Spalio pradžioje Kauno miesto savivaldybė paskelbė konkursą laikinosios sostinės prekės ženklui ir identifikaciniam šūkiui sukurti.
Kitaip nei miesto simbolis, kuriuo įprastai laikomas heraldinis Stumbras, prekės ženklas turi atspindėti ne tik miesto savastį, atpažįstamą šalies viduje, bet ir atstovauti jam pasaulio kontekste, patraukti užsienio turistų, investuotojų dėmesį.
Pagal konkurso sąlygas, heraldinė simbolika negali būti naudojama, tad konkurso dalyviams teks pasukti galvas, kaip rasti ir sukurti aiškų vaizdinį miesto kodą.
Anot projekto sumanytojo ir kuratoriaus, vicemero Povilo Mačiulio, miesto prekės ženklai galėtų būti ant suvenyrų, alaus bokalų ar tušinukų, darželių arba mokyklų simbolikoje.
Būtent tokia ryškiai merkantilinė Kauno prekės ženklo apibrėžtis užrūstino savita ir skeptiška nuomone pasižymintį architektą, miesto patriotą A.Karalių.
Miestas – kaip ikrų dėžutė
A.Karaliaus teigimu, savivaldybės paskelbto konkurso metodai laukiniai ir diskriminaciniai. Honorarai labai menki: konkurso nugalėtojui skiriama tik 5 tūkst. Lt, o jei prekės ženklo projektas nebus patvirtintas, premijos niekas negaus.
Tačiau esmė ne maži autorių honorarai. Architektą piktina, kaip jis sako, „akropolinė“ konkurso retorika.
„Kas yra prekės ženklas? Tai į tikslinę auditoriją nukreipto, „spamo“ pavidalo lengvai nuryjamas reklaminis kąsnis. Atrodytų, tarsi mūsų miestas būtų prekė, parduodama su visais gyventojais, kaip ikrų dėžutė pasauliniame prekybos centre“, – piktinosi Kauno patriotas.
A.Karalius įsitikinęs, kad ieškoti miestui bendro vardiklio yra tas pats, kas išradinėti placebą, universalų vaistą nuo visų ligų: jį vartodamas žmogus tik susikuria iliuziją pasveikti.
„Begalinis valstybės ar miesto savasties bendravardiklinimas iki kiekvienam suprantamo prekės ženklo dažniausiai baigiasi banalia „Kaukazine slyvaite“, kurią Lietuva susimarketingino prieš kelerius metus. Ir apsijuokė dėl akivaizdaus panašumo prieš vieną Kanados bažnytkaimį. Prisiminkime ir impotentišką „tauriuką Kaunutį“, prieš gerą dešimtmetį nekaltai pradėtą kažkuriame Kauno savivaldybės koridoriuje ir ilgus metus šiurpinusį kiekvieną save gerbiantį kaunietį“, – sarkastiškai rėžė žodžio kišenėje neieškantis architektas.
Premija: butelis ir kelionė
Tinklalapyje www.pilotas.lt A.Karalius paskelbė alternatyvų Kauno ženklo (be žodžio „prekės“) ir šūkio konkursą.
Architekto teigimu, konkursas rimtas, nors jam ir būdingas šmaikštus stilius. Anot A.Karaliaus, jo bičiulis rašytojas Jurgis Gimberis išmokė žvelgti į rimtas Kauno problemas pro humoro prizmę.
Pagal konkurso sąlygas, Kauno ženklas turi būti gražus, įsimintinas ir kaunietiškas, o šūkis optimistinis, patogus šaukti ir cenzūrinis.
Pagrindiniam konkurso nugalėtojui žadama premija – reto viskio butelis. Antrosios ir trečiosios vietų laimėtojams žadamos kelionės po egzotiškas šalis. Tiesa, primenama apie papildomas sąlygas. Taigi, šio konkurso dalyviai neturėtų užmiršti, jog A.Karalius yra ne tik aistringas Kauno patriotas, bet ir pokštininkas.
Tik pinigų plovimas?
