Apie projektą „Pušys Klaipėdai” kalbamės su architektu Audriumi Karaliumi, urbanistų bei architektų įmonės vadovu Tadu Jonauskiu bei architektūros įmonės vadovu Luku Rekevičiumi.
– Kaip vertinate faktą, kad projektas „Pušys Klaipėdai” gimė kaip iniciatyva, atėjusi iš šalies? Gal tuo turėtų užsiimti specialistai, dirbantys atitinkamose institucijose?
A.K.: Manau, yra visai natūralu, jog kūrybingiems entuziastams kyla sumanymų. Tokį „neprotokolinį” aktyvumą laikyčiau brandžios pilietinės visuomenės savybe.
Tokį „neprotokolinį” aktyvumą laikyčiau brandžios pilietinės visuomenės savybe.
Be tiesioginio pozityvaus rezultato, projekte „Pušys Klaipėdai” ypač vertinu visuomenės įtraukimo aspektą – tai konkretus būdas, kaip nuveikti šį tą naudingo savo miestui. Man regis, talka, kaip bendruomenės įdarbinimo įrankis, yra nepelnytai užmirštas šiandieninėje Lietuvoje, pernelyg mėgstančioje skirstytis į „mes” ir „jie”. O specialistai kuo puikiausiai ras ir sau vaidmenį projekte.
T.J.: Ne, aš nemanau, kad tuo turėtų užsiimti tik specialistai, nes iniciatyvos, visuomeniniai projektai yra reikšminga miesto plėtros dalis. Ir požiūris, kad viską turi spręsti valdžia, tikrai nenuveda ten, kur visi norėtume. Atvirkščiai – šiais laikais, prie dabartinių technologijų, kai išgirsti žmones, suprasti jų nuotaikas tampa vis paprasčiau, tai turėtų būti kelias, kuriuo ir reikia eiti.
L.R.: Specialistai gal įvykdyti kieno nors užsakymą. Pavyzdžiui, savivaldybes, bendruomenes ar pan. Atsiranda politinė valia – suformuojama užduotis specialistui. Šis projektas yra unikalus tuo, kad gimė ne iš politinės valios (viršaus), o Klaipėdą mylinčių žmonių iniciatyva (iš apačios). Pirminėse stadijose yra labai daug veiklų, kurias gali aprėpti projektą inicijavę žmonės. Vėliau, esu tikras, reikės ir specialistų.
– Apie teigiamas pušų savybes jau girdėjome, o kokios būtų neigiamos? Ar pušys tikrai dera miestui, jo architektūrai, charakteriui? Ar nepakenks infrastruktūrai?
A.K.: Pušys nuo seno lietuvių ir kitų šiaurės tautų yra labai mėgstamos ir vertinamos. Pušyno oras yra sveikas, o pušies, kaip medžio, architektonika yra grakšti, lengva ir dinamiška. Dėl ažūrinio charakterio ir viršūnėse augančių šakų, pušynai yra gerai praregimi, šviesūs ir saulėti. Sovietmetis „išvarė” pušis iš mūsų miestų, tačiau jų liko kurortuose. Todėl mums įprasta, kad pušys mieste – kurorto privilegija.
Sovietmetis „išvarė” pušis iš mūsų miestų, tačiau jų liko kurortuose. Todėl mums įprasta, kad pušys mieste – kurorto privilegija.
Tačiau jeigu pasižvalgytume po Suomiją, rastume labai daug modernių gyvenamųjų rajonų, skendinčių pušynuose. Kadangi suomiai nebuvo įdarbinti šviesaus komunistinio rytojaus statyboje, tai jų miestuose pušys nebuvo kertamos, kad naujos gatvės būtų apsodintos topoliais.
Todėl modernią Suomijos architektūrą yra įprasta matyti elegantiškai skendinčią tarp pušų ir tas įvaizdis yra labai pozityvus.
T.J.: Nemanau, kad Klaipėdoje turi būti vien tik pušys. Yra vietų, kurios yra probleminės įvairiomis prasmėmis, tai jose nieko ir nesodini. Tačiau pušis kaip augalas yra sveikintinas pasirinkimas ir kažkokių neigiamų šio medžio savybių nežinau.
L.R.: Aš negaliu sugalvoti nė vienos neigiamos pušies savybės. Tai draugiškas infrastruktūrai medis – spyglys mažesnis nei lapas, o ir nubyra jų gerokai mažiau, nei nuo kasmet lapus numetančių lapuočių. Kankorėžių mažiau nei lapų, jie lengviau surenkami, menkai pūva, o pūdami neformuoja storo puvėsių sluoksnio kaip lapai.
– „Pušys Klaipėdai” iniciatoriai teigia, kad uostamiestis iškrenta iš likusio Lietuvos pajūrio konteksto. Kiek tame tiesos?
