Knygoje profesorius prisimena kanadiečio tėvo, praradusio kūdikį, išsakytus žodžius: kai netenki vieno savo iš tėvų – netenki savo praeities, kai netenki savo sutuoktinio – netenkinti savo dabarties, bet kai netenki savo vaiko – netenki ateities.
Pandemija, užsidarymas, nuotolinis mokslas nemenkai pakenkė vaikų psichikai ir fiziologijai.
Didėjanti priklausomybė nuo išmaniųjų įrenginių, augantis antsvoris, kylantis depresijos ir savižudybių mastas, miego ir emocijų, mitybos, regėjimo, laikysenos sutrikimai, fizinio aktyvumo išnykimas – tai tik maža dalis to, ką karantino metu teko patirti vaikams.
Metus trukęs vaikų gyvenimo perkėlimas į virtualią erdvę ne ką mažiau iššūkių sukėlė juos auginančioms šeimoms bei darbo valandų nebeskaičiuojantiems pedagogams.
Pandemijos metu gimę kūdikiai – kitokie
Ko galime pasimokyti iš padarytų klaidų ir kaip padėti savo vaikams? Ar sugebėsime racionaliai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir priimti išmintingus sprendimus, kurie lems mūsų ateitį?
Tokius klausimus knygoje, ruoštoje tris vasaros mėnesius ir išleistoje 3 tūkst. egzempliorių tiražu, kelia jos autorius. Knygą parašyti R.Kėvalas sugalvojo ne pats – jam pasiūlė leidyklos vadovė, išgirdusi vieną profesoriaus interviu.
„Siekiau, kad knygoje nebūtų išdėstyti tik sausi moksliniai faktai. Išdėstoma problema, tos problemos pagrindimas moksliniais faktais ir tikra istorija.
Rašant knygą labiausiai šokiravo tai, kad spręsdami suaugusiųjų problemas, pamiršome vaikus. Iš pradžių tai atrodė kaip ne vaikų problema, o kuo toliau, tuo labiau turime kovidinę kartą su savo ypatumais, problemomis. Pastebima puokštė įvairiausių psichomotorinių nusiskundimų, kurių anksčiau arba visai nebūdavo, arba niekas į juos nekreipdavo dėmesio“, – teigė antradienį surengtame knygos pristatyme sakė R.Kėvalas.
Paklaustas, ar buvo sunku atskleisti tikras pacientų istorijas, juk informaciją apie vaikus saugo įstatymai, profesorius patikino, kad buvo pakeisti ne tik personažų vardai, bet sukeisti ir medicininiai duomenys, lytis, amžius, aplinkybės. Faktų sutapimas gali būti tik atsitiktinis.
Spręsdami suaugusiųjų problemas, pamiršome vaikus.
„Kai ką dabar keisčiau, kai kuo knygą papildyčiau. Jau tuomet, kai vasarą rašiau ją, buvo atsiradę duomenų, kad pandemijos metu gimę kūdikiai yra šiek tiek kitokie. Vakar taip pat perskaičiau naują straipsnį apie tai, kad jie tikrai kitokie negu įprastu periodu. Šių kūdikių kitoks psichomotorinis išsivystymas. Daroma prielaida, kad mamos nėščios buvo kovidiniu periodu – įtakos padarė jų kitokia elgsena, aplinka“, – naujieną atskleidė R.Kėvalas.
Kai paaugliai kalba apie mirtį
Knygoje profesorius kalba apie įvairaus amžiaus vaikus iki 18 metų, dažniausiai – apie paauglius, nes jie COVID-19 buvo paveikti labiausiai, tai yra jautriausia grupė.
„Paaugliams svarbūs ryšiai ir su bendraamžiais. Staiga buvo nukirsta viena pusė ryšių. Tėvai niekada neatstos bendravimo su bendraamžiais.
Išgirsdavau iš paauglių pacientų ir tokių sakinių: „nenoriu gyventi“, „nematau ateities“, „nematau problemų išsprendimo“. Mes esame žinduoliai, gyvas socialinis bendravimas mums yra labai svarbus. Taip, dalis vaikų ir taip jau buvo priklausomi nuo išmaniųjų įrenginių, bet tiems, kuriems nereikalingas gyvas socialinis bendravimas – tai yra patologija“, – atviravo profesorius.
Lietuvoje, anot jo, nuotolinis mokymas vyravo vidutiniškai apie 40 savaičių. Mūsų šalis šiuo atžvilgiu užėmė pirmaujančias pozicijas.
„Kodėl? Todėl, kad vaikų interesams pradžioje niekas neatstovavo. Pirmiausiai juk buvo atidaryti naktiniai barai, nes jie turėjo savo atstovus, gynusius jų interesus valdžios kabinetuose“, – nuomonę išsakė profesorius.
