Apie Panevėžio jaunuolių dienos centrą
Panevėžio jaunuolių dienos centro darbuotojai kiekvieną darbo dieną pradeda kartu su 70 ypatingų žmonių, kurie turi sutrikusį intelektą. Daugelis šio Jaunuolių dienos centro lankytojų turi kompleksines negalias: klausos, autizmo spektro sutrikimų, Dauno sindromą, fizinę negalią ir pan.
Čia lankytojai turi galimybę įsilieti į sociokultūrines veiklas, patobulinti darbinius įgūdžius tam tikruose lavinimo užsiėmimuose, dalyvauti vietos, nacionaliniuose bei tarptautiniuose projektuose, taip pat gali organizuoti festivalius ar edukacinius užsiėmimus.
Darbuotojai Jaunuolių dienos centre yra pasiskirstę atsakomybėmis už tam tikras veiklas. Jų metu yra siekiama ugdyti asmenines paslaugų gavėjų savybes, kurios skatina savarankiškumą ar ugdo darbinius įgūdžius.
Norintiems dirbti socialinį darbą
Siekiant įsidarbinti vietoje, kur reikia bendrauti su neįgaliais jaunuoliais, būtina įsivertinti, ar šis darbas atitinka ir kai kurias asmenines savybes.
Anot Julijos, rinktis socialinį darbą reikia tokiam žmogui, kuris būtų priimantis ir neužsidarantis savyje: „Jeigu priklausai tai žmonių grupei, kuri geba, nori ir juos „veža“ būti tarp kitų, tada belieka tik ieškoti tam tikrų savo asmeninių savybių, kurios ir padiktuoja tolimesnį profesinį kelią. Socialiniame darbe labai svarbios tokios asmeninės savybės kaip empatija, tolerancija, sąžiningumas.
Taip pat labai svarbus yra kūrybiškumas, gebėjimas priimti sprendimus, noras tobulėti, greitas reagavimas į besikeičiančią situaciją.“
Tokiame darbe esi priverstas nuolat mokytis, nes darbo pobūdis – kintantis.
Socialiniame darbe labai svarbios tokios asmeninės savybės kaip empatija, tolerancija, sąžiningumas. Taip pat labai svarbus yra kūrybiškumas, gebėjimas priimti sprendimus.
„Kiekviena vykdoma veikla skatina išmokti naujų dalykų, pavyzdžiui: pagilinti anglų kalbos žinias, adekvačiai reaguoti į krizines situacijas, ieškoti naujų sprendimų problemoms spręsti, sužadinama motyvacija, kūrybiškumas, plečiamos komforto ribos“, – komentuoja socialinė darbuotoja Julija.
Džiaugsmo atspindžiai darbe
„Daugiausia džiaugsmo man teikia, kai pastebiu savo veiklos rezultatus. Kadangi esu atsakinga už teatro studijos veiklos koordinavimą, jaučiuosi laiminga, kai matau savo paslaugų gavėjus, vaidinančius kitiems žmonėms teatre, mokyklose ar darželiuose. Tuo metu pastebiu, kaip žmonės juos pradeda matyti kitomis akimis.
Visuomenė nebežiūri į juos kaip į neįgalius asmenis, o kaip į žmones, mėgstančius ir gebančius vaidinti, perteikti jausmus ir nuotaiką scenoje, savo spektakliu pasakojančius kokią nors istoriją.
Taip pat džiugina ir paslaugų gavėjų gebėjimų augimo ir tobulėjimo matymas bei vertinimas. Suprantu, kiek daug jiems reiškia išmokta nauja emocija, suvaidintas naujas charakteris ar personažas“, – teigia pašnekovė.
Jaunuolių integravimas į visuomenę
Julija kartu su jaunuoliais dalyvauja bendruomenės organizuojamuose renginiuose, miesto šventėse, organizuoja ir patys dalyvauja edukacinėse programose, išvykose, festivaliuose, koncertuose, nacionalinio lygio renginiuose, tokiuose kaip „We Run Vilnius“ ar „IKI ėjimo varžybos“. Savanoriauja įvairiose miesto įmonėse, dalyvauja nacionalinėje iniciatyvoje „DUOday“.
Ji pastebi, jog „visuomenėje įsisenėję stereotipai apie žmones su negalia kinta teigiama linkme“: „Tačiau dažnai su savo kolegomis pajuokaujame, kad ne neįgaliuosius reikia integruoti į visuomenę, o visuomenę integruoti į neįgaliųjų ratą.
Visuomenė nebežiūri į juos kaip į neįgalius asmenis, o kaip į žmones, mėgstančius ir gebančius vaidinti, perteikti jausmus ir nuotaiką scenoje.
Žmonių su įvairiomis negaliomis stiprybes ir gebėjimus galima pamatyti tik būnant jų aplinkoje, stebint jų pasiektus rezultatus, su jais bendraujant, o ne juos ignoruojant, pašiepiant ar diskriminuojant.“
Tarptautinių mokymų galimybės
Panevėžio jaunuolių dienos centras vykdo gausų skaičių tarptautinių projektų. Vieni jų ilgalaikiai, trunkantys ne vienerius metus, kiti – trumpalaikiai, kurių metu partneriai susitinka tik vieną kartą kelioms dienoms ar savaitėms.
