Po naujų nemalonių klausimų G.Nausėda atskleidė, kas yra jo byloje K-18

Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje A.Tapinas ketvirtadienį paskelbė įrašą, kuriame teigia, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugoma byla Nr. 18.

„Gitanas Nausėda, K-1, apyrašas 61, bylos numeris 18. K-1 reiškia KGB. Apyrašas 61 – KGB sudarytą kartotekų sąrašą. KGB kartotekos labai skirtingos – nuo agentų iki disidentų. Nausėda tikrai nebuvo disidentas, tikrai nebuvo persekiojamas, todėl KGB kartotekoje atsidūrė greičiausiai dėl savo kelionės į Vokietiją.

Ar KGB galėjo rinkti duomenis apie Nausėdą jam nežinant ir jam laimėjus atranką nesikviesti pokalbio? Į tai gali atsakyti tik Byla Nr. 18“, – rašė jis.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Andrius Tapinas

Jis G.Nausėdai uždavė šešis klausimus: nuo to, ar prezidentas sutiktų išviešinti minėtą bylą, iki to, su kokiais sovietiniais ar Lietuvos SSR pareigūnais jis bendravo 1989 metais dėl stažuotės Vakarų Vokietijoje.

15min kreipėsi atsakymų į prezidento Komunikacijos grupę.

Atsakydami į anksčiau A.Tapino keltus klausimus dėl G.Nausėdos stažuotės Vokietijoje aplinkybių, prezidento atstovai aiškino, kad 1989 metais G.Nausėda dalyvavo tuometinės LSSR švietimo ministerijos paskelbtoje atrankoje dėl stažuotės Vokietijoje.

„Šiuo klausimu prezidentas bendravo tik su LSSR švietimo ministerijos atstovais ir per juos – su Manheimo universitetu. Prezidentas nėra bendravęs su KGB pareigūnais nei stažuotės Vokietijoje, nei kokiais kitais klausimais“, – pažymėjo prezidentūra.

Prezidentas paviešino dokumentus

G.Nausėdos feisbuko profilyje ketvirtadienį popiet buvo paskelbtas įrašas apie tai.

Prezidento teigimu, nusprendęs eiti į politiką jis puikiai suprato, kad atsidurs po padidinamuoju stiklu.

Esą vieni tai darys, nes visuomenė turi teisę žinoti, kiti – kad patenkintų smalsumą, treti – dėl politinės naudos.

„Ir vis viena ėjau, nes norėjau dirbti savo šaliai. Ar turėjau įrašyti į anketą, kad prieš daugiau nei 30 metų buvau tapęs nebeegzistuojančios partijos nariu? Taip, turėjau. Neįrašyti buvo klaida, kaip ir įstoti į partiją. Tai buvo paikas jauno žmogaus sprendimas, kuris niekaip nepaveikė mano pasaulėžiūros, mano noro dirbti Lietuvos žmonėms, mano politinių veiksmų ir sprendimų.

Šiandien sulaukiu naujų klausimų – dėl stažuotės Vokietijoje (lyg apie ją visi būtų sužinoję tik vakar), apie tarnybą armijoje. Atsakysiu. Nes slėpti neturiu ko“, – rašė šalies vadovas.

Pasak G.Nausėdos, Vokietijoje, Manheimo universitete, jis studijavo 1990-1992 m.

„Dėl stažuotės bendravau tik su Lietuvos švietimo ministerijos darbuotojais ir Manheimo universiteto atstovais. Su KGB pareigūnais nei stažuotės Vokietijoje, nei kokiais kitais klausimais bendravęs nesu.

Garsioji „byla K-18“, kuri, matau, tampa naujų insinuacijų pagrindu, yra Ypatingajame archyve ir prieinama visiems. Joje yra du 1990 m. sausio 15 d. anketos lapai (matyt, vieno lapo dvi pusės), kuriuose sudėtos institucijų vizos, kad galiu išvažiuoti stažuotei į Vokietiją.

Anketa pildyta man nedalyvaujant – užklausą atsiuntė Švietimo ministerija, kas ir parašyta lape. Manau, bet kas gali nueiti ir ją patikrinti. Jei kam vargti nesinori – įdedu tuos lapus čia. Skaitykite, nagrinėkite. Dar kartą kartoju – aš slėpti neturiu ko“, – nurodė prezidentas.

Sovietų armijoje netarnavo dėl sveikatos

Tuo pačiu jis atsakė ir į klausimus dėl tarnybos sovietų armijoje. Ketvirtadienio rytą 15min išsiuntė klausimus dėl to.

„Karinėje įskaitoje, be abejo, buvau, kaip ir visi to meto jaunuoliai. Armijoje netarnavau, nes vaikystėje lėkdamas dviračiu patyriau sunkią vidaus organų traumą (apie tai, beje, rašyta) ir buvau pripažintas netinkamu rikiuotės tarnybai.

