik neįgaliesiems, bet ir mamoms su vaikų vežimėliais. Grindinys yra toks, – pasakojo pašnekovai, – kad stringa priekiniai vežimėlio ratai.
„Taip pat dideli pažeidimai yra padaryti naujai rekonstruotose gatvėse, pavyzdžiui, Antano Juozapavičiaus prospekte, kur visoje gatvėje borteliai yra žymiai per dideli. Išlipęs iš automobilio neįgalusis niekaip be kitų pagalbos negali patekti nei ant šaligatvio, nei išvažiuoti į gatvę.
Vienas iš daugelio tokių pavyzdžių yra prie pašto, A.Juozapavičiaus pr. 81, kur ne tik blogai padaryta aikštelė, bet ir neįveikiami laiptai, nors prie pašto ir kitų įstaigų durų yra padaryti minipandusai patekti į vidų.
Primename, kad, pagal reglamentą, skirtingi aukščiai negali būti didesni negu du centimetrai. Taip pat pandusu negali būti vadinami laiptai, kurie yra tiesiog užbetonuoti, su mintimi, kad jais turėtų kas nors bandyti važiuoti, nes jie yra per statūs. Tokių nesąmonių yra pridaryta visur – pradedant požeminėmis perėjomis ir baigiant ligoninėmis“, – asmenine patirtimi dalijosi kauniečiai.
Pikčiausia pašnekovams dėl to, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymas, kuriame aiškiai nurodyta, kiek reikia vietų neįgaliesiems automobilių stovėjimo aikštelėse, realybėje netaikomas. Įsakymas, pastebėjo jie, veikia nuo 2001 metų, tačiau iki šiol vietos neįgaliesiems buvo tik mažinamos.
„Jis negalioja ne tik mieste, bet ir socialinio daugiabučio, kuriame gyvename, automobilių stovėjimo aikštelėje. Mums buvo pasiūlyta ją įsirengti savo lėšomis“, – atskleidė pašnekovai.
15min skirtame laiške kauniečiai paaiškino, kad labiausiai neįgaliesiems pritaikytų aikštelių stinga turguose, prie bažnyčių ir senamiestyje. Anot jų, senamiestyje pažymėjus neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas taip pat reikia padaryti minitakučius, kuriais per akmeninį grindinį būtų galima patekti į šaligatvius ir perėjas. „Važiuodami per gatvę, – dėstė pašnekovai, – visada ieškome guminio „gulinčio policininko“ ir važiuojame per jį, nes kitaip stringa vežimėlio ratai.“
Net ir bažnyčiose neįgalieji susiduria su problemomis. Pasak 15min pašnekovų, Kauno arkikatedra – kurioziškas pavyzdys.
„Privažiavus prie masyvių durų pasitinka milžiniškas akmeninis slenkstis, kurį retas neįgalusis be kitų pagalbos įveikia. Kažkokiu būdu patekus į vidų – dar vienas slenkstis žemyn. Patalpa tamsi, todėl turi būti budrus ir per daug neįsibėgėti, nes gresia išvirtimas iš vežimo ir iš to išeinančios galimos sveikatos problemos.
Kažin, ar kunigai susimąsto, kodėl tiek mažai neįgaliųjų bažnyčiose? Juk Dievas tokiems žmonėms – turbūt paskutinė viltis...
Jeigu esi ne tik budrus, bet ir pastabus, tai kairėje pusėje, už stiklinių durų, gali pastebėti puikiai įrengtą pandusą, kuriuo nusileisti yra vienas malonumas. Kodėl tokio pat kokybiško užvažiavimo nėra lauke? Kodėl tada reikėjo visa tai įrenginėti, jeigu nėra visumos? Kažin, ar kunigai susimąsto, kodėl tiek mažai neįgaliųjų bažnyčiose? Juk Dievas tokiems žmonėms – turbūt paskutinė viltis...“, – rašoma laiške.
Socialinio buto laukė sveikų žmonių eilėje
Su iššūkiais neįgaliesiems tenka susidurti ne tik mieste, bet ir namuose. Pašnekovų teigimu, visišką negalią turintiems asmenims siūlomi nepritaikyti ir net ne pirmame pastato aukšte esantys socialiniai butai.
„Ir dar vienas absurdas – mūsų atveju, kai vyras sveikas, o žmona turi visišką negalią – socialinio būsto laukėme sveikų žmonių eilėje. Į greitesnę, neįgaliųjų eilę, būtume patekę tik tuo atveju, jei būtume nutraukę santuoką, ką ir daro kai kurie mūsų pažįstami žmonės“, – atskleidė sutuoktiniai.