Skeptiškai savivaldybės konkursą prekės ženklui sukurti vertina ir reklamos agentūros „Not Perfect\Y&R“ rinkodaros direktorius Viktoras Bachmetjevas.
Jo nuomone, prekės ženklas turi koncentruotai atspindėti miesto savitumą, ir ne tiek istorinę praeitį, kiek dabartį. Ir ne bet kokią, o kad ji išliktų aktuali ir ateityje, kad pagal ženklą, šūkį miesto savastis būtų atpažįstama ne tik šalyje, bet ir užsienyje.
Vargu ar įmanoma pasitelkti istorinius žymenis, tarkime, Kauno pilį: rašytiniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad gynėjai jos neišsaugojo, ją užėmė ir nuteriojo priešas. Vargu ar potencialus užsienio investuotojas supras, kodėl mes tuo didžiuojamės.
„Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios yra moderniojo Kauno žymės, o tik tada kurti jų vizualines raiškas. Dabar kyla pagunda pasiūlyti Kauno ženklu tokį vaizdą: Arvydas Sabonis vienoje rankoje laiko alaus bokalą, kitoje krepšinio kamuolį. Vis tik nežinia, ar po 10 metų Sabas bus atpažįstamas kaip Kauno krepšinio šlovės simbolis, gal jį užgoš kitos asmenybės. Pagaliau, toks įvaizdis tinka tik tam tikrai socialinei kauniečių grupei, nors ir gausiai. Kiti, tarkime, menininkai ir mokslininkai, įsižeistų“, – svarstė rinkodaros specialistas.
Jo nuomone, tokio pobūdžio konkursai baigiasi tuo, kad išplaunami pinigai, o teigiamų rezultatų nėra.
„Geriausiu atveju bus vaizduotės mankšta dizaino specialistams ir sukurtas logotipas ant suvenyrų klijuoti“, – teigė V.Bachmetjevas.
Įkvepia Klaipėdos pavyzdys
Kauno vicemeras P.Mačiulis atmeta skeptikų būgštavimus sakydamas, jog sukurti Kauno ženklą įmanoma ir būtina tai daryti.
Kaip pavyzdį jis nurodė Klaipėdą: uostamiesčio ženklas yra besišypsantis laivelis ir šūkis „Laisvu stiliumi“.
Tiesa, P.Mačiulis neslėpė, jog Klaipėdai sukurti prekės ženklą buvo lengviau, nes jis turėjo aiškiai vyraujančią savitumo žymę: jūrą, vienintelio šalies uosto statusą.
„Ilgą laiką vyraujančiu Kauno simboliu buvo pilis. Tačiau prekės ženklui vargu ar jis tinka, reikia kažko modernesnio. Tai galėtų būti su akademiniu miestu, krepšiniu, verslumu susiję vizualiniai sprendimai“, – svarstė vicemeras.
Jis atkreipė dėmesį, jog praėjusio Europos vyrų krepšinio čempionato metu jau buvo gimęs Kaunui tinkamas šūkis anglų kalba: „Kaunas is taste of Lithuania“ („Kaunas – Lietuvos skonis“).
Vicemero manymu, prekės ženklas nėra tik etiketė ant prekės: painiava kyla todėl, kad kalbininkai neranda tikslesnio anglų kalbos žodžio „brand“ atitikmens.
Abejoja tik tinginiai
Robertas Antinis, skulptorius: „Kauno prekės ženklą galima sukurti ir būtina tai daryti. Šunelis, katinėlis turi savo vardą, pagal kurį jis atpažįstamas, tai ir miestas privalo turėti savo vizualinį kodą.
Manau, tokio ženklo pagrindas turėtų būti istorinis. Juk Kaunas turi unikalią istoriją, norėčiau, kad ženklas ją įprasmintų vaizdu. Tik tinginiai gali sakyti, jog Kauno ženklo sukurti neįmanoma. Aš konkurse negalėsiu dalyvauti, nes esu labai užsiėmęs, šiuo metu rašau knygą.
