– Kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra Velykos, kad suprastų net ir nuo tikėjimo nutolęs, bažnyčios nelankantis žmogus?
– Velykos pirmiausia – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, kurios metu minime Kristaus prisikėlimą. Pats Dievas, tapęs žmogumi, mirė ir prisikėlė dėl žmogaus išganymo. Tai yra tas pirminis Velykų supratimas. Velykų šventė turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas. Velykos yra atgimimo, naujo gyvenimo ir vilties šventė.
Susiečiau šią šventę su rytu, ryto šviesa, šviesia ateitimi. Po žiemos ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas, gimsta kūdikis ar susituokia mylintys žmonės – tai visada didžiulis džiaugsmas. Tai gyvybės šventė. O gyvybės simbolis yra kiaušinis, todėl juos valgome, ridename. Tai šventė, kuri suburia šeimą.
Reikia pasidalyti džiaugsmu. Džiaugsmas, apie kurį kalbėjo Kristus, turi būti įprasmintas su artimaisiais. O įprasmintas džiaugsmas neužsibaigia Velykų pirmadieniu ar naujos darbo savaitės laukimu. Džiaugsmas ir kitokį kelią turi atverti. Kalbant apie šventimo tradicijas, gražiausia, kai šeima, draugai gali susiburti, o kaip tą šventę paįvairinti – kiekvieno fantazijos reikalas.
– O kaip reikėtų ruoštis Velykoms?
– Gavėnios laikas, šešios savaitės prieš Velykas, ir yra skirtas pasiruošimui. Tą prasmę kiekvienas atranda arba suteikia skirtingai. Velykų šventimas neįmanomas be Didžiosios savaitės prieš Velykas, ypač Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio. Tai Kristaus kančios žymė. Žvelgdami iš krikščioniškų pozicijų, prisimename mūsų Išganytoją, jo kančią ir mirtį už mus. Kiekvienam krikščioniui reikėtų susimąstyti: kur esu Dievo atžvilgiu, galbūt Kristus ir už mane paaukojo gyvybę, kad aš gyvenčiau, kad prisikelčiau.
Gyvenimas nesibaigia vien tuo, ką matome ir jaučiame. Jis nesibaigia su mūsų išėjimu iš šio pasaulio. Gimsta kitas pasaulis ir jis gimsta pirmiausia mumyse. Kristus ir parodo tos perspektyvos galimybę. Jis tarsi perkeičia visą istoriją atverdamas žmogaus istoriją, naują vidinį kelią – žmogus kviečiamas susimąstyti ir atgimti, neprarasti vilties. Tai, ką matome, kuo gyvename, dar nėra viskas. Yra aukštesnė perspektyva, į kurią ir kviečia Dievas.
Visi krikščionys tuo laiku turi galimybę dvasiškai apsivalyti, viską apmąstyti. Tai proga susimąstyti apie save, nes nei dvasinis, nei koks kitas žmogaus kelias nėra tiesus link kažkokio tikslo. Tas kelias vingiuotas: žmogus eina, klumpa, keliasi. Reikia nebijoti suklupus atsikelti, nepamiršti, kad tai dar ne pabaiga, dar galima žengti į priekį. Būtent Kristaus gyvenimas ir primena, kad Kristus ateina pas žmogų ten, kur jis yra: varguose, skausmuose ar džiaugsmuose. Ir ateina, kad tą situaciją pakeistų. Velykos rodo, kad jis yra būtent su tais, kurie miršta, kurie kenčia, kad paskui prisikeltų.
Tai susikaupimas, gerumas, malda ir susimąstymas – kaip gyvenu, ką gero padarau dėl kitų. Tai laikas trupulėtį apvaldyti save malda, kad nurimtume. Per maldą Dievas duoda galimybę geriau pažinti save, gyvenimo įvykius ir dalykus. Jei žmogus yra nuolatiniam šurmulyje, triukšme – baliai, muzika, linksmybės, jis negalės pamatyti vargšo, liūdno, neturės laiko ką nors imti ir daryti, jis skubės, jis bus judesy. Taigi tas gavėnios laikas ir yra tam skirtas, kad suprastum: pakeisk savo kasdienybę, kad galėtum imti ir gyventi.
– Dažniausiai prieš Velykas suskumbame tvarkytis, kuoptis, valyti namus, bėgioti po parduotuves, gaminti maistą.
– Tas materialus ruošimasis yra sovietmečio palikimas. Velnias turi daug įrankių, kad mus atitrauktų nuo tikro gyvenimo džiaugsmo. Juk kaip būna – susipyk su žmogum, ir būsi nelaimingas. Turėsi ką valgyti, turėsi ką gaminti, namus tvarkysi, bet tai darysi labai nelaimingas. Susitaikyk – ir, kaip sakoma, darbas tirpte tirps rankose. Turim susimąstyti, kas daro mus nelaimingus, ir įvardyti kriterijų, kas gali padaryti laimingus. Laimingumas ateina iš žmogaus vidaus, iš jo proto. Todėl tas laikas yra ne triukšmo, bet ramybės, ne skubėjimo, bet atsisėdimo ir apmąstymo, ko man reikia, ko reikia tiems, kurie yra šalia manęs, kad būtų laimingi.
– Ko Velykų proga palinkėtumėte savo parapijiečiams ir visiems žmonėms?
– Kad visi Velykas sutiktų šeimoje, kad seneliai sulauktų vaikų ir anūkų, tėvai – vaikų, vieniši – kaimynų dėmesio, kad sergantys kuo greičiau pasveiktų, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai irgi galėtų švęsti, kad kuo mažiau iškvietimų būtų, kad policijos ir ugniagesių tarnybų darbuotojai ir būdami pareigose galėtų pajusti Velykų įvykį.
Bet vis dėlto gražiausias dalykas – per šventes sulaukti artimųjų ir būti kartu su jais, kartu išgyventi artumą, vienas kito šalia buvimo svarbą. Ir, žinoma, laisvę, nepriklauomybę, kad išsaugotume ją, galėtume ja džiaugtis, kad nemurmėtume.