15min istorijos herojams pasisekė – kaip patys teigė, dėl laimingo atsitiktinumo pavyko patekti į atskirą savivaldybės projektą, kurį vykdant sunkią negalią turintiems asmenims buvo skirti trys butai. Deja, nė vienas iš jų nebuvo pritaikytas net svarbiausiems poreikiams, pavyzdžiui, pasinaudoti tualetu ar vonia, dėl per mažo patalpų ploto buvo neįmanoma, laiške savo istoriją atskleidė kauniečiai.
„Tik dėl savivaldybės institucijų darbuotojų geranoriškumo mums pavyko išsiderėti kitą butą, kuriame vonia ir tualetas buvo vienoje, didesnėje patalpoje. Deja, patekti į butą yra sudėtinga, nes turime įveikti laiptus“, – paaiškino jie.
Neįgalusis negali laukti dvejus metus ar daugiau eilėje ir tuo metu neturėti galimybės, pavyzdžiui, normaliai pasinaudoti tualetu ar nusiprausti, kas yra įprasta sveikiems žmonėms.
Kauniečiai atskleidė, kad klausimas dėl socialinių butų pritaikymo neįgaliesiems taip pat buvo keliamas. Tačiau savivaldybės atstovai tąkart nurodė, kad tokiais atvejais galima dalyvauti būsto pritaikymo neįgaliesiems programoje. „Viskas labai gražu, – svarstė pašnekovai, – tačiau neįgalusis negali laukti dvejus metus ar daugiau eilėje ir tuo metu neturėti galimybės, pavyzdžiui, normaliai pasinaudoti tualetu ar nusiprausti, kas yra įprasta sveikiems žmonėms.
15min sutuoktiniai atskleidė, kad sunkumų kilo ir šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose, kai atvykus balsuoti paaiškėjo, kad neveikia rinkimų apylinkėje įrengtas keltuvas. Anot jų, tai – eilinė situacija.
„Laiptus šiaip taip įveikėme ir patekome į vidų. Viduje eilinė situacija – keltuvas yra, tačiau neveikia. Išsikvietėme atsakingus asmenis ir atlikome balsavimą. Procesas užtruko apie pusvalandį. Darome prielaidą, kad atlikus patikrinimą panašių pažeidimų būtų rasta ir kitose rinkimų apylinkėse. Kyla keistas klausimas: kam reikalingas liftas, jeigu nėra panduso ar keltuvo, kuriuo butų galima patekti į pastato vidų?
Peršasi išvada, kad keltuvas nenaudojamas todėl, jog nė vienas neįgalusis negali patekti į vidų. Tai kam tada reikalingas keltuvas viduje? Ar tik tam, kad pastatas atitiktų formalius reikalavimus ir dokumentuose būtų galima uždėti „kryžiuką“? Klausimų daugiau negu atsakymų...“ – įžvalgomis dalijosi pašnekovai.
Negali pasinaudoti tualetais
Anot Vaido ir Loretos, Kauno prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ tualetai – tai puikus pavyzdys, iliustruojantis eilinę situaciją Lietuvoje. Apvalios durų rankenos ir per stiprios durų pritraukimo spyruoklės yra kliūtis neįgaliajam, kuris neturi užtektinai jėgos rankose, ypač plaštakose. „Toks durų įrengimas, – pastebėjo jie, – neįprastas net sveikam žmogui.“
„Viduje arčiau sienos įrengti tualeto porankiai remiasi arba į tualetinio popieriaus dėžę, arba į šiukšlių dėžę, kuri paprastai būna pritvirtinta prie sienos. Šalia kriauklės yra pakabintas toks daiktas, panašus į dušo galvutę. Ar kas nors bent žino, kam jis naudojamas? Turbūt galvai išsiplauti? Nes šiuo metu dėl netinkamos įrengimo vietos tik tai ir galima padaryti. O jo paskirtis turėtų būti labai paprasta.
Kaip pasiekti tą prietaisą už dviejų metrų, šalia kriauklės? Nušliaužti iki jo ir dar bandyti atsukti kranelį, esantį po kriaukle, kad atsuktum vandenį?
