Dabar medžio, jei jis sveikas ir priskirtinas saugotiniems, be leidimo gyventojai negalės nukirsti ir nuosavame sklype, o aplinkosauginę vertę nuspręs savivaldybė.
Neatitiko šių dienų
Iki šiol galioję teisės aktai medžius ar krūmus saugotiniems leisdavo priskirti pagal medžių skersmenį ir vietovę ar zoną, kurioje želdiniai augo. Nuo liepos 1 dienos įsigalioję teisės akto pakeitimai įpareigos visur – tiek užsimojus kirsti medį privačioje valdoje, tiek valstybinėje žemėje – privalomai įvertinti jo skersmens dydį 1,3 aukštyje. Jei jis pasirodys esąs didesnis už nurodytus parametrus, leidimą kirsti medį gyventojai turės gauti iš savivaldybės, o patį želdinį ir jo vertę nustatys šios institucijos atsakingas specialistas. Tiesa, ne dėl visų medžių reikės kreiptis – nutarime minimos 22 vertingesnių medžių rūšys, o vaismedžiai, alksniai, tuopos, džiūstantys, aplūžę ar invaziniai medžiai gali būti kertami be leidimo.
Gamtos apsaugos ir miškų departamento Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Rugilė Kičaitė tikino, kad reglamentą keisti reikėjo, mat jis jau nebeatitiko šiųmečių aktualijų.
Anot jos, pastaruoju metu labai padaugėjo želdinių niokojimo atvejų, susijusių su nepakankamomis galiojusio teisės akto taikymo galimybėmis: buvo kertami seni vertingi medžiai privačiuose sklypuose, naikinamos istorinės pakelių alėjos, niokojami kapinių želdiniai, nepagrįstai masiškai keičiami gatvių medžiai ir trūko teisinio apibrėžtumo tvarkant melioracijos sistemas.
Skirtingo medžių skersmens privačiuose ir valstybiniuose ar savivaldybių žemės sklypuose taikymas pagrįstas siekiu surasti balansą tarp privataus sklypo savininko teisės laisvai spręsti, ką sodinti ir kada kirsti, ir visuomenės intereso.
Pastaruoju metu labai padaugėjo želdinių niokojimo atvejų.
Valstybinėje ir savivaldybių žemėje, taip pat įvairiose apsaugos zonose ir juostose nustatomas 20 cm skersmens dydis sietinas su tuo, kad 20 cm skersmens medžiai (priklausomai nuo medžio rūšies) paprastai jau būna vyresni kaip 20–30 metų amžiaus, suformavę lają ir tapę svarbiu vizualiniu akcentu supančiame kraštovaizdyje, t.y. turi tiek vizualinę, tiek ekologinę vertę. Tokio skersmens medžių jau nebegalima persodinti (arba tai labai brangiai kainuoja).
Pakeitimai numato, kad privačiuose sklypuose saugotinais skelbiami vidutiniškai 8–10 cm didesnio skersmens medžiai nei valstybinėje ar savivaldybių žemėje. Taigi jie bus priskirtini saugotiniems, jei 1,3 metrų aukštyje skersmuo sieks 20 cm gyvenamųjų pastatų teritorijose mieste ir 30 cm kaime. Tokia diferenciacija pagal nuosavybės formas ir medžių skersmenis siekiama reglamentuoti ne visų, o tik senesnių ir didesnę ekologinę, socialinę ar estetinę vertę turinčių želdinių kirtimą, įvertinus medžio vietą ne tik privataus sklypo atžvilgiu, bet ir visame aplinkos kraštovaizdyje.
Aiškesni kriterijai
Aplinkos ministerijos saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezatras pabrėžė, kad ir iki liepos 1 d. visi ne miške augantys medžiai pagal apsaugos statusą buvo suskirstyti tarsi į tris grupes: valstybės ar savivaldybės saugomus (tai gamtos paminklai, paveldo objektai, jie turi ypač griežtą apsaugos statusą), saugotinus (tai savo parametrais, ekologine, kraštovaizdžio požiūru vertingesni medžiai, jie gali būti kertami, bet tik gavus savivaldybės leidimą) ir visus kitus, kurių tvarkymas nereglamentuotas.
Medžiai saugotinais tampa pasiekę tam tikrus parametrus – pavyzdžiui, 20 ar 30 cm kamieno storį arba kai savivaldybė atskiru sprendimu paskelbia miesto ar jo dalies medžius saugotinais dėl jų dendrologinės, ekologinės, kultūrinės vertės. Tad norint žinoti tvarką, būtina savivaldybės internetiniame puslapyje perskaityti, kokia tvarka šioje teritorijoje nustatyta. Arba tiesiog paskambinti už želdynų tvarkymą atsakingam savivaldybės specialistui.
