Vergiškas darbas ar prostitucija – tai tik dvi prekybos žmonėmis ar šiuolaikinės vergovės formos, jų yra žymiai daugiau. O Jungtinėje Karalystėje organizuojamos fiktyvios vedybos, (angl. – sham marriage) rengiamos vardan teisės gyventi šioje šalyje, irgi patenka į šią kategoriją.
„Ši forma buvo tarsi išnykusi, tačiau ir vėl kelia galvą“, – praėjusią savaitę LRT televizijos eteryje sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
Dar visai neseniai garsiai nuskambėjo istorijos apie lietuvius, kurie JK buvo įsipainioję į šių nusikaltimų organizavimą arba dalyvavo juos vykdant.
Kelias istorijas šiandien priminsime.
Kam tai reikalinga?
Įprastai žmonės tuokiasi kurdami šeimą ir įprasmindami meilę vienas kitam, o kodėl vestuves reikia vaidinti?
Nelegaliai į Jungtinę Karalystę patekę trečiųjų šalių piliečiai bando įvairiomis priemonėmis įteisinti savo buvimą, o santuoka su teisėtu šalies gyventoju – vienas iš tokių būdų.
Iki „Brexit“ užtekdavo santuokos su Europos Sąjungos piliečiu dokumentų, todėl anksčiau nelegaliose schemose gana dažnai šmėžuodavo ir Lietuvos vardas.
JK Imigracijos ir prieglobsčio įstatymo 24 ir 24A dalys įpareigoja valstybės tarnautojus pranešti apie galimas fiktyvias santuokas, šie pranešimai tampa pagrindu tyrimui pradėti. Pavyzdžiui, 2012 metais vidaus reikalų ministerija gavo 1783 tokius pranešimus, kas aštuntas iš jų buvo susijęs su Lietuvos piliečiais (142).
Lietuvius fiktyviose santuokose lenkė tik Vengrijos piliečiai (143).
Dažnu atveju – pilietės: lietuvaitės už tam tikrą mokestį sutikdavo tapti nelegalų teisėtomis sutuoktinėmis. „Jaunieji“ dažniausiai būdavo iš Pakistano (627), Nigerijos (366), Indijos (180), Bangladešo (108), Alžyro (42), Kamerūno (33), Šri Lankos (30), Maroko ir Filipinų (po 27) ir Egipto (22).
Pora prieš tuoktuves nesusikalbėjo
Vyriausybės viešai skelbiamoje ataskaitoje kaip viena iš problemos iliustracijų panaudota būtent Lietuvos ir Pakistano piliečių fiktyvi santuoka. Nurodoma, kad atvykę įteikti pareiškimus santuokai jie net nekalbėjo bendra kalba ir vienas kito nesuprato, o tai sukėlė įtarimų registracijos pareigūnui.
Taip pat paaiškėjo, jog suklastotas jų liudijimas apie bendrą gyvenamąją vietą – savivaldybės skirtą vieno kambario butą, kuriame jau gyveno žmogus.
Poros dokumentai nepriimti, liepta juos patikslinti per 2 savaites, tačiau jie to nepadarė.
Jeigu registracijos pareigūnas priima pareiškimą tuoktis, įtarimai apie fiktyvią santuoką pranešami ne tik vidaus reikalų ministerijai, bet ir socialinę paramą teikiančiai savivaldybei. Įtarimams pasitvirtinus pašalpos ir kita parama gali būti nutraukta.
Organizatorės – lietuvės, aukos – lietuvės
Valdžios turimus duomenis patvirtina ir viena byla, kurioje už sukčiavimą nuteistos kelios Lietuvos pilietės – jos organizavo fiktyvias santuokas.
Londone, Croydono Karūnos teisme išnagrinėtos bylos duomenys nurodo, kad taip „ištekintos“ 26 Lietuvos pilietės, o nusikalstamos veiklos organizatoriai tokiu būdu užsidirbo apie 315 000 svarų sterlingų.
Viena lietuvė – apie 12 000 svarų.