Neįgalieji, dažniausiai tie, kurie nejaučia apatinės kūno dalies, naudoja sauskelnes. Sauskelnių pasikeitimas vyksta atsisėdus ant unitazo. Prieš jas pasikeičiant reikia apsiplauti tą kūno dalį, kuri būna sauskelnėse, tam, kad išvengtum iššutimų ir pragulų. Kaip tai padaryti, kai yra sėdima ant unitazo? Kaip pasiekti tą prietaisą už dviejų metrų, šalia kriauklės? Nušliaužti iki jo ir dar bandyti atsukti kranelį, esantį po kriaukle, kad atsuktum vandenį? Net jeigu kas nors ir bandytų jį paduoti į rankas, vis tiek nepavyktų panaudoti, nes žarna yra per trumpa, iki unitazo trūksta apie pusės metro. Jis turėtų būti įrengtas šalia unitazo ir lengvai pasiekiamas ištiesus ranką. Kita problema – nėra pagalbos skambučio mygtuko, kuriuo būtų galima išsikviesti pagalbą, pavyzdžiui, nukritus ant žemės. Jų turėtų būti du: vienas prie grindų, o kitas truputį aukščiau“, – dar vieną pavyzdį pateikė jie.
15min pašnekovai pastebėjo, kad Lietuvoje neįgaliųjų tualetai dažnai per maži, į juos netelpa elektriniai vežimėliai. Neretai patalpose įrengti unitazai, kriauklės ar veidrodžiai tik formaliai atitinka reikalavimus, tačiau realybėje jais pasinaudoti neįmanoma.
„O kas yra tie projektuotojai, kurie, žinodami pastatų ir patalpų reglamentą, jo nesilaiko? O kas yra tie kiti, kurie priima ir patvirtina visa tai? Bet ne visur taip blogai su tualetais. Lietuvoje yra viena tokia vieta – Jūrų muziejus Kuršių nerijoje. Jei kam nors kyla klausimų – būtinai nuvažiuokite ten ir pasižiūrėkite.
Turbūt nedaugelis žino, jog neįgalieji tyčia negeria skysčių ir kontroliuoja maisto kiekį, kad kuo rečiau reikėtų apsilankyti toje daug vargo sukeliančioje vietoje.
Kodėl tiek daug dėmesio tualetams ir dar taip atvirai? Tai labai opi problema. Turbūt nedaugelis žino, jog neįgalieji tyčia negeria skysčių ir kontroliuoja maisto kiekį, kad kuo rečiau reikėtų apsilankyti toje daug vargo sukeliančioje vietoje. Turbūt nereikia būti labai protingiem, kad suprastume, kokią neigiamą įtaką tai turi organizmui, kai visi aplinkui tik ir tekalba apie ekologiją ir sveiką mitybą...“, – svarstė jie.
Bėdos dėl kompensacijos
Pastabų pašnekovai turėjo ir dėl automobilių įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarkos. Anot jų, nelygybė atsiranda sulyginus mažiau neįgalius, gaunančius automobilio įsigijimo išlaidų kompensaciją, ir visiškai neįgalius asmenis, sulaukusius pilnametystės ir turinčius globėją arba sutuoktinį. Pirmieji, pasak kauniečių, būdami geresnės sveikatos ir galintys kiek labiau savimi pasirūpinti (įskaitant ir tai, jog jų negalia visiškai neapriboja aplinkinių žmonių, nes jais nereikia rūpintis), turėdami didesnes darbo ir finansines galimybes, gauna kompensaciją, o antrieji – ne, nors yra žymiai sunkesnėje padėtyje.
„Be to, pastariesiems yra didesnis poreikis įsigyti transporto priemonę, nes dėl sunkesnės sveikatos būklės tenka dažniau lankytis gydymo įstaigose. Situacija dar labiau komplikuojasi, jeigu tokie neįgalieji gyvena toliau už miesto.
Žinoma, yra viešojo transporto lengvatos, bet tai yra juokingai graudu, kai visišką negalią turintis asmuo turi kažkokiu būdu nusigauti iki stotelės, laukti joje, kol atvažiuos pritaikytas neįgaliesiems viešasis transportas (ne visas viešasis transportas yra pritaikytas neįgaliesiems), ir turi vykti su persėdimais, ypač tai būna sunku, kai oras būna lietingas bei šaltuoju metų laikotarpiu“, – rašoma laiške.
Pasak laiško autorių, kompensacijas automobiliui įsigyti gauna ir šeimos, kuriose yra visišką negalią turintis asmuo iki 18 metų. Jų teigimu, lyginant su atveju, kai ūkinį vienetą sudaro tik du asmenys (visišką negalią turintis neįgalusis ir sutuoktinis, rūpintojas arba globėjas), sąlyginai jiems yra truputį lengviau, nes dažniausiai tokiose šeimose yra du sutuoktiniai, kurie gali pasikeisdami prižiūrėti neįgalų vaiką, o kitas tuo metu gali dirbti. „Tačiau, kai neįgalus vaikas sulaukia 18 metų, – pastebėjo pašnekovai, – kompensacija automobiliui įsigyti nutraukiama, neatsižvelgiant į tai, kad dažniausiai tokio neįgaliojo sveikata visada prastėja, o jo tėvai sensta, todėl yra mažiau finansinių ir fizinių galimybių.
