„Laikausi nuostatos, kad dirbdamas darbą kartu esi priverstas mąstyti apie savo profesiją. Normalus karininkas turi užduoti sau klausimus: kas yra karas, kaip jis kinta, kokios yra karybos idėjos, kaip jas galime pritaikyti sau“, – sakė knygos autorius D.Šlekys. Jis yra Vilniaus universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas.
Knygoje „Mąslaus Vyčio beieškant: lietuviškos karinės minties raida ir būklė po nepriklausomybės atkūrimo (1990-2014)“ mokslininkas atskleidžia, kaip per 25 nepriklausomybės metus keitėsi Lietuvos karinės idėjos.
D.Šlekys sako, kad karininkai per mažai mąsto apie savo profesiją, patirtis, karininkijoje vyksta per mažai diskusijų. Tuo Lietuva skiriasi nuo sąjungininkų, kurie daug dėmesio skiria karininkų intelektualiniam tobulėjimui ir kūrybiškumui.
„Savo tekstu aš provokuoju Lietuvos karininkiją ir žiūrėsiu, ar bus kokia jos reakcija. Recenzijų forma, diskusijų forma ir panašiai“, – sakė D.Šlekys.
– Kodėl jūs sakote, kad knyga yra provokacija?
– Provokacija yra užduodant klausimą: ar karininkas turi dalį savo laiko skirti intelektualiniam pamąstymui apie savo darbą?
Juk karininkui turėtų kilti daug svarbių klausimų. Kodėl mes naudojame amerikiečių field manualus (liet. karo lauko instrukcijas)? Vadai liepė? O kodėl vadai liepė? Ar šita instrukcija visa yra tinkama Lietuvos kariuomenei? Juk amerikiečiai turi kitokią ugnies paramą, logistiką, geografinė situacija kitokia.
Lygiai tokia pati provokacija yra klausti apie doktrinas.
Ką Lietuvos kariuomenėje reiškia karinės doktrinos? Tai politinis popierius, biurokratinis pliuso pasidėjimas, edukacinė priemonė ar būdas sinchronizuoti karininkų mastymą? Tai svarbūs klausimai.
– Sakote, kad tai provokaciniai klausimai. Tai suprantu, kad Lietuvos kariuomenėje nėra priimta apie tai mąstyti?
– Taip, nėra įprasta apie tai mąstyti viešai. Net tyrimas parodė, kad Lietuvos karininkai į viešumą nekalba. Ne tai, kad neina į komercines televizijas, bet net nėra ekspertinių diskusijų specializuotuose leidiniuose.
Toje vietoje aš darau tokį akademinį triuką – savo knygoje traktuoju Vakarus kaip tam tikrą idealųjį modelį.
Vakaruose yra leidinių, kuriuose karininkai rašo apie savo patirtis misijose, pamąstymus, kritiką.
Pavyzdžiui, koks nors britų karininkas pasakoja, kad Afganistano Helmando provincijoje visiškai nesuveikė toks ir toks karinis rengimas, todėl jį reikia keisti. O kitas karininkas jam atsako: ne, tas rengimas buvo tinkamas, bet reikia pakoreguoti tokius ir tokius aspektus.
Tai yra apsikeitimas patirtimi ir mintimis, o ne kokios nors slaptos pažymos, kurių neturi matyti priešas. Tai labiau intelektualinė diskusija apie tai, kaip pagerinti kario darbą: kaip vesti būrį, kaip vesti batalioną, kai suderinti manevrą ir ugnies paramą, ar apsimoka eiti į technologizaciją, į ką svarbiau investuoti – į dronus ar žmonių parengimą.
Lietuvoje tokių diskusijų nėra daug. Labiau apie tai kalba atsargos karininkai.
– O gal iš misijų grįžę karininkai rašo ataskaitas, tik jos neprieinamos visuomenei, akademiniam pasauliui?
