Laurynui ir Monikai – po 33-ejus. Abu užaugo sostinės Lazdynų gyvenamajame rajone, baigė tą pačią Ąžuolyno vidurinę mokyklą (dabar – Ąžuolyno progimnazija). Kartu mokėsi nuo pirmos klasės, tačiau draugystė į artimesnį ryšį išvirto tik vienuoliktoje klasėje. Nuo tada Laurynas ir Monika tapo neišskiriami.
Ragavo juodo darbo Vokietijoje
Lauryno ir Monikos gyvenime viskas įvyko anksti ir, teisybę sakant, ne visai pagal planą. Pora susituokė 20-ties – vos baigę antrą studijų kursą. Įteisinti santykius paskatino užsimezgęs netyčiukas.
„Manto mes neplanavome, bet jis mums labai gerai suplanavo gyvenimą“, – neslepia L.Kasčiūnas.
Manto mes neplanavome, bet jis mums labai gerai suplanavo gyvenimą.
Sužinojęs, kad taps tėvu, jis nesiblaškė ir, kaip pats sako, mobilizavosi. Vasarą išvažiavo į Vokietiją dirbti juodo darbo ir spaudė kiekvieną uždirbtą eurą. Pinigai buvo numatyti pirmajam šeimos būstui.
„Iškart teko galvoti, kur gyvensime“, – šeimos kūrimo pradžią prisimena L.Kasčiūnas.
2002 metais šeima įsigijo butą Pašilaičiuose. Anuomet už jį paklojo vos 70 tūkst. litų. Po poros metų Kasčiūnams nusišypsojo laimė – loterijoje laimėjo „Mercedes-Benz“ automobilį. Jį pardavus pavyko suremontuoti pirmąjį šeimos būstą, kuriame gyveno iki 2009-ųjų.
„Butą pirkome dar iki nekilnojamojo turto rinkos bumo. Po to jis kainavo jau 280 tūkst. litų“, – atvirauja L.Kasčiūnas.
Brolis – labai lauktas
Jau penkerius metus Kasčiūnai vėl gyvena gimtuosiuose Lazdynuose. Jų pirmagimiai – 12-kos Mantas ir 8-erių Gerda lanko Ąžuolyno progimnaziją. „Net direktorius tas pats“, – paaiškina Laurynas.
„O ten gyvena mano močiutė ir senelis“, – sučiauška Gerda, aktyviai įsiliejusi į pokalbį. Mantas jau buvo įlindęs į savo kambarį.
Dičkių gali paprašyti truputį pakentėti, o jos... Pastebiu, kad ji šią savaitę piktesnė, nes šiaip linksma – visiškas pozityvas.
„Brolio ryšys geriausias su kompiuteriu“, – replikavo Gerda. „O laukėte antro broliuko?“, – naiviai pasiteirauju. „O tai ne!“ – neleidžia sudvejoti.
Vos prieš savaitę gimęs Rapolas tuo metu ramiai parpė mamai ant rankų. Liepa graužė pusiau perpjautą obuolį ir keliskart pakartojo: „O man diu!“
Monika paglostė mažajai galvą ir prasitarė – jai dabar sunkiausia. Iki tol būtent Liepai tekdavau daugiausiai tėvų dėmesio ir švelnumo.
„Dičkių gali paprašyti truputį pakentėti, o jos... Pastebiu, kad ji šią savaitę piktesnė, nes šiaip linksma – visiškas pozityvas. Džiaugiuosi, kad vaikai padeda, pasiima ją į savo lovą. Kai Rapolas miega, stengiuosi ją dažniau apkabinti, pamyluoti, kad nesijaustų atstumta. Myliu visus vienodai, tik sunku dėmesį paskirstyti“, – prisipažįsta Monika.
Tuo metu į svetainę įžengęs Mantas griebia Liepą į glėbį ir keliskart kilsteli iki lubų. Mergaitė krykštauja, o nuleista ant žemės vėl tiesia rankas ir ragina: „Mantai, dar!“
Šeimos vyrus vienija futbolas
Prieš mėnesį Kasčiūnai įsikėlė į keturių kambarių butą. Kraustytis toli nereikėjo – daiktus reikėjo pervežti vos per kelis namus. Gerda ir Liepa džiaugiasi savo kambariu, Mantas – savuoju, kuriame kol kas karaliauja vienas.
Mantas – tėčio vaikas. Abu aistringai domisi futbolu, abu serga už Vilniaus „Žalgirį“ ir svajoja, kad nacionalinė Lietuvos rinktinė patektų į pasaulio ar Europos futbolo čempionatus.
Mantas turi labai gerą atmintį. Juokiamės: tik trejų pradėjo kalbėti, bet ketverių jau skaitė.
Kartą per mėnesį L.Kasčiūnas sūnų vedasi į proto kovas apie futbolą.
„Nemėgstu literatūrinių knygų“, – suraukia nosį paauglys. Užtat jį labai traukia viskas, kas susiję su Antruoju pasauliniu karu. Diskusijose šia tema tėvui jis gali būti kone lygiavertis pašnekovas.
„Užtat pagal vėliavą identifikuojant valstybę ir įvardijant jos sostinę visiškai gaučiau į kaulus. Ir šiuos dalykus Mantas moka ne bukai, bet gali pasakyti, kur ta valstybė yra geografiniame žemėlapyje“, – pasididžiavimo neslepia L.Kasčiūnas.
„Mantas turi labai gerą atmintį. Juokiamės: tik trejų pradėjo kalbėti, bet ketverių jau skaitė“, – šypteli Monika.