Jaunikiai dažniausiai buvo iš pietryčių Azijos ir Vakarų Afrikos, kurie tokiu būdu siekė vizų likti JK.
Lietuvių organizuota veikla nutraukta 2013-ųjų spalį, o paskutinę ceremoniją nutraukė Imigracijos kontrolės pareigūnai.
Paaiškėjo, jog pagrindiniai organizatoriai buvo Lina Kezelytė ir Mohemmedas Jemaldeenas, kurie, tarsi meilės dievai, suporuodavo žmones, jiems talkino Valentina Kezelienė, Rūta Sperskaitė, Renata Semaško ir Beata Jarmolovič.
Moterys nuteistos 2017 metų kovą, o jų bendrininkas spruko.
Meilę prisiekė su „Google Translate“
Viena paskutiniųjų tokių bylų, kurioje minimas Lietuvos vardas, užbaigta prieš beveik 3 metus – 2019-ųjų sausį kalta dėl imigracijos taisyklių laužymą pripažinta Londone gyvenusi Erika Vorobjova, dėl akių tapusi Pakistano piliečio žmona.
Byloje nurodoma, kad pora santuokos registracijos metu bendravo vertimo programėle „Google Translate“, mat angliškai ar kita kalba bendrauti negalėjo.
Meilei kalba – ne barjeras: taip būtų galima pristatyti šią istoriją, jeigu ne įrodymai, kad viskas buvo daroma iš anksto suplanavus.
Ši santuoka buvo viena iš daugelio, kurias organizavo Lietuvos pilietė Jurgita Pavlovskytė ir pakistanietis Ayazas Khanas – jos sutuoktinis.
Santuoka vietoj darbo
Anksčiau aprašytais atvejais lietuvės tekėdavo už svetimšalių savo noru, siekiant užsidirbti kelis tūkstančius svarų sterlingų.
Tačiau JK būta ir tokių istorijų, kai Lietuvos pilietės buvo priverstos ne tik tekėti, bet ir gyventi su nepageidaujamais jaunikiais.
Būtent tokia schema išaiškėjo praėjusį dešimtmetį, kai Britanijos policijai pasiskundė dvi jaunos lietuvaitės – joms tautiečiai pasiūlė darbą Londone, o kai jos čia atvyko, buvo per jėgą apgyvendintos su azijiečiais ir verčiamos už jų tekėti.
Išsiaiškinta, jog merginas apgavo Vita Ramonaitė ir jos vaikinas Robertas Čiužas. Vos atvykusios į Londoną aukos turėjo gyventi su svetimšaliais.
Tyrimo metu nustatyta, jog dar viena mergina buvo priversta dirbti prostitute – ją pora Afganistano piliečiui pardavė vos už 700 svarų sterlingų.
Prekeiviai žmonėmis 2015-ųjų vasarą nubausti laisvės atėmimo bausmėmis – Vitai Ramonaitei skirta 10 metų kalėjimo, Robertui Čiužui – 6 metai už grotų. Šis tuo metu jau buvo įkalintas už tai, kad mušė merginą, kuri tuo metu laukėsi.
Merginą „įsigijęs“ Afganistano pilietis Hussainas Ali Rezaie'us nuteistas kalėti 5 metus.
Be pasigailėjimo
Ankstesnes fiktyvių santuokų schemas po „Brexit“, pasibaigus laisvajam judėjimui tarp Britanijos ir Europos Sąjungos, taikyti tapo kur kas sudėtingiau, tačiau galimybė išlieka.
Pavyzdžiui, nelegalui suorganizuoti santuoką su JK paso savininku arba specialų statusą turinčiu ES piliečiu.
Pastariesiems už tai numatyta ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal Britanijos įstatymus, bet ir deportacija: tai patvirtinta JK vidaus reikalų ministerijos leidinyje „Vedybų tyrimai“ (išleista 2021 m. birželio 8 d.).
Britų spauda taip pat pabrėžia, kad pareigūnai naudojasi, tačiau visuomenei atskleisti atsisako specialų algoritmą, kuris padeda atpažinti fiktyvias santuokas.
