Vidury dienos Jiezno paramos šeimai centre sutikome vos kelis vyrus, kurie čia apsigyveno po to, kai Lietuvoje pasiprašė politinio prieglobsčio.
Tai – kurdai, atvykę iš Irako.
Nekalbūs vyrai gaminosi pietus, vienas tiesiog ilsėjosi savo kambaryje ir paprašė jo nefotografuoti, nebent iš nugaros.
Kitame koridoriaus gale gyvena kelios šeimos, į Lietuvą atvykusios iš Rusijos Federacijos. Tai – šios šalies piliečiai, irgi laukiantys, ar mūsų valstybė suteiks jiems prieglobstį.
Vienoje iš šių šeimų jau Jiezne gimė ir kūdikis. Tačiau vidury dienos jų kambariai tušti.
39 vietos
„Viskas prasidėjo labai anksti, kai dar nebuvo šito pabėgėlių bumo. 2020 metų gruodžio mėnesį buvo viešieji pirkimai ir Migracijos departamentas iš mūsų pirko paslaugą.
Pasirašėme sutartį, jie vykdo projektą, o mes teikiame prieglobsčio prašytojų alternatyvaus apgyvendinimo užtikrinimo paslaugas“, – apie istoriją, nuo ko prasidėjo, kad Jiezne atsirado beveik 40 migrantų, pasakojo centro direktoriaus pavaduotoja socialiniam darbui Meilutė Blekaitienė.
Didelis pastatas, kuriame anksčiau veikė vaikų globos namai, daug tuščių patalpų tapo ta priežastimi, kodėl ieškota, kokios veiklos čia būtų galima imtis.
Pas mus yra atkeliavusi šeima, moteris buvo nėščia – dabar jau gimė kūdikėlis, labai džiaugėmės.
„Ieškojome veiklų. Idėją turėjome tokią, kad čia apgyvendintume žmones, kurie yra pažeidžiamesni. Gal moteris su vaikais, daugiavaikes šeimas. Pas mus yra atkeliavusi šeima, moteris buvo nėščia – dabar jau gimė kūdikėlis, labai džiaugėmės. Tokia ir buvo mintis, kad čia lyg ir geresnės sąlygos, nes migrantų mažiau, daugiau jiems skiriama patalpų.
Migracijos departamento atstovai buvo atvykę įvertinti patalpų, jos tiko, atrodė, kad pažeidžiamesnėms grupėms čia bus geriau. O kadangi dabar prasidėjo toks prieglobsčio prašytojų bumas, tai vėl šiek tiek kitaip. Mūsų prašo, kad priimtume daugiau. Bet mes turime pagal projektą nustatytą skaičių – 39 žmonės čia gali gyventi“, – sakė M.Blekaitienė.
Konfliktų sako nematę
Pirmieji migrantai čia perkelti kovo mėnesį, jie šiek tiek keičiasi – vieni gauna prieglobstį, kiti negauna, sprendimą skundžia.
Septyni iš čia gyvenusiųjų gavo prieglobstį, jie perkelti į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, kuriame užsiimama pabėgėlių socialine integracija.
Klausiami, ar pasitaiko kokių nors konfliktų, nesutarimų su gyventojais, tiek M.Blekaitienė, tiek centro socialinis pedagogas Romas Joneliūnas purto galvas.
Bet svarsto – gal todėl, kad šie žmonės į Jiezną atvyko gerokai anksčiau, nėra iš dabar į Lietuvą nelegaliai plūstančios migrantų bangos.
„Turime atvykusių nuo balandžio, tos šeimos pasidaro kaip ir savos, juos pažįsti, kasdien matai, bendrauji. Tai kokių nors didelių problemų su jais neturime, jie lyg irgi nusiteikę integracijai, lyg nori integruotis, priima mūsų kultūrą, mes – jų. Skirtumai jaučiasi, vien tai, kad absoliuti dauguma yra musulmonai“, – kalbėjo M.Blekaitienė.