„O aš skaityti išmokau tik šešerių, – prisipažįsta Gerda. – Dabar lankau keramiką ir skautus. Mus moko, kaip išlikti miške. Mokausi dirbti su žemėlapiais.“
Tėvelis moka tik kiaušinienę iškepti. Skaniausią pasaulyje!
„Multiko noriu, mamyte! Prašau labai“, – pokalbiu akivaizdžiai bodisi Liepa.
Namuose – retas svečias
„Duok man“, – Rapolą iš Monikos rankų siūlosi perimti Laurynas. „Kad man nesunku“, – švelniai atsisako pagalbos.
Monika laiko visus keturis namų kampus, rūpinasi buitimi, vienintelė vairuoja automobilį, ruošia valgyti. „Jei gaminčiau aš, būtų ne kas“, – savikritiškai nusiteikęs Laurynas.
„Tėvelis moka tik kiaušinienę iškepti. Skaniausią pasaulyje!“, – pareiškia Gerda ir apsiveja rankomis tėvą per juosmenį.
Laurynas prisipažįsta – namuose praleidžia palyginti mažai laiko. Net mėnesio tėvystės atostogų dėl darbų atsisakė.
„Bet vyras padeda tada, kai sunkiausia“, – užtikrina Monika.
Išbandymas – dukters liga
Vienas sudėtingiausių šeimai tekusių išbandymų – Gerdai diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas – sutapo su Rapolo atėjimu.
„Po Velykų Gerda susirgo, smarkiai kosėjo. Gydytojai iš pradžių atliko šlapimo, po to – kraujo tyrimą, galiausiai atsidūrėme Santariškių Vaikų ligoninėje, kur paaiškėjo, kad pavalgius gliukozė pakyla“, – aiškina Monika.
Aišku, saldainių negalima valgyti, nors, tėveli, I tipo diabetas yra ne dėl cukraus.
„Trys mūsų vaikai gimė Tyzenhauzuose, o Rapolas – Santariškėse. Dukra per vieną langą, mama – per kitą“, – kalba L.Kasčiūnas.
„Prieš valgį man reikia susileisti insulino, – Gerda pakelia marškinėlius ir pilve parodo kelis adatos dūrius. – Aišku, saldainių negalima valgyti, nors, tėveli, I tipo diabetas yra ne dėl cukraus. II tipo diabetas būna, kai visą gyvenimą valgei ir kai senas būni, o man nežinau dėl ko.“
„Dėl priežasčių mokslininkai ginčijasi“, – dukrai antrina tėvas ir pasidžiaugia, kad šiais laikais ligą galima kontroliuoti.
„Turėjau progos susipažinti su Lietuvos sveikatos sistema ir, prisipažinsiu, esu maloniai nustebintas. Kai vaistinėje matau mušamas vaistų, įvairių preparatų ir priemonių kainas, suprantu, kaip tai brangu, tačiau kompensuojama“, – sako Laurynas.
Pašaukimas – būti mama
2002 metais Kasčiūnai sudarė tik civilinę santuoką, o po dešimties metų amžiną meilę ir ištikimybę prisiekė bažnyčioje.
„Po dešimties metų kartu vaikščiojome į sužadėtinių kursus. Buvo labai juokinga, bet nemažai ir išmokome. Grįžome prie tokių fundamentalių klausimų, kurių sau po dešimties metų tarsi neužduodi. Be galo įdomi patirtis, rekomenduočiau kiekvienam“, – sako L.Kasčiūnas.
Po dešimties metų kartu vaikščiojome į sužadėtinių kursus. Buvo labai juokinga, bet nemažai ir išmokome.
Jis dėkingas žmonai už paramą ir vaidmenų šeimoje pasiskirstymą.
„Mano žmona sutverta motinystei. Tai – jos tikslas ir prioritetas. Esu be galo dėkingas, nes būtent ji sudarė man sąlygas eiti profesiniu keliu ir siekti karjeros. Jei ne ji, abejoju, ar būčiau taip lengvai pabaigęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, po to magistro studijas, doktorantūrą, apsigynęs daktaro laipsnį. Didžiąja dalimi tai yra jos nuopelnas. Tai šeima mane suorientavo į tikslo siekimą“, – kalba L.Kasčiūnas.
Artimiausias pirkinys – didesnis automobilis
Tarp Manto ir Gerdos Monika buvo grįžusi į darbus, tačiau ryžosi išeiti iš komforto zonos ir lauktis trečio vaiko. Anuomet neretai girdėjo klausimą: „Turbūt netyčiukas?“ Tačiau laukiantis Rapolo tokių klausimų nebeliko.
„Tikrai nesu karjeristė, nors noriu prisidėti prie šeimos biudžeto – pinigus mes skaičiuojame. Tačiau man reikalingas apibrėžtas darbo grafikas nuo aštuonių iki penkių, kad spėčiau pasirūpinti ir vaikais“, – aiškina Monika.
„Kai mama namie – viskas gerai, puikiai, viską suruošia. Bet jei išeitų – aš neprieštaraučiau“, – sako Gerda ir prasitaria jau rengianti staigmeną Motinos dienos proga.
„Gerda šios dienos niekada nepamiršta – nupiešia labai gražų atviruką ir nuėjusi į parduotuvę nuperka gėlę, kokia išeina – kad ir už 50 centų“, – kalba Laurynas.
Jo paties galvos skausmas – kaip šeimą sutalpinti į vos prieš pusantrų metų įsigytą penkiavietę „Opel Antarą“: „Mašiną, matyt, reikės pakeisti.“
