„Pačios pilies kontūrus aš matyčiau kitų kartų akimis. Bet šie kontūrai gan realūs“, – teigė Klaipėdos miesto savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė. Praėjusią savaitę vykusio Paveldosaugos dienoms skirto projekto pristatymo metu ji su viltimi žvelgė į Klaipėdos pilies maketą ir pasakojo, kad kryptingai ir laipsniškai dirbantys paveldosaugininkai, istorikai ir archeologai po truputį artina Klaipėdos piliavietės atkūrimą.
Jau kelis dešimtmečius aptariamas ir, ko gero, dar kita tiek laiko pareikalausiantis projektas turėtų pajudėti jau kitąmet, tačiau džiūgauti neskubama. „Negalime tyrinėti šiaip sau, kaip pasakytų archeologas, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, jei gali nekasti – nekask. Kiek buvo iškasta, kiek turime radinių, čia dar ne viskas. Kaskart atrandama kas nors naujo, tad norisi subtiliai prie tų radinių prisiliesti. Aptikus bent menkiausią radinį, gali iš esmės pakisti sprendimai. Ne paslaptis ir tai, kad archeologiniai tyrinėjimai – brangūs“, – teigė E.Petrauskienė.
Kaip pasakojo Paveldosaugos skyriaus vedėja, Piliavietės atkūrimo procesas vyko nuolat, pavyzdžiui, dar 7–8–ajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais ypač aktyviai piliavietės teritoriją tyrinėjo archeologai. „Archeologiniai tyrimai buvo ir yra labai brangūs, be to, jie sezoniški. Ypač intensyvūs archeologiniai kasinėjimai vyko šią vasarą“, – sakė E.Petrauskienė. Šie tyrinėjimai yra projekto „Klaipėdos pilies bastionų komplekso atkūrimas, statyba ir pritaikymas, išvystant Mažosios Lietuvos istorijos muziejų ir visuomeninių renginių infrastruktūrą“ pirmojo etapo viena iš sudedamųjų dalių.
Techninę projekto dalį įgyvendinanti bendrovė „Uostamiesčio projektai“ parengė kelias būsimosios piliavietės vizualizacijas. Pasak techninės projekto dalies vadovės, architektės Snieguolės Stripinienės, svarbiausia išsaugoti ir atkurti tai, kas galėtų padėti suvokti buvusios pilies esmę. Projekto įgyvendintojai skrupulingai remiasi archeologine medžiaga, daugiausia piliavietėje dirbusio architekto a.a. Vytauto Šliogerio ir architektės Laimos Šliogerienės darbais.
Jau yra parengtas bendrasis teritorijos planas: jame numatyta žvaigždės formos piliavietė, jos viduryje planuojama vieta pastatui, bendro naudojimo teritorija. Į pirmojo etapo procesą įtrauktas ir 2002 metų detalusis planas. „Pagal jį piliavietės sklypas yra mažesnis palyginus su paskutiniais archeologų duomenimis. Kelias buvo iškeltas už bastionų ribų“, – pasikeitimus po archeologinių atradimų komentavo S.Stripinienė. 2008–aisiais buvo atlikta galimybių studija, kuri parodė, jog čia realu atkurti piliavietę. Anot architektės, uostamiesčio savivaldybė pritarė, kad būtų atstatyti visi bastionai, kurtinose įrengtos patalpos.
Pirmas paminėjimas – XIII a.
Klaipėdos pilis arba Memelburgas nuo senovės laikyta svarbiausia miesto dalimi, o jos bastionai saugojo nuo priešų. Rašytiniuose šaltiniuose pilis pirmą kartą minima 1252 metų liepos 29 dieną. Ji aprašyta dokumente, kuriame Livonijos ordino Didysis magistras Eberhard fon Zeine ir Kuršo vyskupas Heinrichas sutaria dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Medinės pilies kontūrai iškilo tais pačiais metais.