Sveikatą profilaktiškai tikrinuosi kasmet. Dėkui Dievui – ji gera, leidžia sėkmingai atlaikyti darbo krūvį ir stresą, ir galvoti apie ateitį. Nors, suprantu, būtent tai ir sukelia daugiausia erzelio“, – feisbuke rašė jis.

Pastebėjimai ir klausimai

Pasak A.Tapino, kai kurie istorikai teigia, kad 1989 metais KGB jau buvo nusilpusi ir neveiksminga, tačiau 1990 metais pateikdamas metinę ataskaitą Lietuvos KGB vadas Eduardas Eismuntas teigia, kad 1989 metais su individualiomis užduotimis į Vakarų šalis buvo išvykę 170 agentų.

Kaip pastebi visuomenininkas, dar įdomesnė yra archyve rasta agento „Jonaičio“ 1988 balandį pateikta ataskaita apie kelionę į Vakarų Vokietiją.

„Primenu, kad Nausėda teigė, jog studijoms Vakarų Vokietijoje jis 1989 metais dalyvavo LSSR liaudies švietimo ministerijos atrankoje ir metams išvyko stažuotis per DAAD (Vokietijos akademinių mainų tarnybos) programą. Agentas „Jonaitis“ irgi metams (panašiu laiku jau prasidėjus atšilimui 1986-1987) išvyko stažuotis į Hanoverio universitetą per Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo ministeriją. KGB ataskaitoje „Jonaitis“ nurodo, jog išvyko per tą pačią DAAD programą, kuri mokėjo jam stipendiją ir organizavo išvykas į kitus universitetus.

„Jonaitis“ nurodo, kad pagal nustatytą tvarką kartą per mėnesį vykdavo į Sovietų Sąjungos generalinį konsulatą Hamburge ir atsiskaitydavo stažuotojus kuruojančiam konsulato Valerijui Grišanovui. Ta pati patekimo į užsienį sistema, ta pati DAAD programa, skirtumas keli metai. Kokia tikimybė, kad 1987 metais „Jonaitis“ stažavosi Vokietijoje kruopščiai prižiūrimas ir atsiskaitydamas KGB, o 1989 Nausėda būtų atrinktas be niekur nieko. Byla Nr. 18 signalizuoja, kad tokios tikimybės nėra“, – feisbuke rašė A.Tapinas.

Dovydo Pancerovo „Facebook“ paskyros nuotr./Gitano Nausėdos prašymas priimti į komunistų partiją

Jo teigimu, prezidentas neprisimena arba meluoja, sakydamas, kad atranką vykdė lietuviška ministerija, kai iš „Jonaičio“ ataskaitos akivaizdu, kad viskas vyko per Maskvą ir per dvejus metus negalėjo pasikeisti.

Dar vienas momentas, kur prezidento versija, A.Tapino nuomone, greičiausiai neatlaiko išbandymo faktais – tai, kad G.Nausėda teigė, jog „1987 metais iš karto po studijų Iš karto po studijų susidūriau su viliojimu stoti į partiją. Kurį laiką svarsčiau, kol galiausiai nusileidau.“

Visuomenininkas pastebi, kad toje pačioje G.Nausėdos partinėje byloje yra nurodoma, kad studijas jis baigė 1987 rugpjūtį, o kandidatu į komunistų partiją tapo 1987 balandį.

A.Tapinas rašo, kad, vadinasi, dar būdamas studentas jis jau žinojo, jog sies savo ateitį su komunistų partija.

„Tai norėčiau pateikti Lietuvos Prezidentui dar kelis klausimus (ir vėlgi – gal kolegos juos perduos):

1. Ar jūs susipažinęs su KGB byla apie save – K-1, ap.61, bylos numeris 18?

2. Ar dėl valstybės vadovui būtino aukščiausio skaidrumo sutiktumėte šią bylą išviešinti?

3. Ar tikrai jūsų atranką stažuotei Vakarų Vokietijoje vykdė Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos švietimo ministerija?

4. Su kokiais sovietiniais ar Lietuvos SSR pareigūnais bendravote 1989 metais dėl stažuotės Vakarų Vokietijoje?

5. Kokios buvo laimėtos stažuotės sąlygos?

6. Ar narystė SSKP buvo būtina sąlyga norint įveikti atranką ir gauti stažuotę Vakarų Vokietijoje?“, – klausė A.Tapinas.

Istorikas A.Kasparavičius paaiškino, kaip viskas vykdavo

Lietuvos istorijos instituto (LII) vyresnysis mokslo darbuotojas A.Kasparavičius pažymėjo, kad situaciją gali pakomentuoti bendrai, ne konkrečiai G.Nausėdos atvejį, mat tam reikėtų atlikti istorinį tyrimą.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./dr. Algimantas Kasparavičius, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

Kiek istorikui žinoma, bendra vykimo į stažuotes užsienyje tvarka vėlyvuoju sovietmečiu buvo pakankamai aiškiai nusistovėjusi, jos buvo griežtai laikomasi. Iš esmės jokių išimčių paprastai nebūdavo daroma.

