Vargas dėl vamzdžio
Per lapkričio pabaigoje vykusį Plungės rajono savivaldybės tarybos Vietos ūkio ir ekologijos komiteto posėdį G.Bagužis prabilo apie tai, kad apsilankęs Jėrubaičių sąvartyne aptiko jam įtarimų sukėlusį vamzdį.
Spėjama, kad tuo vamzdžiu biodujos iš sąvartyno tekėjo į šalimais esančią UAB „Veistas“ eksploatuojamą atliekų rūšiavimo bei mechaninio ir biologinio apdorojimo (MBA) gamyklą.
Po Savivaldybės administracijos direktoriaus apsilankymo vamzdis buvo užplombuotas, o TRATC-o direktoriui Regimantui Adomaičiui teko aiškintis: kas tai per vamzdis, kada ir kokiu tikslu jis buvo sumontuotas?
Ir žurnalistams, ir valdybai TRATC-o direktorius net kelis kartus pakartojo, kad tas vamzdis įrengtas tik gamyklos teritorijoje ir sąsajų su šalimais esančiu sąvartyno kaupu neturi.
Tačiau 2015 m., ruošiantis tiesti kelią palei sąvartyno kaupą MBA gamyklos link, buvo padaryta toponuotrauka, o joje užfiksuotas ir minėtasis vamzdis, vingiuojantis nuo sąvartyno kaupo iki pat gamyklos.
Sudegina ar dovanoja?
Būtent dėl to ir kilo pagrįstų įtarimų, kad ne visos iš sąvartyno išgaunamos dujos sudeginamos, kaip teigta iki šiol.
Sutartį dėl sąvartyno kaupo nudujinimo sistemos įrengimo TRATC-as su UAB „Manfula“ ir UAB „Ekotikslai“ pasirašė dar 2012 metais. Šios įmonės įsipareigojo savo lėšomis įrengti sąvartyno nudujinimo sistemą. Mainais už tai jos gavo teisę pasiimti didžiąją dalį pelno už parduotas dujas ar iš tų dujų pagamintą elektrą, TRATC-ui nuo pelno paliekant tik 5 procentus.
Po šios sutarties pasirašymo praėjo 6,5 metų, tačiau TRATC-as iš sąvartyno biodujų negavo nė cento. Kodėl? Teigiama, jog kol kas išgaunama per mažai dujų, o tas kiekis, kuris surenkamas, yra sudeginamas fakele.
O gal vis dėlto ne sudeginamos, bet... dovanojamos kaimynui?
„Ekotikslai“ kasmet Aplinkos apsaugos departamentui teikia ataskaitas, kuriose nurodo, kiek dujų sudegina. Ar įmonės deklaruojami skaičiai atspindi realią situaciją, žurnalistams išsiaiškinti nepavyko.
„Tie skaičiavimai labiau teoriniai“, – sakė TRATC-o direktorius R.Adomaitis.
O gal ir pats iš sąvartyno išgaunamų dujų deginimas tik – teorinis? Kaip ir visą šią sistemą administruojanti įmonė „Ekotikslai“ („Manfulai“ buvo paskelbtas bankrotas), kurioje viso labo – tik vienas darbuotojas – direktorius Virginijus Štiormer.
SODROS teikiamais duomenimis, ši įmonė pastaruosius kelerius metus vos suduria galą su galu ir vargiai išlaiko tą vienintelį darbuotoją. Matyt, būtent dėl šios priežasties „Ekotikslai“ visus tuos 6,5 metų, kai yra įžengę į Jėrubaičių sąvartyną, labai vangiai bendravo su TRATC-u ir dažnai net neatsakydavo į jo užklausas.
Keturios įmonės – lyg viena
2013 m. TRATC-as pasirašė sutartį su UAB „Veistas“ ir UAB „Plungės lagūna“ dėl atliekų rūšiavimo ir mechaninio bei biologinio apdorojimo (MBA) gamyklos projektavimo ir statybos Jėrubaičiuose.
Tuo metu dar gyvavusi „Manfula“ šioje sutartyje buvo nurodyta kaip viena iš subrangovių – jai buvo patikėta gamykloje pastatyti 400 kW elektros jėgainę.
Įdomiausia tai, kad visos šioje keistai persipinančių atsitiktinumų kupinoje istorijoje dominuojančios įmonės – lyg vienos plaštakos pirštai.
Dabar jau bankrutavusios „Manfulos“ ir iki šiol gyvuojančių, bet sunkiai galą su galu suduriančių „Ekotikslų“ direktorius bei vienas iš „Veisto“ akcininkų – tas pats Virginijus Štiormer. O už šių trijų įmonių stovi minėtoji „Plungės lagūna“, kurios akcininkai tiesiogiai valdo „Veistą“ ir netiesiogiai – „Ekotikslus“.
Žinant šias sąsajas galima numanyti, kad „Ekotikslų“ įrengtą sąvartyno nudujinimo sistemą sujungti su „Plungės lagūnos“ pastatyta ir „Veisto“ valdoma MBA gamykla turėjo būti visai nesudėtinga. Tereikėjo užmerkti akis TRATC-o vadovybei.
Žurnalistų aplankytas TRATC-o eksploatacijos skyriaus vedėjas Algirdas Vaitkus, kurio kabinetas – šalia sąvartyno vartų, aiškino, jog, rengiant sąvartyno kaupo nudujinimo sistemą ir statant MBA gamyklą, po žeme patiesta daug vamzdžių. Ar kuris jų kažkaip „netyčia“ nesujungė šių dvejų objektų, A. Vaitkus atsakyti negalėjo.
