Verkių parkas, Punios šilas, Šimonių giria – tai tik keletas saugomų teritorijų pavyzdžių, kuriose šį rudenį buvo pradėti vykdyti plynieji sanitariniai kirtimai.
Siekiant sustabdyti „kenkėjišką“ eglynus puolančio žievėgraužio tipografo populiaciją ir apsaugoti sveikus medžius buvo nuspęsta iškirsti egles, kurios buvo pažeistos šio vabalo.
Tačiau įvykdyti kirtimai sukėlė daug klausimų – saugomose teritorijose iškirstos ne tik nudžiūvusios eglės, bet ir sveiki medžiai – pušys, ąžuolai ir kiti lapuočiai.
Eglės pačios gali apsiginti nuo žievėgraužių
Pasak gamtos mokslų daktaro Mindaugo Lapelės, rūšių skaičiaus svyravimai gamtoje yra normalus reiškinys.
„Esant vabalui palankioms sąlygoms, tokioms kaip sausringi ir vėjuoti orai ar netinkamas ūkininkavimas, žievėgraužio tipografo gausa per 1–2 metus gali labai staigiai išaugti iki didelių židinių“, – teigia mokslininkas.
Tipografo sukelti masiniai eglynų džiūvimai Lietuvoje per pastarajį laikmetį kartojosi kelis kartus: 1969–1973, 1974–1985, 1993–1997, 2001–2004 metais.
Pasak entomologo dr. Eduardo Budrio, įprastai eglė, auganti gerose sąlygose, sėkmingai pati apsigina nuo tipografo – bandančius įsikurti vabalus užpila sakais.
Tačiau eglės turi paviršinę šaknų sistemą, todėl vasaros sausrų metu sakų slėgis kamienuose tampa nepakankamas apsigynimui nuo tipografų.
Ypač sunku išlikti eglėms jeigu jos įveistos vietose, kurios pasižymi šiems spygliuočiams per žemu gruntinio vandens lygiu ar pernelyg mažu dirvožemio durpingumu ir higroskopiškumu. Tai būdinga melioruotuose miškuose, kur vandens lygis dirbtinai yra nuleistas.
Klimato veiksniai – vasaros sausros, pažeidžia medžių ekofiziologinę būklę, imunitetą, o būtent biologiniai veiksniai, tokie kaip žievėgraužis tipografas, fiziškai sukelia žūtį, įgyvendina vyraujančių rūšių pokyčius.
Žievėgraužis padeda užaugti ąžuolams
Tinkamose augavietėse įsikūrusios eglės yra labai konkurencingos – jų populiacija nuslopina kitų medžių rūšių atsinaujinimą iš sėklų ir gali suformuoti grynus eglynus su santykinai menka biologine įvairove.
Todėl natūraliuose miškuose tipografas tampa kertine rūšimi, suvaldančia eglių įsigalėjimą.
Šis vabalas veikia kaip „gamtos sanitaras“ – eliminuoja silpniausias egles, tokiu būdu gerina jų populiacijos genofondą. Žievėgraužis užtikrina, kad eglės augtų tik ten, kur joms yra geriausios sąlygos, o kitur užleistų vietą kitoms medžių rūšims. Tokiu būdu kinivarpų veisimosi židiniai miške formuoja įvairiaamžį daugiarūšį medyną, taip užtikrinama natūrali miško ekosistemos biologinė įvairovė.
Minėtus faktus įrodo Lenkijos Belovežo girioje atlikti tyrimai. Nustatyta, kad mūsų platumoms būdingose mišraus miško ekosistemose tipografas yra svarbus natūraliam paprastojo ąžuolo populiacijų atsikūrimui.
Minėtus faktus įrodo Lenkijos Belovežo girioje atlikti tyrimai. Nustatyta, kad mūsų platumoms būdingose mišraus miško ekosistemose tipografas yra svarbus natūraliam paprastojo ąžuolo populiacijų atsikūrimui.
Jauni ąžuoliukai yra nepakantūs ūksmei ir neauga po senų ąžuolų lajomis. Tačiau po jomis sėkmingai auga ūksmei daug pakantesnės eglaitės.
Šios sugeba greitai stiebtis į viršų, palaipsniui žūvant seniems ąžuolams, eglaitės įsivyrauja medyne. Tuomet susiformavusiuose eglynuose sausomis vasaromis išplinta ir dalį eglių numarina tipografas.
Joms išgriūvant, susidaro laukymės, tinkamos sėkmingai augti šviesiamėgiams ąžuolams, kuriuos čia nuo elnių skabymo apsaugo gulinčių eglių šakos.
Natūraliai yrančios eglės patręšia ąžuoliukus, kol šie užauga pakankamai, kad taptų atsparūs elniams. Taip tipografas užtikrina ąžuolų atsikūrimą mišriuosiuose miškuose.
Negyvos medienos trūkumas – pavojus saugomiem vabzdžiams
Pasak M.Lapelės, žievėgraužis tipografas yra viena svarbiausių spygliuočių miškų ekosistemos rūšių. Vabalas savo veikla kuria buveines tūkstančiams kitų miško organizmų, kurie yra būtini sveikam miškui gyvuoti.