Turime atvykusių nuo balandžio, tos šeimos pasidaro kaip ir savos. Tai kokių nors didelių problemų su jais neturime, jie lyg irgi nusiteikę integracijai.
Iš Rusijos atvykusių buvo kelios čečėnų šeimos, viena tebegyvena.
Taip pat – rusė su vaikais.
Tačiau daugiausia čia kurdų iš Irako.
Tautų katilo nenori
„Mes patys labai nenorime, kad čia būtų tautų katilas. Tada ir jiems sudėtinga, ir mums. Mes juk esame mažas miestelis, čia vertėjų nėra, jų ir visoje Lietuvoje trūksta. O kurdai kalba savo dialektais, neretai tarpusavyje nesusikalba.
Bet kadangi mūsų projektas jau prasidėjo anksčiau, tai turime kiek geresnes sąlygas, galime pasiderinti ir su Migracijos departamentu pagal patalpas, ką čia geriau apgyvendinti“, – pasakojo M.Blekaitienė.
Dabar, kaip ji sako, centre laukiamos tik šeimos, pavienių vyrų esama, bet jie čia atkelti jau senokai.
„Tokių migrantų, kaip dabar eina, mes neturime. Neturime nei bėdų, gal ateityje turėsime, – sako viena iš centro vadovių. – Tie mūsų gyventojai tikrai normaliai elgiasi, nors ir sunku pasakyti, kiek jie nuoširdūs. Mes ir nesprendžiame, ar jie nuo karo pabėgę, ar ekonominiai pabėgėliai.“
„Mūsų pareiga jais pasirūpinti, juos pamaitinti“, – antrina ir R.Joneliūnas.
Perka produktus
Šio centro gyventojai negauna jau pagaminto maisto, jiems perkami produktai, kurių patys paprašo, tik maistui numatyta suma yra ribota.
Pasirūpinama ir medikamentais.
Kaip pastebi centro darbuotojai, migrantai „linkę gydytis“ – nori patekti pas specialistus, tyrimų, procedūrų.
Esą galbūt ir išties jaučia negalavimus, bet pačiame centre teikiama tik būtiniausia pagalba.
„Toks vaizdas susidaro, kad jie linkę gydytis. Gal įsivaizduoja, kad čia Europos Sąjunga, viskas aukštame lygyje ir viskas nemokama“, – svarstė centro darbuotojai.
Toks vaizdas susidaro, kad jie linkę gydytis. Gal įsivaizduoja, kad čia Europos Sąjunga, viskas aukštame lygyje ir viskas nemokama.
Produktus paprastai visiems gyventojams perka darbuotojai, tačiau atsižvelgdami į kiekvieno pageidavimus.
Tiesa, kaip pastebima, kartais tie pageidavimai nesutampa su galimybėmis.
„Jie surašo prioriteto tvarka, ko dabar reikia. Visiems vienodai neperkame, nes vieni valgo vištieną, jautieną, kiti iš viso mėsos nevalgo. Kai atsižvelgiame į jų norus, tai kažkaip ir užtenka visko, konfliktų nėra. Jie žino, kiek pinigų yra skirta, o ir kainas puikiai žino, vaikšto į parduotuves“, – tikino R.Joneliūnas.
Visi gyventojai gali laisvai palikti centrą, išeiti pasivaikščioti, tačiau privalu laikytis nustatytų taisyklių – pasišalinti galima 72 valandoms, tik reikia pranešti, kur išvyksta.
Jeigu po to laiko nesulaukiama grįžtant, darbuotojai apie tai informuoja Migracijos departamentą.
„Tada nutraukiama prieglobsčio prašymo procedūra“, – apie pasekmes laiku negrįžusiems sako centro darbuotojai, pripažindami, kad tokių atvejų yra buvę.