„2017 metais su „Kauno krašto neįgaliųjų sąjunga“ lankėmės pas Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Be kita ko, iškėlėme problemą ir dėl automobilių įsigijimo išlaidų kompensavimo neįgaliesiems. Mums buvo pasakyta, kad to padaryti neįmanoma – nėra papildomų pinigų“, – susitikimą su ministru prisiminė pašnekovai.
15min kalbinti kauniečiai stebėjosi, kad gyventojams, kurie planuoja seną automobilį pakeisti nauju, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika žada išmokėti 1000 eurų, o tuo metu lėšų, kurių taip reikia siekiant pagerinti Lietuvos neįgaliųjų gyvenimo sąlygoms, nėra.
Taigi, ponai ministrai, sakykite, kaip ten su tais papildomais pinigais? Jų yra ar vis dar nėra? O gal jums labiau rūpi paremti automobilių pardavimo verslą negu labiausiai pažeidžiamų ir vargstančių neįgalių asmenų grupę?
„Taigi, ponai ministrai, sakykite, kaip ten su tais papildomais pinigais? Jų yra ar vis dar nėra? O gal jums labiau rūpi paremti automobilių pardavimo verslą negu labiausiai pažeidžiamų ir vargstančių neįgalių asmenų grupę?“ – iškėlė klausimą pašnekovai.
„Manote, jog problemų sąrašas čia ir pasibaigia? Net jeigu greitai ištaisytume tai, kas buvo anksčiau paminėta, esminė problema neišsispręstų, nes tai susiję su požiūriu į neįgaliuosius. Su tuo mums visiems reikia dar daug dirbti. Mes avansu tikime, jog Lietuva vis dėlto yra gerovės valstybė, kuriai be išimties rūpi visi jos piliečiai, todėl pasistenkime suprasti, jog gyvenimas yra labai trapus. Net ir visai nenorėdami į tą kitą barikadų pusę galime būti lengvai permesti bet kuriuo momentu“, – pasakojimą užbaigė sutuoktiniai.
Problemų neįžvelgė
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) atstovė Asta Kazickienė 15min paaiškino, kad institucija vykdo priežiūrą iki statybų užbaigimo procedūrų, kurių metu tikrina, ar tinkamai įgyvendinti statinio projekto sprendiniai.
„Kai statybos užbaigiamos, – atsakė ji, – Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar jo įgaliotos institucijos atstovas dalyvauja komisijoje ir tikrina žmonėms su negalia svarbių statinių atitiktį statinio projekto sprendiniams.“ Pasak jos, VTPSI specialistai tikrina tik naujai statomus objektus.
„Inspekcija dalyvavo Laisvės alėjos dalies prie Soboro statybos užbaigimo procedūrose surašant statybos užbaigimo aktą. Jį pasirašė ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos institucijos atstovas. Inspekcija 2011 m. tvirtino deklaraciją apie statybos užbaigimą A.Juozapavičiaus g. 81, pakeitus pastato dalies paskirtį, patikrinusi paskirties keitimo projekto sprendinių įgyvendinimą“, – teigė A.Kazickienė.
Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis tikino, kad Kauno savivaldybė, vykdydama gatvių, šaligatvių, pėsčiųjų takų, dviračių takų, automobilių aikštelių ir kitų objektų remonto darbus, juos pritaiko žmonėms su specialiaisiais poreikiais.
„Remontuojant gatves, didelis dėmesys skiriamas nuovažoms ar įvažoms, kur bortas negali būti aukštesnis nei 2 cm, šaligatviuose įrengiamos vedimo sistemos. Reguliariai yra tvarkomi šaligatviai ir nuleidžiami bortai ten, kur yra nepatogus užvažiavimas. Visuose naujuose techniniuose projektuose taip pat atsižvelgiama į žmonių su specialiaisiais poreikiais poreikius, projektai derinami su neįgaliųjų atstovu“, – 15min klausimus atsakė jis.
