Minėdama Jono Krikštytojo dieną Kauno arkivyskupija kasmet organizuoja renginius. Viena iš idėjų – jau ne pirmus metus vykstantys diskusijų vakarai „Kunigai kavinėse“, kurių metu kelias dienas skirtingose viešose vietose vyksta pokalbiai su kunigais aktualiomis temomis.
Trečiadienio susitikimą Tėvas Aldonas pradėjo nuo pamąstymų, kad bažnyčia tai yra žmonės, ne tik kunigai, vyskupai ar mišios. Šių dienų kontekste – karo ir pandemijos akivaizdoje, žmonės grįžtą į bažnyčią, kunigo nuomone, ieško atsakymų.
Nors įvairiose šalyse šiuo metu katalikybė vertinama prieštaringai ir kelia įvairias mintis – uždaromos ir parduodamos bažnyčios Nyderlanduose, o kur dar garsiai nuskambėjęs pedofilijos skandalas, kunigas ragino pamąstyti, ką mums kiekvienam reiškia tikėjimas.
Tėvas Aldonas prisiminė prieš daug metų pirmo pamokslo metu Ukrainoje išsakytą kunigo Vytauto Merkio pamąstymą: „Jūs esate nusidėjėliai ir aš nusidėjėlis, bet mums visiems kažkaip iki dangaus reikėtų nueiti.“
Katalikų bažnyčią A.Gudaitis įvardina kaip keliaujančią per istoriją, nuolat reformuojamą. Didžiausias pokytis, anot jo, yra tai, kad bažnyčia pradeda vis daugiau ir daugiau veikti per pasauliečius. Kunigas šmaikštavo, nors yra jėzuitas, vis tiek privalantis tai pripažinti. Tikintieji, pasak jo, rengia vis daugiau iniciatyvų, tokių kaip katalikiškos stovyklos vaikams, vis populiarėjančios piligriminės kelionės, skatinama įsitraukti į parapijos gyvenimą.
Vis dėlto, pripažįsta kunigas, kartais yra sudėtinga prisidėti prie bažnyčios veiklos savoje parapijoje, bet reiktų suprasti, jog kunigai, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra skirtingi žmonės su savais kompleksais, žaizdomis ar net priklausomybėmis.
„Ne visi gi mes kunigai turim dovanas, vieni esam uždari, kiti moka tik pamokslą paskaityti, treti „čia man nepatarnaus moteris prie altoriaus, čia neužims mano vietos““, – nuomonę išsakė A.Gudaitis.
Būtent dėl šios priežasties yra svarbu nenuleisti rankų išgirdus „ne“ – ne nuo kunigo priklauso parapijos gyvavimas, o nuo tikinčiųjų.
Diskusijos metu A.Gudaitis paminėjo kelis kitus teigiamus pokyčius bažnyčioje – sutuoktinių kursus ar judėjimus išsiskyrusioms šeimoms.
Renginio dalyviai iškėlė klausimų ir apie bažnyčios ateitį. Vis dažniau girdime, kad Lietuvoje trūksta kunigų, tačiau ką galime dėl to padaryti?
Kunigas sulaukė pasiūlymų, kad galbūt celibatas turėtų būti pasirenkamas, o moterys galėtų tapti kunigėmis ar diakonėmis. Tėvas Aldonas į tai atsakė, jog jeigu bažnyčia taip nuspręstų, jis neprieštarautų, tačiau tokie pokyčiai reikalauja daug laiko ir jų teks palūkėti.
Taip pat jis atkreipė dėmesį į tai, kad protestantiškoje Vokietijoje yra moterų kunigių, tiek protestantų, tiek stačiatikių šventikai gali turėti žmonas, visgi, tose šalyse egzistuoja ta pati kunigų trūkumo problema.
Tėvas Aldonas pripažino, kad nauji laikai be abejo verčia keistis. Štai paprastas „Aleliuja“ giesmės melodijos pakeitimas gali suteikti šviežio įkvėpimo ir padėti giliau išgyventi mišias. Net prisimindamas modernų meną A.Gudaitis svarstė: jeigu jis kelia širdį, kodėl negali tapti puošmena bažnyčioje?
„Su kokia intencija yra daromi tie dalykai, štai kas yra svarbu“, – paaiškino kunigas, samprotaudamas, ar pokyčiai bažnyčiai yra reikalingi.
Diskusijos metu dalyviai galėjo užduoti klausimus, komentuoti Tėvo Aldono išsakytas mintis.
Renginys suteikė galimybę turėti artimą pokalbį, kokį yra sunku įsivaizduoti mišių ar atlaidų metu. Paskutiniais savo žodžiais kunigas priminė: „Bažnyčia yra ir žmogiška, ir nuodėminga, bet Jėzus – tai jis, lieka centre.“