Naujaisiais reglamentais pirmiausia buvo siekta esamus kriterijus supaprastinti – kad teisės aktai būtų visiems aiškesni. „Antra, siekta naujus reglamentus suderinti su žemės paskirtį nustatančiais teisės aktais, kurie pakeisti jau senokai. O galiausiai, per dešimtmetį pasimatė, kad kai kuriose vietovėse per griežtas reglamentavimas, o kalbant apie medžių kirtimą pakelėse, kapinėse, miestų centrinėse dalyse, visuomenė labai sunerimusi dėl senų želdinių kirtimo. O kaimo kraštovaizdyje, žemės ūkio paskirties žemėse leidimo reikės tik storesniems medžiams, lengviau bus tvarkyti melioruotų upelių pakrantes. Pastaruoju metu dėl to būta nemažai diskusijų, o dabar nuostatos – kada leidimo nereikia, o kada jis būtinai reikalingas – bus aiškesnės. Bet turime suprasti, kad želdiniai, kurie užauga iki tam tikro storio, pasiekia tam tikrus aukščio parametrus, savaime jau yra vertingi – ir gamtai, ir visuomenei“, – aiškino pašnekovas.
Vadovaujantis nauju reglamentu, norint kirsti medį, kuris bus pasiekęs 20 cm skersmenį, reikės savivaldybės leidimo, net jei jis auga privačiame sklype.
Taip pat, anot V. Bezaro, buvo atsižvelgta ir į visuomenės interesą: „Daugelyje privačių valdų, ypač miestų teritorijose medžiai išnyksta, nepaisant to, ar žmonės patys sodino medžius, ar juos paveldėjo su sklypu. Iki šiol privačiuose sklypuose, jei savivaldybės nebuvo paskelbusios medžių vertingais kraštovaizdžio ar ekologijos požiūriu, jie galėjo būti kertami be leidimo. Vadovaujantis nauju reglamentu, norint kirsti medį, kuris bus pasiekęs 20 cm skersmenį, reikės savivaldybės leidimo, net jei jis auga privačiame sklype. Savivaldybė įvertins ir nuspręs to medžio vertę aplinkosauginiu, kraštovaizdžio bei kitais aspektais.“
„Tiesa, atkreiptas dėmesys ir į didelį ažiotažą keliančias senų medžių juostas prie kelių. Neretai tokiose zonose medžiai būdavo kertami be leidimo. Turėjome tokių atvejų neseniai ir Joniškio, ir Radviliškio rajonuose. Medžiai, jų alėjos ir kiti želdiniai kaime kelininkams tvarkant kelius kertami nieko neklausus, nederinus, o kartais net savivaldybei prieštaraujant. Dabar visur, išskyrus magistralinių kelių teritorijas, bus privaloma medžių kirtimą suderinti su savivaldybe“, – teigė V.Bezaras.
Sodinti, o ne kirsti
Medžiai žmonėms „trukdo“ dėl labai įvairių, kartais tiesiog kurioziškų, priežasčių, pasakoja V.Bezaras. Atsikratyti neretai norima ne tik savo, bet ir už tvoros augančiais želdiniais: „Pasitaiko skundų ir prašymų labai įvairių – kažkam kaimyno medžiai trukdo, nes meta spyglius, tik paaugus jau bijoma, kad medis nugrius, kad užstoja panoramą, kad užstoja saulės šviesą ir t.t. Ne mažesnė dalis piktinasi, kad savivaldybė suteikė leidimą iškirsti ir tik tai atlikus tapo suprantama, kokį jaukumą bendruomenė prarado.
Vis dėlto turime atkreipti dėmesį, kad tie medžiai gali būti labai svarbūs kraštovaizdžio aspektu. Medis gali būti labai vertingas ne tik savininko sklypui, bet ir visam kvartalui. Neretai net nežinome, kiek tas medis gyvenęs, kokia jo reikšmė. Būtent todėl savivaldybės specialistas turės įvertinti – kokia yra problema, kaip ji sprendžiama, kokia želdinio vertė, kokios kompensavimo galimybės kitomis priemonėmis. Iškilusias problemas galima išspręsti ir kitaip: genėdami, sucentruodami, surišdami pasvirusias šakas – dabar pasaulyje naudojama daugybė želdinių tvarkymo būdų. “ – komentavo pašnekovas.
Šis klausimas, pasak V.Bezaro, dabar yra labai aktualus. „Būtent dabar vyksta nemenka sklypų savininkų kaita. Žmonės įsikelia, ima tvarkytis savo sklype ir turime situaciją, kad vieni tuos medžius sodina ir puoselėja, o kiti lengva ranka kerta. Pradedame matyti tendenciją, kad senų medžių, ypač miestuose – tik mažėja, o naujų nelabai ir atsiranda. Net kurortuose dažnai vietoj medžio stato dar kokį pastatą – taip prarandamas vietos jaukumas, savitumas. Kartais senas sodybos medis turi didesnę vertę nei pastatas, įspūdingų parametrų medžiui užaugti reikia šimtmečių, pastatą perstatyti galima per mėnesį.
Požiūris į medžius įvairiose šalyse labai skirtingas, kaip gerą pavyzdį pašnekovas įvardijo Vokietiją, kurioje ir kelių pakraščiuose išlikusios šimtamečių medžių alėjos, ir sklypo savininkams būtini medžių puoselėjimo reikalavimai ne kančia, o pasididžiavimas. Savivaldybės medžių priežiūrai taip pat skiria ne mažesnį dėmesį nei inžinerinei infrastruktūrai – ne kirtimu, o suplanuojant kelio ar tako posūkį, įrengiant atitvarą, paremiant šaką sprendžiamos želdinių problemos. V.Bezaras ragino galvoti plačiau – juk tai tarsi indėlis, kad visų mūsų aplinka būtų gražesnė, oras švaresnis, klimato kaita lėtesnė.