A.K.: Klaipėda iš visų Lietuvos miestų yra labiausiai sužalotas karo ir sovietmečio. Skubotas pokarinis atstatymas ir pramoninio miesto plėtra bei vokiškų pėdsakų ištrynimas, reikšmingai paveikė Klaipėdos miesto vaizdą. Mūsų dienų ji sulaukė beveidė ir fragmentiška – tikras proletariato klasteris, lietuviškasis Donbasas. Ant to paties jūros kranto netoliese gyvuojanti Liepoja galėtų būti puikiu pavyzdžiu Klaipėdai, kaip derinti industrinio uostamiesčio ir kurortines bei kultūrines funkcijas.
Kaip kurti viešąsias erdves prie vandens. Per pastarąjį dešimtmetį latviai padarė tikrai daug, kad Liepoja iš provincialaus pramoninio miesto trajektorijos sugrįžtų prie patrauklaus daugiafunkcio miesto tradicijos. Beje, vasarą Liepojoje galima sutikti vis daugiau turistų iš Lietuvos – tai puikus įrodymas, kad derinti skirtingas miesto funkcijas Liepoja jau išmoko.
L.R.: Pajūrio turime nedaug, todėl norėčiau, kad kiekvienas jo lopinėlis būtų kuo labiau kurortiškas. Manau, Klaipėdai pušys suteiktų daugiau žavesio ir išskirtinumo prieš kitus Lietuvos miestus, tad jų tikrai reikia daugiau.
– Jei spygliuočiai medžiai žaliuoja visus metus ir labiau sulaiko vėją, kodėl Klaipėdoje buvo ir tebėra sodinami lapuočiai?
A.K.: Greičiausiai tai tik inercija ir nieko daugiau. Sovietinė doktrina mažai paisė vietinių sąlygų. Kijevo kotletas karaliavo restoranuose nuo gintarinės Baltijos iki Vidurinės Azijos, o topoliai ir kiti greitai augantys lapuočiai buvo masiškai sodinami visoje europinėje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Kiekvienam medžiui yra be galo svarbus dirvožemis ir gruntiniai vandenys. Esu įsitikinęs, kad pušų sugrįžimas į Klaipėdą ne tik suteiktų lengvai atpažįstamą, teigiamą kurortinį įvaizdį, bet ir sustiprintų miesto identitetą. Juk pušys, tarsi išvarytos iš miesto, auga aplink Klaipėdą visur, kur tik nesiekia biurokratiniai protokolai.
T.J.: Panašu, kad sovietiniais metais projektuotuose kvartaluose labiau dominuoja lapuočiai. Kodėl taip galėjo atsitikti – neįsivaizduoju. Matyt, yra tam tikros mados.
L.R.: Pritariu dėl inercijos. Kažkas kažkada pasodino ir tai tęsiasi. Klaipėdos priemiesčiai – Karklė, Melnragė, Giruliai – turi pušų. Ir kiekviena bent kiek gražesnę dieną visi suvažiuoja ten. Ne tik dėl jūros – taip pat ir dėl grynesnio oro, sveikesnio kvėpavimo.
– Ar jūs, kaip patyręs specialistas, pritariate projektui „Pušys Klaipėdai”? Ką patartumėte akcijos sumanytojams? Ko vengti, į ką labiau kreipti dėmesį?
A.K.: Projektas „Pušys Klaipėdai” – yra labai pozityvus darbas. Tai puiki talka, kurioje kiekvienas gali pasijusti savo miesto gerintoju, kūrėju, stiprintoju. Dažnai prisimenu monumentalią akmeninę Salako bažnyčią. Po eilinio gaisro klebonas sukvietė parapijiečius prie nuodėgulių krūvos ir pakvietė sunešti po akmenį naujai bažnyčiai. Ir Lietuva štai jau 100 metų turi nuostabią bažnyčią.
Taigi, linkiu projekto „Pušys Klaipėdai” autoriams sėkmės ir rezultatyvaus bendradarbiavimo. Su visais, kurie gali sustiprinti projektą kompetencija, idant jis taptų svarbiu ir iš 100 metų distancijos.
T.J: Manau reikėtų vengti radikalumo ir neišgąsdinti žmonių kalbant vien tik apie pušis. Reiktų akcentuoti, kad tai bus bendroje darnoje su esama augmenija. Rekomenduoju atkreipti didesnį dėmesį į pušų rūšis, nes jų būna visokių. Pušys su aukšta laja yra labai architektoniškos, tai gerai, jos tikrai labiau tinka miesto kontekste. Tuo tarpu žemaūgės pušys jau visai kitas dalykas, jos dažnai tampa problema – nežinai, kas už tų krūmų tavęs laukia, sutrinka eismo matomumas.
L.R.: Pritariu projektui vienareikšmiškai, be jokiu „bet”. Patarčiau želdinti atskiromis urbanistinėmis ląstelėmis – gatvėmis, kvartalais. Pradžiai „įpušinus” kokį dabar menkai patrauklų miesto gabaliuką niekam neliktų klausimų, kaip tai gerai ir genialiai paprasta.
Ačiū už pokalbį.
