Tokie uniformuoti vyrai išlipa iš tamsiai žalios spalvos automobilio su švyturėliais ir užrašu – karo policija. Nors policininko profesija visiems gerai žinoma, karo policija daugeliui vis dar tėra mįslingas žodžių junginys.
Formaliai kalbant, karo policija – tai Krašto apsaugos sistemoje veikianti karinės teisėsaugos institucija, Lietuvos kariuomenės dalis. Vieni svarbiausių jos uždavinių – nusikaltimų bei kitų tiesės pažeidimų prevencija, jų atskleidimas, tyrimas. Taip pat drausmės karinėje teritorijoje užtikrinimas ir karinio transporto eismo priežiūra.
Dėmesio, atvyksta karinė kolona
Apie 12 valandą dienos susitinkame su Karo policijos Kauno įgulos vyriausiuoju karo policininku seržantu Rimantu Marmantavičiumi, jau dešimtus metus skaičiuojančiu savo tarnybą, ir jo kolega – eiliniu Mantu Balčiūnaičiu, kuris raudonąją karo policijos beretę dėvi pirmus metus.
Greitai turime išvykti. Pasirodo, tai buvo jau antroji karinės technikos palydos užduotis tą dieną. Kaip pasakojo srž. R.Marmantavičius, jeigu reikia lydėti ne daugiau kaip penkias transporto priemones, pakanka vieno karo policijos ekipažo, bet jei daugiau, stengiamasi parūpinti du ekipažus. Tačiau būna įvairių išimčių, svarbios operacijos metu tenka net ir vieną automobilį lydėti dviem ekipažais.
Kartu su karo policininkais vykome pasitikti ir lydėti maždaug 30-ties karinių transporto priemonių, kai kurios jų sunkiai išsiteko vienoje kelio juostoje. Mūsų, vedantysis automobilis, važiavo pirmas, paskui jį viena po kitos išsirikiavo karinės transporto priemonės, o pačiame gale – vokiečių karo policijos automobilis. Tiesa, dar vienas ekipažas migravo iš vienos vietos į kitą, kad suspėtų užblokuoti sankryžas ir įspėtų apie artėjančią didelę kliūtį kelyje.
Kolona pajudėjo. Automobilio ūžesį ir mūsų pokalbį pertraukdavo sirenos ir kitiems eismo dalyviams skiriami, iš garsiakalbio sklindantys gana griežti seržanto žodžiai: „Dėmesio, sustojame kelkrašty, praleidžiame karinę koloną. Sustojame, praleidžiame karinę koloną. Vairuotojau, pasitraukite į dešinįjį kelkraštį, artėja tankų kolona. Ačiū.“
O šalia sėdintis jaunasis karo policininkas eil. M.Balčiūnaitis, pastebėjęs mano žvilgsnį, įsmeigtą į nepasitenkinusių žmonių veidus, nusišypsojo ir pasakė: „Juk lietuviai visur ir visada skuba... Visad yra nepatenkintų.“ Bet kur čia nuskubėsi. Visiems kelių ereliams tenka nuleisti sparnus.
„Pradedam judėjimą“, – per raciją pranešė srž. R.Marmantavičius. Įsijungia švyturėliai. Krūptelėju – teks priprasti.
Būti karo policininku – pirmiausia būti kariu
Kiekvienas, turintis svajonę dirbti karo policininko darbą, turi nueiti nelengvą kelią. Anot srž. R.Marmantavičiaus, prieš pradėdamas tarnybą karo policijoje, asmuo privalo įgyti bazinius karo įgūdžius kariniuose daliniuose. Tai reiškia – 9 mėnesius tarnauti kariuomenėje bei būti ne jaunesniu kaip 21-erių. Po pasirengimo kariniuose daliniuose vykdoma atranka, kurios metu laikomi fiziniai bei psichologiniai testai. Sėkmingai perėjus atranką, įgyjami profesiniai karo policininko įgūdžiai.
Jaunasis karo policininkas siunčiamas į tam tikrus objektus apsiprasti su būsima kasdienybe. Ir galiausiai lanko specialų kursą, suteikiantį teisę vairuoti automobilį su raudonais bei mėlynais žybčiojančiais švyturėliais ir specialiaisiais garso signalais.
Seržantas priduria, jog karinė parengtis prieš tampant karo policininku labai svarbi. „Norėdamas gerai atlikti darbą, privalai suprasti visą kariuomenės sistemą. Net ir viską išmokus ir pasirengus, darbo pradžioje nėra lengva, viskas nauja, pilna iššūkių“, – mintimis grįžęs į praeitį, patirtimi dalijosi vyriausiasis karo policininkas.