Nudžiovindamas egles, žievėgraužis sukuria buveines vienai iš gausiausių vabzdžių grupių – mediena mintantiems vabalams.
Su trūnijančiais medžiais yra susiję ir nemažai plėviasparnių rūšių – vapsvos, skruzdėlės, vyčiai ir net dvisparniai – ilgakojai uodai, žiedmusės, mašalai.
Taip pat grybai, kerpės, stuburiniai gyvūnai – įvairios genių rūšys, besimaitinančios vabzdžiais, jų iškalti uoksai, vėliau pasitarnaujantys ir kitoms paukščių rūšims – uldukams, lututėms, varnėnams, uoksai tinka ir voverėms, miegapelėms, šikšnosparniams.
Lietuvoje net 80 proc. saugomų miško vabzdžių rūšių išlikimui didžiausią grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas. Pavojus gresia ir daugeliui medieną skaidančių grybų rūšims. Nuo šių priklauso kitos miško ekosistemos grandys, įgalinančios nenutrūkstamos gyvybės grandinę, suteikiančią viena kitai maistą bei namus.
Sveikos eglės nusilpsta, todėl kirtimus tenka kartoti
M.Lapelės nuomone, žievėgraužio tipografo situacija dar kartą priminė Lietuvoje dešimtmečius nesprendžiamas miškų tvarkymo ir saugojimo problemas.
„Dabartinė situacija akivaizdžiai parodė, kad realiai kova vyksta ne su pažeidimus sukeliančiu vabalu, bet su jo veiklos sukeltomis pasekmėmis. Siekiant išsaugoti medieną yra užmirštami europiniai įsipareigojimai, kad kirtimai saugomų teritorijų miškuose turi būti skirti ne medienos auginimui, bet saugomų rūšių ir buveinių geros būklės užtikrinimui. Todėl miškų atkūrimas turėtų būti nukreiptas į klimato kaitos iššūkius”, – teigia jis.
Iki šiol Lietuvoje ir visame pasaulyje sanitariniai kirtimai laikomi pagrindine priemone apsaugoti miškus nuo žievėgraužio, tačiau visuotinai pripažįstama, jog būtinos kompleksinės prevencinės priemonės.
„Dažnu atveju, ar židinį stropiai tvarkysi, ar visiškai nesikiši, galutinis rezultatas pažeistų medžių skaičiui gali būti panašus. Tokiu atveju sanitariniai kirtimai yra ūkinė, medienos kaip žaliavos ir pajamų išsaugojimo priemonė, o ne kova su vabalu.
Kirtimų metu atsiradusios pažaidos, kelmai, kirtimų atliekos, dėl išskiriamų terpenų tampa tarsi kinivarpų traukos centru. Naujų kirtaviečių pakraščiuose augančios eglės dėl stipriai pakitusių mikroklimatinių salygų ir išaugusio tipografų skaičiaus tampa itin pažeidžiamos, ko pasekoje dažnu atveju kirtimus tenka kartoti vėl ir vėl“, – teigia biologas Ainius Pivoras.
Centrinės Europos ir Balkanų šalyse atlikti tipografo tyrimai parodė, kad jo gausumas natūralios kilmės medynuose, kuriuose nėra šalinamos išdžiūvusios eglės, yra apytikriai dvigubai mažesnis, negu greta esančiuose pramoniniuose sodintuose eglynuose.
Taip yra todėl, kad natūraliai užaugusios ir gamtinę atranką išgyvenusios eglės yra atsparesnės, o jas papildomai saugo įvairūs vabzdžiai–grobuonys ir parazitoidai, kurių gausios populiacijos vystosi misdamos įvairiomis negyvų eglių medienoje besiveisiančiomis kinivarpų rūšimis.
Tuo tarpu pramoniniuose miškuose, kur negyva mediena šalinama, kinivarpų mažai, o jų gamtinių priešų dar mažiau, tad jų populiacijos nepakankamai gausios ir stabilios, kad galėtų suvaldyti tipografų masinį veisimąsi, jei šiems susiklostys tinkamos sąlygos.
„Sengirės fondas“ – nevyriausybinė organizacija, siekianti išsaugoti senuosius Lietuvos miškus su visa juose esančia gyvybe, kurti ilgaamžius tvarios gamtos pavyzdžius, išskirtinai svarbius biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos pasekmių sumažinimui – sengires, atviras žmonių lankymui.
Fondo vizija – Lietuva, kur gamta priklauso gamtai, jai leidžiama formuotis be žmogaus įtakos, kur visi organizmai – lygiaverčiai ir nė vienas nevadinamas kenkėju.
Fondas inicijuotas po sėkmingos filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje 2018 m., sulaukus didžiulio visuomenės susidomėjimo, taip pat nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. Fondo veiklai buvo skirta pusė filmo seansuose surinktų lėšų.
Įsteigtas 2020 m. sausį, „Sengirės fondas“ šiandien jau globoja virš 97,5 ha miškų – būsimų sengirių. Augančios fondo bendruomenės dėka tęsiamos pagrindinės veiklos – miškų apsauga bei visuomenės švietimas.
