Šiuos skaičius Lygių galimybių plėtros centro ekspertė paminėjo praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatyta šešėlinė žmogaus teisių situacijos Lietuvoje ataskaita.
Ji parengta artėjant Jungtinių Tautų Visuotinei periodinei peržiūrai.
V.Pilinkaitė-Sotirovič kalbėjo apie būtinybę ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, visuomenėje geriau žinomą kaip Stambulo konvenciją.
Savo įžvalgas ji grindė prastėjančia smurto artimoje aplinkoje statistika ir minėta paauglių apklausa.
Sauskelnės – mamų reikalas
Ši apklausa buvo atlikta pernai sausį devyniose mokyklose (po tris trijose Lietuvos savivaldybėse).
Iš viso buvo apklausti 457 moksleiviai (245 merginos ir 206 vaikinai, penki nurodė „kita lytis“, vienas visai nenurodė).
Apklausos dalyviai buvo 15-17 metų, daugiausia – 16-mečiai.
Nors apklausa nebuvo reprezentatyvi, ji atskleidė paauglių nuostatas, lyčių santykių supratimą ir socialinių lyčių vaidmenų įsivaizdavimą.
Anot V.Pilinkaitės-Sotirovič, išlieka stiprios socialinės normos, palaikančios tradicinius lyčių vaidmenis šeimoje.
Net trečdalis moksleivių visiškai ar iš dalies sutiko, kad vaiko maitinimas, sauskelnių keitimas ir kiti vaiko priežiūros darbai yra mamos, o išlaikyti ir aprūpinti šeimą finansiškai – tėčio pareiga.
Taip galvojo gerokai daugiau vaikinų (45 proc.) nei merginų (24 proc.).
Tiesa, daugiau (2 iš 5) moksleivių (net 54 proc. merginų ir beveik ketvirtadalis vaikinų) visiškai ar iš dalies nesutiko su šiuo teiginiu.
Anot ekspertės, pridėjus ir nežinančius ar neapsisprendusius vaikinus, daugiau nei pusė jų neprieštarauja įsigalėjusiam požiūriui į lyčių vaidmenis.
Bet nuomonė apie tėčio ir mamos vaidmenį šeimoje apskritai buvo kiek kitokia: mažiau nei penktadalis apklaustųjų (trečdalis vaikinų ir tik dešimtadalis merginų) buvo visiškai ar iš dalies įsitikinę, kad šeimoje tėvas turi turėti didesnį autoritetą nei mama.
Priešingai galvojo 46 proc. (net beveik du trečdaliai merginų ir kiek daugiau nei ketvirtadalis vaikinų).
Kilnoja sijoną, reiškia, rodo dėmesį?
Užtat moksleivių požiūris į skirtingų lyčių vaikų ir jų pačių romantiškus santykius atskleidė dažnai stereotipais pagrįstas nuostatas.
43 proc. paauglių (trečdaliui merginų ir daugiau nei pusei vaikinų) atrodė, kad berniuko elgesys, kai jis tampo mergaitei už kasų, kelia sijoną ir pan., yra tiesiog dėmesio rodymas.
Tik 31 proc. buvo įsitikinę priešingai.
V.Pilinkaitės-Sotirovič žodžiais, tai rodo silpną priekabiavimo, smurtinio elgesio atpažinimą.
Mokytojams tokie veiksmai esą mažiau buvo panašūs į dėmesio rodymą, bet maždaug trečdalis jų vis tiek taip mano.
Požiūris į rimtesnius dviejų lyčių santykius buvo dar labiau paveiktas stereotipų.
Kone pusė apklaustųjų sutiko su teiginiu „jei pavydžiu savo merginos/vaikino, reiškia, ji/jis man labai rūpi“.
Čia didelio skirtumo tarp merginų ir vaikinų nebuvo. Gerokai mažiau vaikinų (14 proc.) nei merginų (26 proc.) su šiuo teiginiu nesutiko.
Tokie atsakymai leido padaryti išvadą, kad tiek merginos, tiek vaikinai pavydą linkę suvokti kaip romantinių santykių raišką, ir nesieja jo su kito asmens kontrole ir/ar persekiojimu.
„Dėl to reikia skambinti pavojaus varpais, nes apie pusė mano, kad pavydas yra dėmesio, tarpusavo santykių raiška, – pabrėžė pranešėja. – Ir ekspertų, ir akademinėje literatūroje pavydas traktuojamas kaip vienas iš galios ir kontrolės mechanizmų poros santykiuose.
Iš esmės pavydas nėra tarpusavio bendravimo, partnerystės pagrindas, tai yra galios demonstravimas, tai labai tiesiogiai veda smurto artimoje aplinkoje link. Tos nuostatos rodo, kad moksleiviai savo emocijose šitų galios mechanizmų net nereflektuoja.“
Kone tiek pat abiejų lyčių moksleivių (iš viso – 43 proc.) pritarė, kad „kartais merginos pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda ir (arba) elgesiu“.
Tačiau gerokai mažiau vaikinų (kas ketvirtas) nei merginų (kas trečia) visiškai ar iš dalies nesutiko su šiuo teiginiu.
Kitaip tariant, „ir merginos, ir vaikinai neturi žinių apie seksualinio priekabiavimo požymių turintį elgesį“.