Apie žmogų, kuris norėdavo studijuoti užsienyje 1987, 1988, 1989 ir netgi turbūt 1990 metais, juo labiau kapitalistinio lagerio valstybėje, praktiškai visa informacija pirmiausia būdavo surenkama KGB.

Viena vertus, kaip pastebėjo istorikas, informacija būdavo renkama asmeniui nežinant, už akių.

Tačiau kitame etape šį klausimą paprastai svarstydavo Lietuvos komunistų partijos centro komitetas.

Vytauto Daraškevičiaus nuotr. /1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio mitingas Vingio parke

„Ir tiktai po to – iš esmės, kai kandidatas jau būdavo patikrinamas pagal KGB liniją, pagal partinę liniją, jeigu jis gauna teigiamas charakteristikas, tiktai tada paprastai šitas klausimas būdavo svarstomas paskutinėje iš esmės vietoje – jau tam tikroje mokslinėje institucijoje.

Tai eidavo ir per LTRS Mokslų akademiją, ir eidavo per konkretų universitetą, institutą ir pan. – kada jau ten visą tą klausimą laimindavo ir svarstydavo rektoratas ar dar kokia mokslo taryba“, – aiškino jis.

A.Kasparavičiaus teigimu, sistema buvo nusistovėjusi.

Jeigu kandidatas sulaukdavo daugiau ar mažiau pozityvių vertinimų visose institucijose ir būdavo priimamas teigiamas sprendimas, paprastai su kandidatu vykdavo profilaktinis pokalbis, kaip asmuo turi elgtis užsienyje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Lietuvos ypatingasis archyvas

LII mokslininkas sakė neįsivaizduojantis, kad kažkas kitaip galėjo išvykti į kapitalistinę šalį, juo labiau – į Vakarų Vokietiją, kuri, sovietų akimis, buvo laikoma priešakinio kapitalizmo valstybe.

„Kitas dalykas, man atrodo, kad daugeliu atveju – kalbu apibendrintai, ne apie konkretų atvejį – paprastai tokio profilaktinio pokalbio metu kaip minimum žmogus turėdavo išklausyti ir tai, kas būtų naudinga, kad jis parvežtų kažkokią informaciją, kontaktus apie savo susitikimus iš tos komandiruotės. Galų gale jis sugrįžęs turėjo rašyti ataskaitą, ką jis nuveikė, su kuo bendravo, ką atliko ir pan.“, – komentavo istorikas.

Anot A.Kasparavičiaus, visa tai turėjo būti, jeigu žmogus išvyko iki 1991 metų vasaros. Jis pažymėjo, kad SSRS mūsų nepriklausomybės nepripažino nei 1990, nei 1991 metais ir de facto traktavo Lietuvą kaip sovietinę teritoriją.

V. Daraškevičiaus nuotr./Rugpjūčio 22–23 dienų įvykiai

Be to, kaip priminė istorikas, mūsų pasienis, pradedant oro uostu baigiant valstybės siena, buvo kontroliuojamas KGB su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Daug bylų dingo

Iš pokalbių su Lietuvos ypatingojo archyvo atstovais A.Kasparavičius žino, kad didelė dalis sovietų saugumo bylų yra dingusios.

Dalį pačių svarbiausių operatyvinių bylų per Minską į Maskvą išsivežė patys KGB darbuotojai.

„Dalis bylų dingo, deja, jau su mūsų pagalba, taip išeina“, – pabrėžė LII istorikas.

Trečia, kaip priminė jis, dalis bylų – asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB – yra įslaptintos ir neprieinamos dėl liustracijos.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Vytautas Landsbergis

„Iš pradžių jos buvo išimtos kaip ir laikinai, be įstatymo. Pirma idėja, mintis ar pareiškimas tuo metu nuskambėjo iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko (Vytauto Landsbergio, – red. past.), kad tokiu būdu mes negalime skaldyti visuomenės.

Ir iš tiesų tuo metu, jeigu mes kalbėsime apie 1991, 1992 metus, kol dar Lietuvoje stovėjo buvusi sovietinė Rusijos kariuomenė, iki 1993 metų tas klausimas buvo pakankamai jautrus. Mes prisiminkime, kad buvo didžiulis visuomenės susipriešinimas ir tą visą skelbti bei publikuoti iš tiesų buvo rizikinga.

Jeigu pavartytume to meto spaudą – labai aiškiai praėjo, kad tos bylos yra įšaldytos tų prisipažinusių todėl, kad neaitrintų ir taip be to didelių problemų turinčios visuomenės. Vėliau pasireiškė kita politinė valia dėl viso komplekso priežasčių, manyčiau, ir buvo nuspręsta, kad per du ar tris etapus tas bylas įslaptinti 75 metams“, – komentavo jis.