70 tūkst. kainavusį paminklą sukūrė skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus.
Biusto atidengimo iškilmėse dalyvavo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Kauno meras Andrius Kupčinskas, jo pavaduotojai Stanislovas Buškevičius, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos nariai.
Kauno miesto savivaldybės teigimu, P.Plechavičiaus atminimo įamžinimu labai aktyviai rūpinosi jo bendražygiai – Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjunga.
1944 m. šioje sąjungoje buvo per 20 tūkst. karių. Dabar šių garbaus amžiaus žmonių yra per 350. Lėšas paminklui sukurti ir pastatyti jie skyrė iš savo pensijų.
Paminklo statybos komitetas – trys P.Plechavičiaus bendražygiai: komiteto pirmininkas dimisijos majoras (chirurgas) Antanas Daugėla, dimisijos kapitonas Kazimieras Giedraitis ir Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos pirmininkas Bronislovas Girdvainis.
Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos istorikai prieštaringai vertina 1926 metais valstybės perversmą organizavusį ir su lenkų partizanais per Antrąjį pasaulinį karą Vilniaus krašte kovojusį generolą P.Plechavičių.
Jis gimė 1890-ųjų vasario 1-ąją Mažeikių apskrityje. P.Plechavičius iki 1918 metų tarnavo Rusijos kariuomenėje, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grįžo į šalį ir pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje.
Istorikų teigimu, P.Plechavičius aktyviai prisidėjo prie 1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvoje įvykdyto ginkluoto valstybės perversmo, po kurio valstybės vadovo postas atiteko prezidentui Antanui Smetonai, suvaržiusiam demokratijos plėtrą.
2004 metais Lietuvoje ir Lenkijoje nemažą diskusiją sukėlė tuometinio prezidento Rolando Pakso sprendimas apdovanoti P.Plechavičių po mirties vienu aukščiausių valstybinių apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi.
Lenkijos spaudoje buvo teigiama, kad „R.Paksas įžeidė Lietuvos lenkus, kurie gerbia Armijos krajovos atmintį“.
Nacių apginkluota Vietinė rinktinė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vilniaus krašte kovojo su sovietiniais partizanais bei su lenkų pasipriešinimo organizacija Armija krajova, turėdama tikslą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Armija krajova Vilniaus krašte kovojo tiek prieš nacių okupantus, tiek ir prieš lietuvius, laikydami Vilniją Lenkijos dalimi ir siekdama ją vėl prijungti prie Lenkijos.
Naciai P.Plechavičių suėmė 1944 metų gegužę, kai jis nesutiko jo suformuotą Vietinę rinktinę perduoti vokiečių žinion. Apie 50 rinktinės karių, tarp jų ir P.Plechavičius, pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Dalis rinktinės karių išsiskirstė.
Apie 3500 vyrų vokiečiai suėmė, o vėliau išsiuntė į Vokietiją tarnauti priešlėktuvinės gynybos daliniuose. 86 rinktinės narius vokiečiai sušaudė. Jų atminimui Vilniuje, Aukštuosiuose Paneriuose stovi memorialas.
P.Plechavičiui pavyko ištrūkti į laisvę ir jis pasitraukė į JAV, kur 1973 metais mirė.
