– Koks yra pats stipriausias Jūsų atsiminimas iš Kovo 11-osios?
– Pats balsavimas bei po jo įvykęs Sovietų Sąjungos vėliavos nuleidimas bei Lietuvos vėliavos pakėlimas. Tai buvo įspūdinga ir labai visus paveikė. Atmosfera buvo jaudinanti, ore tvyrojo didelė įtampa, nes visi suprato, kad mes pradėjome griauti Sovietų Sąjungą.
– Kaip jautėtės paties balsavimo metu?
– Jausmai buvo 10 proc. baimės ir 90 proc. ryžto padaryti tą dalyką iki galo nepaisant nieko. Aš manau, kad dauguma tą jautė. Bijojo daugelis, bet baimė nesustabdė noro paskelbti nepriklausomybę.
– Koks yra didžiausias Lietuvos pasiekimas?
– Didžiausi pasiekimai – kad tapome nepriklausoma valstybe su visais atributais ir kad įstojome į Europos Sąjungą. Aišku, yra ir problemų. Per 25 metus mes dar nesugebėjome užauginti lietuvio, kuris mylėtų savo kraštą, neemigruotų, gebėtų valdyti Lietuvos ekonomiką ir būtų tikras savo krašto šeimininkas. Bet manau, kad ta problema laikui bėgant bus išspręsta.
– Kaip dabar reikėtų minėti Kovo 11-ąją?
– Aš daryčiau didžiausią šventę. Be liūdnų dainų, be ašarų. Galima linksmintis su šokiais, dar kuo nors, bet tik ne verkiant. Pas mus ir taip per daug liūdnų švenčių, vien tik liūdesiu gyventi negalima. Tai nėra gerai. Mums reikia, kad jaunimas eitų į priekį, kad degtų širdys.
– Ką jaunas žmogus turėtų žinoti apie Kovo 11-ąją, ko jis galbūt nežino?
– Reikia žinoti visą istoriją. Žinoti, kad Lietuva – tai ne tik Kovo 11-oji, bet ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kad tai valstybė, kuria turime didžiuotis.
– Gal prisimenate kokį įdomų, netikėtą nutikimą iš tų dienų?
– Mes buvome labai dideli draugai su akademiku Eduardu Vilku, protingu ir geru žmogumi. Jis buvo didelis pokštininkas, humoro mėgėjas.
Tai tuo metu, kad būtų mažiau įtampos, mes ir degtinės kartais Seimo pastate išgerdavome. Aišku, čia jau po darbų buvo, 1–2 valandą nakties, bet vis tiek galima tai prisiminti, juk proga išties buvo vieną kartą gyvenime ir ne kiekvienai kartai pasitaikanti.
Taip pat skaitykite: Mirė Seimo narys Kęstutis Glaveckas.