Štai taip.
Perka triskart brangiau
Žinant minėtųjų įmonių sąsajas, galima įtarti, kad paslaptingas vamzdis, siejantis „Ekotikslų“ įrengtą sąvartyno nudujinimo sistemą su MBA gamykla, greičiausiai atsirado ne TRATC-o iniciatyva ir rūpesčiu.
Kaip sakoma, kas galėtų paneigti, kad buvo sukurtas gudrus planas, kaip prie pačių MBA gamykloje pasigamintų dujų prisidurti dar dujų iš sąvartyno kaupo ir iš to neblogai pasipinigauti.
2016 m. „Veistas“ deklaravo pagaminęs 223 tūkst. kWh elektros energijos ir antra tiek šilumos, 2017 m. – 1,2 mln. kWh elektros ir panašiai tiek šilumos. O prieš metus įmonė kogeneracinę jėgainę sustabdė, nors sutartimi ir yra įsipareigojusi gaminti elektrą ir ją pardavusi gautomis lėšomis padengti dalį savo veiklos kaštų.
Vienintelis to paaiškinimas, kurį pateikė „Veisto“ direktorius Deividas Miškinis, esą įmonės pasigamintos elektros savikaina yra didesnė nei iš tinklų perkamos elektros kaina. Bet žinant, kad už iš tinklų perkamą elektrą įmonė moka 12 ct/kWh, o jos kilovatvalandę pasigaminti kainuoja apie 3 centus, verslininko paaiškinimais sunku patikėti.
Labiau tikėtina, kad nebegaminti elektros „Veistas“ galėjo nuspręsti visai ne dėl brangios įrangos eksploatacijos.
Įdomi detalė. Generatorius buvo sustabdytas maždaug prieš metus, panašiai tuo metu, kai įmonė nutarė paduoti TRAC-ą į teismą. „Veistas“ reikalavo, kad jam būtų mokama daugiau už į MBA gamyklą atvežamas sutvarkyti atliekas, ir įrodinėjo, kad iš tiek, kiek dabar uždirba, neišgyvena.
Ar tik ne todėl, kad teismui būtų galima pateikti kuo kuklesnius finansinius veiklos rezultatus, reikėjo trumpam pristabdyti elektros gamybą, nešančią papildomas pajamas?
Dviejų teismų sprendimai – TRATC-o nenaudai
Pirmąją sausio savaitę atskriejo žinia, jog „Veistas“ bylą laimėjo. Šių metų sausio 7 d. nutartimi TRATC-as įpareigotas MBA gamyklos operatoriui už toną sutvarkytų atliekų mokėti 34,25 Eur (iki šiol įmonei mokėta po 26,68 Eur). Be to, šis mokestis bus taikomas atbuline data – nuo 2017-ųjų gruodžio 1 dienos. Tad TRATC-as „Veistui“ turės sumokėti maždaug 300 tūkst. eurų nepriemoką.
Dėl tokios bylinėjimosi baigties įmonėms ir gyventojams neišvengiamai už atliekų surinkimą ir tvarkymą turės mokėti brangiau, mat atliekų tonos sutvarkymo kaina yra viena dedamųjų, lemiančių rinkliavos dydį.
O bylą laimėjusio „Veisto“ direktorius D. Miškinis neslepia, jog šia pergale įmonė apsiriboti neketina. „Galiu patikinti, kad tas mokestis (už atliekų tvarkymą) ateity dar kils“, – be užuolankų rėžė jis.
„Tai nėra normalu“
Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) asociacijos pirmininko, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus Algirdo Reipo teigimu, šiuo metu tik keturias iš dešimties Lietuvoje prieš kelerius metus Europos Sąjungos lėšomis pastatytų MBA gamyklų eksploatuoja privačios įmonės: Šiaulių, Telšių, Panevėžio ir Vilniaus regionuose. Kitose tvarkosi patys RATC-ai.
– RATC asociacija pasisako prieš operatorių samdymą. Kodėl?
– Nes Europoje tokios praktikos nėra. Kitose šalyse MBA gamyklas valdo pačios savivaldybės. O Lietuvoje Aplinkos apsaugos ministerija sugalvojo, jog būtina samdyti operatorių.
Dėl to RATC-ai, tebeturintys operatorius, dabar yra finansiškai išnaudojami. Ką pasako vien tai, kad tų operatorių teikiamų paslaugų įkainiai skiriasi net tris kartus: nuo 14 iki 40 eurų už sutvarkytą toną atliekų. Tai nėra normalu. Šis faktas rodo, kad yra imamas nepagrįstas viršpelnis.
– Vis dėlto kai kurie RATC-ai patys administruoja savo MBA gamyklas.
– Taip, tokių yra. Antai Utena nerado operatoriaus. Mes taip pat skelbėme konkursą, tačiau atsiliepusieji siūlėsi dirbti už tris kartus didesnę kainą, nei tikėjomės. Todėl nė vieno taip ir nenusamdėme, tvarkomės patys. Klaipėdos ir Marijampolės RATC-ai operatorių atsikratė per teismus.
– Minėjote, kad jūsų vadovaujamas Alytaus RATC-as MBA gamyklą valdo pats. Kiek jums kainuoja joje sutvarkyti toną atliekų.
– 14 eurų.
