Ieškovė UAB „Klaipėdos dienraštis“ po to, kai Darbo ginčų komisija nusprendė iš ieškovės sporto žurnalistui Česlovui Kavarzai išieškoti 6 200,62 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis už beveik trejus metus, kreipėsi į teismą su reikalavimu pripažinti jai teisę nemokėti atsakovui 6 200,62 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis.
Ieškovės teigimu, ji niekada nedraudė redakcijoje dirbantiems žurnalistams pasilikti savo pageidavimu po darbo valandų, atvykti į darbą anksčiau darbo valandų pradžios ar atvykti į darbo vietą bet kuriuo kitu jiems patogiu ir palankiu kūrybinei veiklai laiku. Tačiau nė vienam iš kūrybinių darbuotojų niekada nedavė nurodymo dirbti viršvalandžius ar dirbti poilsio dienomis, todėl neturi pareigos už šį darbą mokėti.
Klaipėdos apylinkės teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš ieškovės žurnalistui 3 100,31 Eur darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis ir pripažino, kad ieškovė neturi pareigos mokėti likusios 3 100,31 Eur darbo užmokesčio dalies.
Su teismo sprendimu žurnalistas nesutiko ir prašė ieškinio reikalavimus atmesti. Nurodė, kad teismas nepagrįstai sumažino jam priklausantį darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis.
Kadangi ieškovė teismo sprendimo neskundė, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 313 straipsniu, draudžiančiu teismui dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą, vertino, ar yra pagrindas atsakovui priteisti didesnę darbo užmokesčio sumą už darbą poilsio dienomis, nei nurodyta skundžiamame sprendime.
Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisinį darbo santykių reglamentavimą, nurodė, kad bendra poilsio diena yra sekmadienis, tačiau, jei darbuotojas dirba pagal suminės darbo laiko apskaitos režimą, darbuotojo poilsio dienos nebūtinai bus sekmadienis ar šeštadienis.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad atsakovo (žurnalisto) darbo ir poilsio laikui apibrėžti nebuvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, t. y. jo poilsio dienos įprastai buvo šeštadienis ar sekmadienis, o už darbą poilsio dienomis turi būti atlyginta.
Byloje buvo nustatyta, kad atsakovas dalį jo nurodytų poilsio dienų ginčo laikotarpiu dirbo, darbas buvo atliekamas darbdavio naudai, o ieškovė nevykdė savo kaip darbdavės pozityviųjų pareigų, todėl tai yra pagrindas priteisti atsakovui darbo užmokestį už darbą poilsio dienomis. Tačiau, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo visus jo nurodytus 97 sekmadienius po 8 darbo valandas per dieną, byloje nebuvo konkrečių vienareikšmiškų duomenų, kad žurnalisto sporto skilties straipsniai buvo sukurti tik poilsio dienomis.
Teisėjų kolegija pritarė apylinkės teismo išvadai, kad nesant objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kokiomis dienomis ir kiek valandų dirbo atsakovas, vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, atsakovui iš ieškovės gali būti priteistas darbo užmokestis už pusę atsakovo nurodyto dirbto laiko poilsio dienomis, t. y. 3 100,31 Eur (neatskaičius mokesčių). Teisėjų kolegija, atmesdama žurnalisto skundo argumentus, kad ne jis turėjo įrodyti faktą, jog dirbo 97 sekmadienius po 8 darbo valandas, pažymėjo, kad savo teiginius – darbo poilsio dienomis faktą – turi įrodyti teigianti bylos šalis, t. y. būtent žurnalistas, o ne neigianti bylos šalis, t. y. darbdavys.
Apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos, tačiau per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