Dar visai neseniai tarnybą pradėjęs jo kolega, eil. M.Balčiūnaitis, antrino ir pasakojo apie naujoko iššūkius. „Aš čia dar visai šviežias, dirbu vos devynis mėnesius. Pradžioje tikrai buvo sunku, reikėjo priprasti prie tvarkos, rutinos, budėjimo, pačios darbo specifikos. Reikėjo persilaužti ir surasti savyje pykčio, rimtumo, kad galėčiau sudrausminti kitus.“
Paklaustas, kodėl pasirinko šį kelią, eil. M.Balčiūnaitis tvirtino, jog tik tapęs šauktiniu suprato norintis sieti savo gyvenimą su karo policija.
„Kai pamačiau savo vardą šauktinių sąrašuose, pats parašiau pirmumo prašymą tarnauti Marijampolėje. Neilgai trukus, dar tarnavimo metu, nusprendžiau, jog ten, kariuomenėje, ir pasiliksiu, bet labiausiai norėjau pabandyti patekti į karo policiją. Matydavau, kaip jie atvažiuodavo vykdyti prevencijas, tikrindavo blaivumą, ar neslepiamas alkoholis, narkotinės medžiagos, šoviniai, neleistini vaistai“, – prisiminė karo policininkas eil. M.Balčiūnaitis.
Kariams – dar vienos karinės pratybos, karo policininkams – kasdienis darbas
Įprastai, pamatyti karo policininko darbą iš arti nėra lengva. Daugelis gyventojų, net ir turėdami galimybę, neatkreipia dėmesio, ar tai buvo karo, ar kelių policija. Bet Rukloje, kur sutelkta didžioji dalis Lietuvos karinių dalinių, karo policininkai lankosi dažnai. Šias savaites vykstančių tarptautinių karinių pratybų „Geležinis Vilkas 2017“ metu ne tik lankosi, bet ir gyvena.
Kiekvieną dieną karinę techniką vienam, o dažniau, dviem ekipažams tenka lydėti bent du kartus. Tik spėk stebėti nuvažiuotų kilometrų skaitliuką. O darbo valandų skaičiavimo sistemos pratybų metu turbūt net nėra. Jeigu 4 valandą ryto reikia lydėti karines transporto priemones, reiškia tą rytą karo policininko darbo diena prasidės dar tik saulei kylant.
Mūsų kelionė tęsiasi...
Kolona pajuda, o karo policininkai stabdo priešprieša atvykstančius automobilius, įspėja juos, liepia sustoti kelkraštyje ir praleisti atvykstančias karines važiavimo priemones.
Tuo pat metu netyla radijo stotelė (racija). Ekipažai pasikeičia informacija. Artėjant prie sankryžos, duodami nurodymai ją užblokuoti, kad staiga neįvažiuotų koks skubantis ar išsiblaškęs eismo dalyvis. Be viso to, abu automobilyje esantys karo policininkai nuolat žvalgosi, stebi, ar kolona juda tvarkingai, ar niekas neatsilieka, nepalieka per mažų ar didelių tarpų.
Ir nuolat iš garsiakalbio sklinda balsas: „Sustojame kelkraštyje ir stovime, praleidžiame karinę koloną. Ačiū.“
700 kilometrų – maždaug tokią ilgiausią kelio atkarpą karo policininkui R.Marmantavičiui teko įveikti lydint karinę techniką vienos palydos metu.
Tenka ir mums sustoti. Eiti aiškintis, kodėl karinė technika negali judėti. Priežastys būna įvairios. Man vykstant kartu su ekipažu kolona sustojo bent tris kartus, vieną kartą dėl sprogusios karinio automobilio padangos – neatlaikė šilumos ir didelio svorio. Problema greitai išspręsta. Judėjome toliau.
Radijo stotelės, skambučiai, sirenos – viskas pradžioje trikdė, bet vėliau įpratau, o kartais net pasigesdavau. Prieš sudėtingesnį kelio ruožą galima buvo išgirsti tarpusavy besikalbančių kolegų žodžius ir radijo stotelės čirškesį: „Čia šiek tiek atsiplėšim. Čia bus didesnis kampas. Tada sulėtinsim. Prieš eismą judėti leisim, kai kur uždarysim.“
700 kilometrų – maždaug tokią ilgiausią kelio atkarpą karo policininkui R.Marmantavičiui teko įveikti lydint karinę techniką vienos palydos metu. Ir 86 kareivinės transporto priemonės – kol kas didžiausia pašnekovo per visą dešimties metų tarnybą lydėta kolona.
