Apdovanojimai įteikti keturioms šeimoms, aštuoniems asmenims. Apdovanojimus atsiėmė jų anūkai.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy pabrėžė, kad šie žmonės buvo „šviesos spinduliai“ tamsoje, kai naciai žudė šalies žydus padedami lietuvių, neretai savo aukų kaimynų.
„Šioje tamsoje buvo keletas šviesos spindulių: reto žmogiškumo simbolių. Gerų sielų, rizikavusių savo ir savo šeimų gyvybe, kad išgelbėtų žydą – nepažįstamą mergaitę ar alkaną berniuką – nuo žiaurios mirties. Jie klausė savo vidinio balso“, – kalbėjo ambasadorius.
Lietuva yra maža tauta. 917 yra didelis skaičius mažai tautai ir aš leisiu sau tuo didžiuotis.
Jis atkreipė dėmesį, kad Pasaulio teisuoliais jau yra pripažinti 917 lietuvių.
„Lietuva yra maža tauta. 917 yra didelis skaičius mažai tautai ir aš leisiu sau tuo didžiuotis“, – sakė Y.Levy.
Renginyje apdovanojimus atsiėmę Teisuolių artimieji teigė besididžiuojantys savo senelių poelgiu ir dėkojo už jų įvertinimą.
„Didžiuojuosi labai savo seneliais, kurie rizikavo savo vaikų ir savo gyvybėmis, gelbėdami kitų tautų žmonių, žydų, gyvybes. Jie žinojo tiksliai, kad gali būti sušaudyti“, – kalbėjo Petronėlei ir Vincentui Pociams skirtą apdovanojimą atsiėmusi jų giminaitė.
„Aš noriu padėkoti tiems žmonėms – kaimynams, aplinkui gyvenantiems žmonėms, kurie visi žinojo, kad seneliai slepia žydus, ir nė vienas, nė vienas iš tų šimtų žmonių, žinojusių, kad pas senelius tuo metu yra žydų šeima, neskundė, nepranešė ir neišdavė“, – sakė Stanislavai ir Juozui Gaižauskams skirtą apdovanojimą atsiėmęs artimasis.
Kaip Teisuoliai taip pat apdovanoti Palionė ir Juozas Sturonai bei Petronėlė ir Pranas Šimkai.
Lietuvos žydai iš šalies nebėgo
Č.Sugihara buvo japonų kariškis ir diplomatas, 1939–1940 metais dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune.
Tuo metu Kaune susikaupė daug pabėgėlių iš Lenkijos, tarp jų ir žydų. Konsulas Č.Sugihara keletą kartų klausė Japonijos užsienio reikalų ministerijos, ar jis gali pabėgėliams išduoti Japonijos vizas.
Gavęs neigiamus atsakymus, jis savo atsakomybe išdavė keletą tūkstančių tranzitinių vizų, skirtų vykti per Japoniją. Jam talkino Nyderlandų garbės konsulas Lietuvoje Janas Zwartendijkas, išdavęs vizas į Nyderlandams priklausiusią Kiurasao salą, suteikusias pagrindą Č.Sugiharai išduoti tranzitines vizas.
Taip jie išgelbėjo gyvybę tūkstančiams žydų tautybės žmonių.
Renginyje dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky atkreipė dėmesį, kad Lietuvos žydai į diplomatus pagalbos nesikreipė ir pabėgti nemėgino, netikėdami, kad juos čia, Lietuvoje, galėtų ištikti Lenkijos žydų likimas.
„Lenkijoje šaudė žydus, Lenkijos žydai bėgo iš Lenkijos, Lietuvoje žydai tuo netikėjo. Man atrodo, kad tai labai svarbu akcentuoti, kiek žmonės pasitikėjo savo valstybe, kiek pasitikėjo savo valstybės vadovybe, kiek pasitikėjo aplinkiniais žmonėmis, kaimynams, jiems net ir į galvą neatėjo, kad reikia bėgti iš Lietuvos ir kad juo ištiks tas pats likimas kaip Lenkijos žydus“, – žurnalistams sakė F.Kukliansky.
„Aš visad galvoju kad baisiausia, kai žmogus yra apviliamas. Mes iš vienos pusės turime daug kalbėti apie gelbėtojus, bet kita vertus, man yra taip gaila tų žmonių, žydų. Visi miršta, bet jie mirė brutaliai, žiauriai nužudyti, nesitikėdami šito ir tikėdamiesi iki paskutinės minutės, kad šito įvykti negali“, – sakė ji.
F.Kukliansky pabrėžė, kad Japonijos ir Nyderlandų diplomatai išsaugojo ne tik žmonių gyvybes, bet ir jų orumą.
„Šie žmonės oriai galėjo gyventi likusį gyvenimą, jų nepersekiojo tos baimės ir tai, kas persekiojo pergyvenusius Holokaustą žmones“, – sakė ji.
Renginyje dalyvavęs Nyderlandų užsienio reikalų ministras Stefas Blokas pasakojo, kad jo paties šeima taip pat nukentėjo nuo nacių: jo senelio brolis mirė koncentracijos stovykloje, kai buvo sučiuptas mėginantis padėti žydams pabėgti iš nacistinės Vokietijos.
Koncentracijos stovykloje žuvo ir jo senelis, o tėvas ten praleido vaikystę.
„Mano tėvas, būdamas mažas berniukas, praleido trejus metus koncentracijos stovykloje ir, žinoma, pasakojo savo vaikams apie savo patirtis“, – žurnalistams po renginio sakė S.Blokas.
Pasak jo, ši šeimos istorija motyvuoja jį stengtis, kad laisvės ir demokratijos idealai gyvuotų.
Mano tėvas, būdamas mažas berniukas, praleido trejus metus koncentracijos stovykloje ir, žinoma, pasakojo savo vaikams apie savo patirtis.
Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teigimu, Č.Sugiharos ir J.Zwartendijko žygdarbis yra pavyzdys visiems diplomatams.
„Diplomatui nepakanka mokėti kalbas, atstovauti šaliai. Visada turi prisiminti, kad jie yra pirmiausia žmonės ir jeigu jie turi galimybę, jie privalo padėti ir išgelbėti gyvybes, nepriklausomai nuo to, kokios tie žmonės tautybės. Ir Č.Sugihara tai darė rizikuodamas net savo profesine karjera, tai buvo jo įsitikinimai“, – pabrėžė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Po karo Č.Sugihara buvo priverstas atsistatydinti iš diplomatinės tarnybos ir dirbo įvairiose prekybos įmonėse.
Jis mirė 1986 metais Japonijoje.