Problemų dėl aplinkos pritaikymo neįgaliesiems nemato ir prekybos bei pramogų centro „Akropolis“ Kauno skyriaus valdytoja Brigita Levenauskienė. Pasak jos, prekybinės, paslaugų ir kitos erdvės buvo pripažintos tinkamomis naudoti 2007 metais. „Tai liudijantis aktas, – paaiškino pašnekovė, – buvo patvirtintas ir žmonių su negalia VŠĮ „Aplinka visiems“ atstovo.“
„Šių metų vasaros pabaigoje, baigus atnaujinti laisvalaikio zoną trečiajame aukšte, pradės veikti sanitariniai mazgai, kurie turės daugiau funkcijų ir bus patogesni žmonėms su negalia. Visuomet siekiame, kad prekybos centras būtų jaukus ir patogus visiems lankytojams, nuolat investuojame į jo atnaujinimą. Todėl šiuo metu jau baigiamas ruošti ir visų Kauno „Akropolyje“ esančių sanitarinių mazgų atnaujinimo projektas. Planuojama, kad šiuolaikiški, pagal visus reikalavimus įrengti ir visų poreikius atitinkantys sanitariniai mazgai prekybos centre pamažu bus atnaujinti per metus laiko“, – paaiškino B.Levenauskienė.
15min klausimų sulaukę Kauno arkikatedros atstovai teigė, kad žmonėms su negalia įėjimas iš dalies pritaikytas dešinėje arkikatedros pusėje (iš Vilniaus gatvės pusės).
„Šios durys visada atidarytos, o centrinės durys atidaromos švenčių dienomis, kai daug žmonių. Į klausimą, kodėl nėra panduso iš lauko pusės nuo Vilniaus gatvės, gal geriau galėtų atsakyti architektai – jų manymu, šioje pusėje laiptelis iš lauko pusės yra žemas“, – sakė jie.
Paaiškino, kas gali gauti kompensaciją
15min klausimų apie automobilio įsigijimo išlaidų kompensavimo tvarką sulaukusi socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio patarėja Eglė Samoškaitė teigė: „Mobilumas labai svarbus tiek neįgaliesiems, kurie patys gali vairuoti, tiek šeimoms, kurios slaugo neįgalų asmenį ir kuriam reikia visokeriopos pagalbos. Dėl šios priežasties diferencijuoti lengvojo automobilio įsigijimo, pritaikymo kompensacijas, mūsų vertinimu, būtų neteisinga.
Transporto išlaidų, lengvųjų automobilių įsigijimo ar pritaikymo kompensacijos priklauso šioms grupėms: judėjimo sutrikimo funkciją turintiems žmonėms nuo 18 metų, jei jie patys gali vairuoti lengvuosius automobilius; šeimoms, auginančioms neįgalų vaiką iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. pripažinta visiška negalia. Bent vienas šeimos narys turi turėti vairuotojo pažymėjimą. Dėl šios paramos gali kreiptis vaiko tėvai, įtėviai, nuolatiniai globėjai. Svarbi pastaba, kad jie neturi būti įregistravę santuokos, tai gali būti bendrą ūkį tvarkantys asmenys.“
Šeimos, slaugančios neįgalius vaikus, dėl kompensacijos gali kreiptis ir vėliau, kai vaikas sulaukia 18 metų, jei slaugos poreikis yra nepertraukiamas ir nustatytas nuo vaikystės.
Ministro patarėja pabrėžė, kad šeimos, slaugančios neįgalius vaikus, dėl kompensacijos gali kreiptis ir vėliau, kai vaikas sulaukia 18 metų, jei slaugos poreikis yra nepertraukiamas ir nustatytas nuo vaikystės. Pasak jos, pašnekovas nėra teisus sakydamas, jog, „kai neįgalus vaikas sulaukia 18 metų, kompensacija automobiliui įsigyti nutraukiama“.
„Ši nuostata kaip tik įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d. Kompensacija skiriama kartą per 6 metus išmokant iki 1216 eurų dydžio kompensaciją. Ji mokama atsižvelgiant į faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus“, – paaiškino E.Samoškaitė.
15min ji teigė, kad poreikį kompensuoti lengvojo automobilio įsigijimą ir pritaikymą nustato ir atitinkamas pažymas išduoda Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba pagal dviejų ministrų – socialinės apsaugos ir darbo bei sveikatos – patvirtintą tvarką. „Joje, – toliau dėstė ministro patarėja, – nustatyti pagrindiniai reikalavimai, o nurodomos negalios nėra iš lengvųjų, pavyzdžiui, asmuo juda su vežimėliu. Šios kompensacijos mokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Kasmet ji išmokama per 700 asmenų.“
E.Samoškaitės teigimu, nuo šių metų didėjo tikslinės kompensacijos ir šalpos pensijos neįgaliesiems, taip pat didėjo valstybės biudžeto sumos, skiriamos būsto pritaikymui.