R.Kėvalas tikina, kad galima išvesti priklausomybę tarp karantino, nuotolinio mokymo trukmės ir vaikus dabar persekiojančių problemų gausybės.
Neteko sutikti vaikų, kurie norėtų nuotolinio mokymosi.
Nerimo ir depresijos simptomai užfiksuoti daugiau nei kas antram paaugliui, šoktelėjo savižudybių, savęs žalojimo atvejų skaičius, padaugėjo destrukcinio elgesio.
Apie pagalbos vaikams mastą, pasak profesoriaus, sunku kalbėti, tačiau akivaizdu – tos pagalbos nepakanka, problemos niekur nedingo. Suprantama, rudenį įvykęs vaikų grįžimas į mokyklas kiek amortizavo situaciją.
„Neteko sutikti vaikų, kurie norėtų nuotolinio mokymosi. Manau, turėtume galvoti apie kompleksinę pagalbą. Nemėgstu dalinti patarimų, ir knygoje apsiribojau tik minimaliais jais. Svarbiausia, turime suvokti problemą ir padaryti išvadas patys“, – patikino knygos autorius.
Siūlo surasti save
Paprašytas išskirti keletą pagrindinių knygoje nuskambančių minčių, R.Kėvalas patikino, kad vienintelį, ką galima pakeisti, tai tik save – kaip aš elgiuosi šeimoje?
„Iš pradžių atrodė, kaip gerai, kad praleisime daugiau laiko šeimoje. Deja, tos bėdos, kurios buvo, jos tik paūmėjo arba atsirado naujų, kai tėvai neteko darbo, kilo psichologinio, fizinio smurto protrūkiai, paūmėjo priklausomybės. Pagrindinis akcentas, kad perskaičius knygą surasčiau save ir pradėčiau daryti pokyčius“, – teigė R.Kėvalas.
Anot jo, problemos nebeturėtų gilėti, jei bus tęsiamas kontaktinis mokymas, popamokinė veikla.
„Mes turime susitaikyti su pandemija, turime išmokti pamokas. Stengiuosi įžvelgti daug pozityvo. Pavyzdžiui, išmaniųjų technologijų panaudojimo galimybės – nebereikia pasitarimuose su periferinių ligoninių kolegomis dalyvauti gyvai“, – teigė profesorius.
Delta atmaina ypač pakenkė vaikams
Pasiteiravus apie pačią COVID-19 infekciją, ar atmainos išties labiau veikia vaikus simptomatiškai, R.Kėvalas patikino, kad pirmųjų atmainų metu tarp visų koronavirusu sergančių žmonių vaikai sudarė 2-3 proc., deltos atveju – jau 30 proc., omikronas procentus, tikėtina, kilstels net iki 80 proc. Tai nulemia ir faktas, kad tik maža dalis vaikų yra paskiepyti.
„Dėl omikrono neturime dar didelės patirties, o štai su delta pastebime labai daug liūdnų pasekmių vaikams, pvz., daugiasisteminis uždegiminis sindromas, pokovidinis sindromas, įvairios komplikacijos. Hospitalizacija, žiūrint Europos duomenimis, iš visų susirgusių 0,6 proc. patenka į ligonines, iš jų 60 proc. reikalauja intensyvaus gydymo“, – tikino vaikų gydytojas.
Paklaustas, ką pasakytų tėvams, kurie vis dar neigia ligą, kovoja prieš skiepus, R.Kėvalas patikino neseniai bendravęs su žmogumi, kuris vis dar tiki, kad žemė yra plokščia.
„Supratau, kad reikia pritarti šiai nuomonei. Yra keletas procentų žmonių, kuriems neverta įrodinėti elementarių dalykų. Aš tikrai tokiam žmogui nieko nesakyčiau, tik ramiai linktelčiau galvą“, – teigė profesorius.
Didelis ir mažas aisbergas
Knygos pristatymą moderavęs aktorius Kęstutis Povilaitis paprašė įsivaizduoti, kad esame dideliame laive, prieš kurį iškyla didelis aisbergas. Laive kyla panika. Komanda priiminėja sprendimus, kartais adekvačius, kartais ne. Kapitonas daro viską, kad išvengtų susidūrimo. Jam sunkiai, bet pavyksta tai padaryti.
Bet tuo metu mažas, penkerių metų berniukas pamato tolumoje mažą ledkalnį, virš vandens iškilusi tik jo viršūnė, neaišku, koks tikrasis ledkalnio dydis.
Berniukas bando įspėti kapitoną, bet šis jo negirdi. Įgula jo negirdi. Žmonės žiūri į didįjį aisbergą, o laivas ima ir užplaukia ant mažojo ir niekas nežino, kas atsitiko laivui. Jis plaukia toliau, išvengęs didžiojo ledkalnio, bet nežino, kokius nuostolius patyrė dėl mažojo.