Bendrauja, ypač rusakalbiai
Konfliktinių situacijų su miestelio gyventojais irgi nepasitaikė, sako R.Joneliūnas: „Viskas prasidėjo, kai dar nebuvo tokios eskalacijos šitos problemos iš visų pusių. Todėl tyliai ramiai jie įsiliejo.“
M.Blekaitienė antrina:
„Kai dabar tiek daug žmonių peržengia sieną, tai turbūt įvairių ten yra. O mūsų tie žmonės geranoriški, jie kaip ir supranta, kad svarbu turėti kontaktą su miesteliu.“
Susikalbėti su atvykėliais centro darbuotojams paprastai sunkiau ar lengviau pavyksta.
Kai dabar tiek daug žmonių peržengia sieną, tai turbūt įvairių ten yra. O mūsų tie žmonės geranoriški.
Iš Rusijos atvykusieji ir patys mezga pokalbius su vietos gyventojais, kurie tebemoka rusų kalba.
Tarkim, kalbina šalia tyvuliuojančiame Jiezno ežere žvejojančius vyrus.
Ypač pradžioje rusakalbių būta nemažai, todėl ir vietos gyventojai tam tikra prasme juos pažino, apsiprato.
Todėl ir sutikti kurdą Jiezno gatvėje dabar niekam nėra staigmena.
„Buvo toks tadžikas, kuris mokėjo rusų ir arabų kalbas, taip pat buvo kurdas, kuris kalbėjo ne tik kurdiškai, bet ir arabiškai. Tai jie mums labai padėjo susidėlioti gyvenimo centre normas, dabar gyventojai jau patys vieni kitiems perduoda jas – ko norime, reikalaujame mes, kokios taisyklės galioja“, – pasakojo R.Joneliūnas.
M.Blekaitienė neslėpė, kad sunku buvę ir darbuotojams, kurie nežinojo, kokie žmonės čia ateis, tačiau daug kalbėtasi su jais:
„Žinoma, tų žmonių gali būti visokių, bet labai didelių problemų dar nepatyrėme. Ir jie taip geranoriškai stengiasi pritapti, normaliai priima tai, kad reikia laikytis tam tikrų taisyklių, galioja šitame pastate taisyklės.“
Šitie žmonės, kaip sako M.Blekaitienė, neslepia – čia jų mažai ir jiems čia gera.
Galbūt tai priežastis vengti konfliktų ir tarpusavyje, ir su centro darbuotojais, nes galbūt tai galėtų baigtis ir iškėlimu kur nors kitur, kur jau sąlygos būtų visai kitos.
Dabar gyvenantys visi sako, kad nori likti Lietuvoje.
Visi centre gyvenantys migrantai jau paskiepyti ir nuo COVID-19.
Kol kas gavo tik po pirmą vakcinos dozę. Kai kuriuos tekę ilgiau įkalbinėti, kai kurie priešinosi, vis dėlto galų gale sutiko ir pasiskiepijo.
Jau jie yra prisidėję ir prie Jiezno tvarkymo.
Kaip pasakojo vietos seniūnas Algis Bartusevičius, migrantai patys pasisiūlė į talką, kai vietos gyventojai tvarkė miestelį, sutvarkė šalia vieno centre esančio pastato vešėjusį šiukšlyną.
Centro darbuotojai sako nuolat girdintys, kad jie visi nori likti Lietuvoje ir čia toliau kurti savo gyvenimą.
„Dabar gyvenantys visi sako, kad nori likti Lietuvoje. Vienintelis tik buvęs tadžikas nuolat kartojo nesuprantąs, kodėl jį čia laiko, nes jis nori į Vokietiją, bet jis ten gyvenęs buvo“, – sakė R.Joneliūnas.
Vis dėlto tiek R.Joneliūnas, tiek M.Blekaitienė neslėpė nelinkę tikėti kiekvienu migrantų žodžiu – esą galbūt jie tik taip kalba, norėdami gauti prieglobstį.
O tada jau pakelsią sparnus ir dingsią į išsvajotą Vokietiją ar kokią kitą šalį.
