Sparčiai besivystančio miesto centrą su Žaliakalniu tarpukariu sujungęs keltuvas ir šiandien sėkmingai atlieka savo funkciją – kelti žmones. Tiesa, vystantis visuomeninio transporto sistemai, gyventojams įsigyjant vis daugiau nuosavų automobilių, jo reikšmė sumenko. Dabar jis įdomus visų pirma kaip išlikęs unikalus technikos paveldas.
Jo savininkė bendrovė „Kauno liftai“ funikulieriaus kapitalinį remontą atliko 2003 m., atkūrė autentišką išvaizdą, atnaujino įrenginius. Sovietmečiu vagonėliai buvo perdažytas troleibusų parko spalvomis, juose įrengtos troleibusų „Škoda“ sėdynės. Tik iš tarpukario Lietuvos spaudoje pavyko rasti jų autentiškos spalvos, kitų svarbių išvaizdos dalių aprašymą.
Po nepriklausomybės atkūrimo Kauno pasididžiavimas atiteko koncerno EBSW įmonei „Ciklonas“, kuri įrenginio neprižiūrėjo ir buvo palikusi likimo valiai.
Aukcione funikulierių įsigijusių „Kauno liftų“ generalinis direktorius Jonas Guzavičius atsimena, kad pastatai ir vagonai buvo apgailėtinos būklės. Įmonei teko investuoti apie ketvirtį milijono lėšų ir atlikti kapitalinį remontą.
Įdomūs faktai
Tarp Aušros ir tuometinės Kalnų gatvės (dabar – V.Putvinskio g.) Žaliakalnio funikulierių 1931 m. įrengė vokiečių įmonė „Curt Rudolph“. Jų darbu kauniečiai neliko patenkinti. Iki šiol puikiai veikiančią elektrinę keltuvo dalį įrengė iki šiol egzistuojanti kita vokiečių kompanija AEG.
1935–1937 m. atlikta funikulieriaus rekonstrukcija. Naują važiuoklę pagamino šveicarų firma „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“.
Vagone telpa po 25 keleivius, jo kėlimo galia – 1875 kg. Didžiausias pasiekiamas vagonų kėlimo greitis – 1,8 metrai per sekundę. Vidutiniškai žmonės keliami 1,4–1,6 m/s greičiu. Variklio galia – 25 kilovatai. Siekiant užtikrinti keleivių saugumą, funikulieriuje veikia septynios stabdymo sistemos.
1934–1936 m. kasmet funikulieriumi persikeldavo apie milijoną keleivių. Daugiau gyventojų kasmet buvo pervežama 1950–1970 m. – apie 5 mln. žmonių. Dabar per metus perkeliama apie 150 tūkst. keleivių.