Julija komentuoja: „Partnerių iš Portugalijos, kompanijos „CiM – Dance Company“, patirtis privertė kitu kampu pasižiūrėti į žmonių su negalia galimybes. Šią šokėjų kompaniją sudaro šokėjai su skirtingomis negaliomis, pavyzdžiui, Dauno sindromu, aklumu, celebriniu paralyžiumi ir kt., bei profesionalūs šokėjai. Choreografai neišskiria žmonių su negalia savo kuriamuose pasirodymuose, o kaip tik juos sulygina.
Ne tik neįgalieji, kurie naudojasi neįgaliojo vežimėliais, šoka scenoje su jais, bet ir „sveiki“ šokėjai. Mergina, turinti visišką aklumą, šoka ir juda scenoje taip, lyg viską matytų, nes scenoje esantys regintys šokėjai jai padeda judėti scenoje, skleisdami tylų garsą, kurį girdi tik ji viena. Tai tik maža dalis iš jų taikomų metodų ir sukuriamų sąlygų bet kuriam norinčiam pasirodyti scenoje.“
Pasitaiko projektų, kurie skatina kūrybiškumą, smalsumą ir siekį įtraukti kitus; mokytis vieniems iš kitų, o vėliau tai pritaikyti darbe su jaunuoliais.
-
Vilnius planuoja dirbtuves ir dienos centrą neįgaliesiems: augins sliekus, megs šalikus
-
Maltietis Vilius savanoriauja apkirpdamas neįgaliuosius: paslaugų poreikis didžiulis
-
SADM: daugiau gaminių ir paslaugų turės būti pritaikyta neįgaliesiems
-
Už automobilių statymą neįgaliesiems skirtose vietose – dvigubai didesnės baudos
„Kita patirtis, kurią sužinojau vykdydama projektą „SCENEGROWTH: sceninis augimas, siekiant socialinės kaitos“ Ispanijoje, taip pat labai įkvepianti. Vaikinas Luisas Azcona, perkusininkas, anksčiau muzikavęs orkestre, išradinėja naujus muzikavimo būdus ir garsus.
Kaip tai vyksta, paklaustumėte manęs? Ogi labai paprastai. Dirbdamas su mokyklinio amžiaus vaikais, jis naudoja paprastus maistinius ryžius, kuriuos beria ant skirtingų paviršių: stogo dangos, stiklo, dubens ir kt. Taip jis moko vaikus atrasti naujus garsus, ugdo žingeidumą, lavina kūrybiškumą ir į muziką žvelgia kitu kampu. Galima pagalvoti, kad tai gali padaryti bet kas. Taip ir yra. Tačiau atrasti 20 naujų garsų naudojant tik vieną priemonę, jau sudėtingiau“, – dalijasi pašnekovė.
Neįgaliųjų integracija į bendrojo lavinimo mokyklas
Kaip teigia Julija, integracija į bendrojo lavinimo mokyklas būtų sveikintinas dalykas, tačiau tam reikia pasiruošti.
„Manau, kad yra labai svarbus bendradarbiavimas tarp bendrojo lavinimo įstaigos, šeimos ir socialinių pedagogų, logopedų ar socialinių darbuotojų, iki tol dirbusių su mokiniu. Be abejo, svarbu mokinių tėvų ir pačių mokinių, besimokančių bendrojo lavinimo mokykloje, požiūrio keitimas į asmenis su negalia.
Kiekvienos bendrojo lavinimo mokyklos tikslas turėtų būti sukurti įtraukią aplinką, turėti įtraukius ugdymo specialistus bei sukurti kompleksišką ugdymo turinį, orientuojantį į moksleivių su specialiaisiais poreikiais galimybes“, – kalbėjo centro atstovė.
Dažnai su savo kolegomis pajuokaujame, kad ne neįgaliuosius reikia integruoti į visuomenę, o visuomenę integruoti į neįgaliųjų ratą.
Požiūris į neįgaliuosius
Vis dar yra žmonių, kurie vengia būti su neįgaliaisiais, jų bijo ar jaučiasi su jais nesaugūs. Anot Julijos, požiūrį į neįgaliuosius galima keisti tik tada, kai atsisakome savo nusistovėjusių stereotipų, klijuojamų etikečių bei norime priimti kitoniškumą.
Anot Julijos, jei kiekvienas pradėtume nuo savęs, atsivertume kitoniškumui – pastebėtume, kad asmuo su negalia gali būti mūsų draugu, kolega, partneriu, savanoriu, kurį kiekvieną dieną sutinki parduotuvėje, kino teatro kasoje, gėlių salone ir kitose lankomose vietose.
Prie požiūrio keitimosi gali prisidėti ir sudaromos galimybės neįgaliesiems išreikšti savo gabumus, galimybė kalbėti apie jų laisvalaikį, apie jų svajonių darbą bei tai daryti viešai, kad žmonės matytų, išgirstų ir bandytų išmesti iš galvos išankstinius nusistatymus.