Paaugliai taip pat buvo paprašyti įvertinti, ar merginos „ne“ lytiniams santykiams gali reikšti ir „galbūt“ arba „taip“.
Su tuo visiškai ar iš dalies sutiko 12 proc. apklaustųjų – ne tik 21 proc. vaikinų, bet ir 5 proc. merginų.
Priešingai galvojo 70 proc. moksleivių (85 proc. merginų ir 51 proc. vaikinų).
„Dabartinė karta iš esmės perima tuos pačius stereotipus, su kuriais bandome kovoti jau nežinia kiek metų, tą patį supratimą apie socialinius vaidmenis, apie lyčių normas, – kalbėjo V.Pilinkaitė-Sotirovič. – Sakyčiau, pesimistinė perspektyva, nes, kol tokios nuostatos gyvuos, mums reikės toliau kovoti su smurto artimoje aplinkoje pasekmėmis, prarasti gyvybes, sveikatą, išteklius. Nes problema savaime neišsispręs.“
Smurto artimoje aplinkoje gausėja
Šios apklausos rezultatai, anot V.Pilinkaitės-Sotirovič, yra signalas, kad Stambulo konvenciją, kurią Lietuva pasirašė dar prieš 8 metus, reikia ratifikuoti kuo greičiau.
Ekspertė priminė, kad konvencijoje apibrėžti kertiniai ramsčiai valstybėms, kurios įsipareigoja kovoti su smurtu ir ne tik jo pasekmėmis, bet ir priežastimis.
Dokumente nurodytos gairės, kaip formuoti politiką, kompleksinę smurto prevenciją, visapusę ir specializuotą nukentėjusiųjų apsaugą.
Tam eą reikalingi teisiniai ir socialiniai instrumentai, efektyvus smurtautojo atsakomybės už padarytą nusikaltimą užtikrinimas, „kad bet kuriame etape smurtautojas jaustų, jog valstybė tiesiog pulsuoja jam į nugarą ir jis neišsisuks nuo bausmės“.
Pranešėjos žodžiais, pačioje konvencijoje nurodyta, kad smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusi nelygių skirtingų lyčių galios santykių išraiška.
„Valstybė turi formuoti tokią politiką, kad ji keistų socialinius-kultūrinius moterų ir vyrų elgsenos modelius, jog jie nebūtų hierarchiniai ir patriarchaliniai, o daugiau eitų į egalitarinio elgesio modelio kūrimą“, – aiškino ji.
Smurto artimoje aplinkoje esą tik daugėja.
Per 5 metus pranešimų padaugėjo 20 tūkst. arba daugiau nei pusantro karto (nuo 38 tūkst. 2015-aisiais iki 58 533 pernai).
Kas šeštas užregistruotas nusikaltimas yra dėl smurto artimoje aplinkoje.
2011 metais, kai buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, tokie nusikaltimai sudarė dešimtadalį.
Nesikeičia tik nusikaltimų dinamika – apie 80 proc. nukentėjusiųjų yra moterys, net 90 proc. smurtautojų – vyrai.
Pernai padaugėjo moterų nužudymų (nužudyta 16 moterų) ir sunkių sužalojimų dėl smurto artimoje aplinkoje.
„Tai yra aliarmas, kuris parodo, jog turi būti ieškoma veiksmingesnių priemonių, kad galėtume įveikti sudėtingas smurto pasekmes.
Sistemingos prevencijos nematome, neužtenka per metus tik 16 dienų akciją padaryti, tai turi būti sisteminga. Nėra apsaugos orderį įtvirtinančių teisinių instrumentų, nepriimti įstatymai dėl persekiojimo, išžaginimo ir seksualinės prievartos intymiuose santykiuose, šeimoje.“
V.Pilinkaitė-Sotirovič apibendrino, kad „mes ir toliau kovojame su smurto artimoje aplinkoje pasekmėmis, pažanga yra labai abejotina“.
Jos žodžiais, pastarieji 8 metai buvo pradelsti, kasame duobę, į kurią gresia patiems įkristi, dėl Lietuvos pažangos galima abejoti.
Anot ekspertės, kuo ilgiau bus delsiama ratifikuoti Stambulo konvenciją ir imtis žingsnių keisti socialiai ir kultūriškai nusistovėjusius nelygiaverčius santykius tarp vyrų ir moterų, tuo labiau stiprės stereotipai didės visuomenės narių praradimai.
Be jokių prieštaravimų įsipareigojo ratifikuoti
Spaudos konferencijoje dalyvavusi Žmogaus teisių centro komunikacijos vadovė Jūratė Juškaitė priminė, kad jau ankstesnės Visuotinės periodinės peržiūros metu mūsų šaliai buvo pateikta rekomendacija ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Lietuva ją priėmė, už rekomendacijos įgyvendinimą atsakingomis paskirtos Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos.
„Konvencija iki šiol neratifikuota. Matyt, tai bus vienas iš aštresnių klausimų, peržiūrint Lietuvos pažangą žmogaus teisių srityje Jungtinėse Tautose.
Nes rekomendacija buvo priimta, ne atmesta, nebuvo pasakyta, kad „mums taip neatrodo, mums taip netinka, manome, kad konvencija yra nesvarbi“. Vis dėlto Lietuva tarptautinių įsipareigojimų šitoje vietoje neįvykdė.“