Vieniems darbas – kitiems atrakcija
Klausiu, ar dažnai skundžiasi, pyksta žmonės, jog turi sustoti vidury kelionės ir laukti? „Būna“, – sako srž. R.Marmantavičius. Ir atsikvėpęs dėsto: „Pasipiktinę skambina tiek mūsų, karo policijos, budėtojui, tiek tiesiog policijai. O užduoties, palydos vykdymo metu sugalvoja, pavyzdžiui, visą koloną, kurią neretai sudaro daugiau nei 30 automobilių, apsilenkti. Kartais automobiliai įsimaišo tarp karinių automobilių, kiti blokuoja kelią, liepiami nesustoja. Dar kiti dėl neatidumo apskritai nepastebi nei švyturėlių, nei išgirsta sirenas, tad nutinka ir avarijų.“
Visgi dažniausiai karo policininkus pergudrauti bandantys eismo dalyviai patys lieka pergudrauti. Juk, kaip aiškina seržantas, šiais laikais policijos automobiliuose yra registratoriai, viskas filmuojama.
Stebėjau ir aš veidus žmonių, sustabdytų šalikelėje. Buvo ir besikeikiančių, turbūt vangiai spaudžiančių stabdžio pedalą. Bet smalsumas dominavo, ne vienas iš kišenės traukė telefoną, skubėjo fotografuoti, filmuoti. Vieniems darbas – kitiems atrakcija.
Ne karinių pratybų metu karo policininko diena atrodo šiek tiek kitaip. Tačiau, kaip pasakoja srž. R.Marmantavičius, biure bet kuriuo atveju ilgai užsibūti netenka. Pagal tam tikrą darbų lentelę, kurioje nurodyti konkretūs laikai, reikia vykti į objektus.
„Mes, karo policininkai, esame tiesiogiai pavaldūs įgulos (šiuo atveju Kauno) vadui ir karo policijos budėtojams. Budėtojui, kuris dirba Vilniuje, privaloma pranešti apie užduoties vykdymo pradžią ir pabaigą, taip pat raportuoti, kas įvyko vykdant užduotį. Ryte, pasibaigus patrulio pamainai, reikia užpildyti ataskaitą – paros suvestinę, ir išsiųsti į Vilnių“, – šiek tiek formalumų išdėstė vyriausiasis karo policininkas R.Marmantavičius.
Karinės technikos ir transporto pervežimo palyda – vienas pagrindinių kalbintų karo policininkų užduotis. Bet svarbu, jog kitų sričių karo policininkai turi ir kitokius uždavinius: tiria su kariuomene susijusius nusikaltimus, pasišalinimą ir nesugrįžimą į karinius dalinius, eismo pažeidimus karinėse teritorijose.
Kiekvienas, dėvintis karinę uniformą, turi elgtis garbingai
Ne visus karo policija žavi, ne visi karo policininkais gali ir būti. Viskas turi vykti greitai, operatyviai. Rutinos darbe nėra daug, niekada nežinai, kas nutiks, kaip pasikeis planai. Mobilumas, sumanumas, greitas reagavimas, gebėjimas nepasimesti ir priimti teisingus sprendimus – tokias pagrindines gero karo policininko savybes įvardija pašnekovai.
Srž. R.Marmantavičius paminėjo dar vieną svarbią darbo detalę, kuri kartais, jo nuomone, būna pamirštama. „Mes visada stengiamės būti mandagūs – tiek kelyje, kai įspėjame civilius dėl eismo pokyčių, atvykstančių karinių transporto priemonių, tiek bendraudami įvykio, incidento vietoje.
Esmė ne tik pats darbas su žmonėmis, bet tai, jog visi kariai turi būti mandagūs. Jei dėvi uniformą, nešioji ant peties Lietuvos trispalvę, vadinasi, tarnauji savo šaliai, esi Lietuvos gynėjas ir todėl turi elgtis garbingai“, – dėsto mintis srž. R.Marmantavičius ir dar prideda, jog pareiga yra labai svarbi. Kartais tenka pietus valgyti vietoje vakarienės, bet viršvalandžių skaičiuoti nereikia, nes svarbiausia – gavus užduotį kuo geriau ją atlikti.
Ir tada besikalbant pamatome ženklą – Rukla. Man artėja kelionės pabaiga. O karo policininkams trumpa pertrauka, kitas maršrutas ir nauja palyda.