„Tai ištrauka iš knygos, labiausiai man įstrigusi. Joje kalbama apie tą nematomą aisbergą. Man Rimanto knyga – grožinės literatūros kūrinys. Žiauriai jautri knyga, nes aprašo realias vaikų istorijas. Nesąmoningai imi matuotis aprašytus elgesio modelius – ar tu pats teisingai elgiesi su savo vaiku, mokiniu. Mane knyga sujaukė. Galėjo ji išeiti prieš pandemiją“, – šyptelėjo K.Povilaitis.
Ten, kur susiduria vaikų ir suaugusiųjų interesai, visuomet nukenčia vaikai.
R.Kėvalas patikino knygos planą sudėliojęs gulėdamas pliaže.
Knygos pavadinimas, anot K.Povilaičio, lyg „užkrauna“ kaltę ant kažko. Kas tie „mes“?
„Mes – tai mes visi. Aš, tu. Ten, kur susiduria vaikų ir suaugusiųjų interesai, visuomet nukenčia vaikai“, – atsakė R.Kėvalas.
Knyga – įrankis tėvams
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Visuomenės sveikatos fakulteto Sveikatos psichologijos katedros vedėja prof. Nida Žemaitienė teigė, kad knygą perskaitė su didžiuliu malonumu, nes jos stilius – stiprus ir asmeniškas, spektras – platus.
„Žvelgiant į knygos pavadinimą. Gerai, jei mes „padarėme“, bet jei mes dar „darome“? Yra gera mintis: jei mes suteiktume vaikams pagalbą, kada jos labiausiai reikia, išvengtume daug bereikalingų kančių. Mūsų rūpestis dabar turėtų būti – kaip padėti vaikams, kurie tai patyrė“, – teigė su krizių ir katastrofų situacijomis dirbanti psichologė.
Rašytoja, lektorė Daiva Povilaitė, pristačiusi save ir kaip trijų vaikų mamą, patikino, kad ją knygoje labiausiai sužavėjo perteiktas jautrumas stebint ir aprašant vaikus, tai, anot jo, duota ne kiekvienam.
„Tas sugebėjimas įžiūrėti skaudžius dalykus, kad mergaitė, kalbėdama su gydytoju, bando įsiteikti mamai, ar kad berniukas bando įtraukti pečius ir tuo nori kažką pasakyti. Tėvams tai geras būdas stebėti vaikus, atpažinti svarbius jų siunčiamus signalus, knyga – tarsi pagalbinis įrankis“, – kam skirta knyga, savo nuomonę išsakė D.Povilaitė.
O štai N.Žemaitienė mano, kad R.Kėvalo knyga skirta politikams, sprendimų priėmėjams, kad perskaitę ją, jie žinotų, kokia kryptimi reikia eiti toliau.
Ko pandemija gali mus išmokyti? Ar galima atrasti joje kažką gero?
„Knygoje nėra galutinių atsakymų, receptų, kaip turėtume elgtis. „Išvadas pasidarykite patys“ – taip gale knygos parašyčiau. Knyga ne apie pandemiją, bet apie mūsų santykius, santykius su vaikais“, – patikino K.Povilaitis.
Anot psichologės, vaikai į sunkumus reaguoja kitaip nei suaugę, kurie liūdi, verkia, kalbasi. Jie eina muštis, kažką krėsti – tai signalas, kad jam kažkas blogai, kad reikia pagalbos. Kaip mes reaguojame? Represijomis. Mes, N.Žemaitienės nuomone, iš esmės nesprendžiame vaikų problemų, tad turime keisti požiūrį į savotiškai ir kitaip vaikų skleidžiamą SOS signalą.
„Mūsų vaikai – mūsų visų ateitis. Jei jie neišmoks jautrumo, nepajus mūsų meilės, jei mes jų negirdėsime – vargas mums, mums nereikės kitų pandemijų“, – teigė psichologė.
Atrodo, kad vaikų ligų institucija yra iš dalies paniekinta Lietuvoje.
Užduotas R.Kėvalui klausimas: kodėl „dėdės“ valdžioje iki šiol negirdi profesoriaus minčių, kurios skambėjo jau ir anksčiau?
Atsakydamas R.Kėvalas patikino, kad Prezidento ir Vyriausybės ekspertų grupėse nėra nė vieno vaikų ligų specialisto, dabar apie vaikus kalba visi.
„Pagaliau mus pakvietė, kai prasidėjo kalbos apie vaikų iki 11 metų amžiaus vakcinaciją. Vieną kartą prisiminė. Atrodo, kad vaikų ligų institucija yra iš dalies paniekinta Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Ministerijos lygmenyje nėra nieko, kas būtų atsakingas už vaikus. Kodėl taip yra? Nežinau“, – stebėjosi profesorius.
Paklaustas, ar knygų žada išleisti ir daugiau, R.Kėvalas pajuokavo: „Pensija nėra toli. Turėsiu ką veikti“.
