„Tame nieko sprogdinančio nėra“, – teismo sprendimą komentavo ekspertas.
V.Mačiulaitis atkreipė dėmesį, kad ETT sprendimą priėmė nagrinėdamas vienos Ispanijos įmonės bylą.
Teismas pripažino, kad darbuotojo darbo laikas prasideda ne tada, kai jis nuvyksta, o tada, kai jis išvyksta pas klientą.
Įmonė panaikino padalinius regionuose, tačiau darbuotojai regionuose liko – jie tarnybiniu transportu turėjo aptarnauti bendrovės klientus.
„Įmonė laikė, kad darbuotojų darbo laikas prasideda nuo to momento, kai darbuotojas nuvyksta pas klientą. Neretai atsitikdavo taip, kad klionė būdavo ilga ir užimdavo nemažą laiką. Teismas pripažino, kad darbuotojo darbo laikas prasideda ne tada, kai jis nuvyksta, o tada, kai jis išvyksta pas klientą“, – pabrėžė pašnekovas.
Tai numato viena iš Europos Sąjungos (ES) direktyvų. Pagal ją, laikas, kurį nuolatinės darbo vietos neturintys darbuotojai praleidžia pakeliui iki pirmo kliento ir pakeliui namo iš paskutinio kliento, turi būti skaičiuojamas kaip darbo laikas.
Ši direktyva skirta darbuotojams, neturintiems pastovaus darbo laiko ir nuolatinės darbo vietos.
Kasdien į biurus važiuojančių darbuotojų vykimo į darbą laikas nelaikomas darbo laiku.
Teismas išaiškino faktinę padėtį, kokią mes turime ir dabar pagal teisinį reglamentavimą Lietuvoje.
„Teismas išaiškino faktinę padėtį, kokią mes turime ir dabar pagal teisinį reglamentavimą Lietuvoje. Jei žmogaus klientas Kaune, ir jis turi pas jį nuvykti, sėda į automobilį ir važiuoja. Tai yra darbo laikas, kuris turi būti apskaitomas ir apmokamas“, – sakė darbo teisės žinovas.
Anot jo, jeigu darbdavys, siųsdamas darbuotoją į tolimesnę kelionę neapskaito darbo laiko, arba nesusitaria su darbuotoju, kokiu būdu jam bus kompensuojamas ilgesnis laikas, gali kilti darbo ginčas.
Pasak V.Mačiulaičio, jei dėl kelionės į darbą susidaro viršvalandžiai, yra galimybė susitarti su darbdaviu, kad jis sudarys sąlygas darbo metu užsiimti asmeniniais reikalais, duos išeiginę dieną arba skirs išmoką.