Pilis ne kartą degė miestą siaubusių gaisrų metu, ne kartą ir atstatyta. Kalbėdami apie buvusios pilies atstatymą, istorikai mini nuo 1627 metų stovėjusią ir XIX a. antrojoje pusėje – XX a. galutinai išrinktą bastioninę pilį. Šiuo metu atstatytos ir visuomenei prieinamos po bastionais esančios Karlo ir Frydricho poternos, kuriose 2002–aisiais įrengtos pilies muziejaus ekspozicijų salės.
Pirmieji darbai – teritorijos tvarkymas
Nuolat akcentuodami, kad piliavietės atkūrimo neketina skubinti ir taip skatinti visuomenės diskusijas, projekto dalyviai ir iniciatoriai piešia kur kas realesnį piliavietės peizažą: pagrindinis tikslas yra atkurti tą istorinį vaizdą, kuris kadaise buvo. Vienas iš variantų – atstatyti visus bastionus, piliavietę apsupti fosa (vandens grioviu – red.), o iškasenas eksponuoti po stikliniais pereinamais gaubtais.
„Miesto savivaldybė Klaipėdos piliavietę mato tarp prioritetinių projektų. Jei tai būtų muziejus su kavinuke, manau, čia mielai lankytųsi ir turistai, ir miestiečiai. Svarbiausia, kad autentika būtų visiems matoma ir suvokiama – kas kur kadaise buvo. Dabar ši teritorija – praeinama. Ją pereiname eidami į Kruizinių laivų terminalą, o į muziejų juk kasdien nevaikštome. Dar daug laiko praeis, kol ši teritorija taps tokia, kokią įsivaizduojame, o įsivaizduojame taip pat labai skirtingai“, – sakė Paveldosaugos skyriaus vedėja.
Pasak specialistės, sunkiausias etapas jau įveiktas: gavus vyriausybės leidimą, palaipsniui imta tvarkyti teritorija, valomi ir sunaikinami seni sandėliai, dalis teritorijos perimta iš laivų remonto įmonės. Su pastarąją ateityje dar teks pakovoti, kadangi dalis pilies ribų, kurias nustatė mokslininkai, patenka ant jų žemės.
Vizijose – pilies reljefas
Piliavietės atkūrimo projektas pretenduoja į Europos Sąjungos (ES) fondų finansavimą, nes miestas ir valstybė nepajėgūs savo finansinėmis išgalėmis padengti kaštų. Tikimasi, jog lėšos bus gautos 2011 metais, nes pretenduojama į ES paramos programą iki 2013 metų.
„Tokiu atveju 2012–2014 metais galėtų būti pradėti statybos darbai. Mano supratimu, dabar reikalinga turėti tik kryptį. Turint galvoje, kad su pilių atstatymu Lietuvoje mes nuolat turime konfliktinių situacijų, nederėtų visuomenės kurstyti kalbomis apie pilį su visu jos tūriu“, – Piliavietės atkūrimo perspektyvą komentavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, doc. dr. Jonas Genys.Jo nuomone, jei kažkada bus nuspręsta atstatyti pilies korpusus, senosios liekanos vis tiek turės būti vienaip ar kitaip eksponuojamos. O atstatyti pilį bus galima tik tada, kai bus surinkta pakankamai duomenų ir ištirtos ikonografijos.
 |
| I.Ozturhan/15min.lt nuotr./Doc. dr. Jonas Genys |
„Mes nieko nepameluosime, jei atkursime pylimus su erdvėmis apačioje ir bastionus, po kuriais slypi poternos. Kai kur jos nuardytos ir belikęs tik metras nuo apačios. Jas reikės eksponuoti. Tai galima padaryti be didelių paveldosauginių diskusijų ir investicijų. Mes nekalbame apie 367 milijonus, taip eskaluojamus viešojoje erdvėje. Tai būtų kur kas mažesnė suma. Jei dar apjuostume teritoriją iš pietų Danės upės vandeniu, tai jau būtų didelis pasiekimas“, – apie antrojo projekto etapo galimybes kalbėjo dr. J.Genys.
Tik trečiajame etape būtų svarstoma atstatyti pačią pilį, o tai gali įvykti dar po kelių dešimtmečių. Pasak J.Genio, Klaipėdos pilis yra svarbi ir nacionaliniu mastu, kadangi šis objektas yra svarbus valstybės įvaizdžiui.