– Tarkime, kad taip yra. Ir kas iš to? Pagrindinis klausimas, kiek tokios pažymos cirkuliuoja? Kiek karininkų arba, dar svarbiau, būsimų karininkų turi galimybę susipažinti su tokiai patirtimi? Tai yra svarbiausia.
Paradoksalu, kad ruošdamas Lietuvos karininkus aš turiu jiems duoti britų tekstus apie Afganistano karą. Aš žinau apie Didžiosios Britanijos veiksmus Helmando provincijoje nuo taktinio iki politinio lygmens, nes jie yra išleidę krūvą literatūros apie tai. Helmando operacijoje buvo slaptų dalykų, bet britų akademikams buvo leista rinkti medžiagą darant interviu su ten dalyvavusiais karininkais.
O apie Lietuvos misiją Afganistane mes beveik nieko neturime. Iš čia kyla klausimas: tada kur ir kaip mes mokome savo karius tų dalykų, kuriuos išmokome Čagčarane? Ar tai jau yra karinė istorija, ar mes tą patirtį vis dar galime kažkur panaudoti?
Kur koks nors normalus mūsų tekstas apie misiją Malyje? Kur diskusijos apie sacharinės Afrikos problemas? Centrinę Afriką? Juk mes ten buvome ir turime patirties, bet kur apie tai kalbame?
Tokio pobūdžio klausimai Vakaruose yra viešai diskutuojami. Ir tai yra svarbus procesas, per kurį skatinamas karininkų kūrybiškumas ir inovatyvumas.
Lietuvoje jeigu tokia diskusija ir vyksta, tai tik už uždarų durų.
Kitas pavyzdys, per tuos nepriklausomybės metus tūkstančiai mūsų karininkų buvo siunčiami mokytis į užsienio aukštąsias mokyklas. Į Baltijos šalių gynybos koledžą Tartu, į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, JAV.
Tokiuose mokymuose pagrindinė atsiskaitymo forma yra esė. Išsiuntėme tūkstančius karininkų, o esė galime suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Kodėl? Kur jie yra? Negi karininkai taip tragiškai rašo angliškai? Tam yra kalbos redaktoriai. Nemoka kurti gero turinio? O gal tiesiog laikosi principo nieko nekalbėti į viešumą?
– Kodėl Lietuvoje išvis susiklostė tokia tradicija, kad viskas, kas susiję su kariniais dalykais, yra slapta arba beveik slapta?
– Mano knyga akademinė, bet pasakysiu prielaidą, kurią akademiškai dar reikėtų įrodyti: tai yra užsilikusi sovietinė tradicija – perdėtas slaptumas. Kai tu viską slepi, visko bijai, nes gali sužinoti priešas.
Jeigu tu esi normalus rusų žvalgybininkas, tai tau nereikia vogti lietuviškų dokumentų. Tu parsisiunti amerikiečių doktrinas, pagal formulę pritaikai Lietuvos pajėgumams ir gali gana tiksliai įsivaizduoti, kokiuose parametruose lietuviai mąsto apie karybą, – sako D.Šlekys.
Pavyzdys galėtų būti lietuviškos karinės doktrinos. Jos buvo sukurtos remiantis NATO, amerikiečių ir britų dokumentais. Daugelis jų yra nemokami, viešai prieinami.
Jeigu tu esi normalus rusų žvalgybininkas, tai tau nereikia vogti lietuviškų dokumentų. Tu parsisiunti amerikiečių doktrinas, pagal formulę pritaikai Lietuvos pajėgumams ir gali gana tiksliai įsivaizduoti, kokiuose parametruose lietuviai mąsto apie karybą. Automatiškai iš to gali nuspėti, apie kokį karinį rengimą yra mąstoma Lietuvoje.
Tada kyla klausimas: tai kam slėpti doktrinas? Juk mes kalbame ne apie rules of engagement (liet. kovos taisykles), kas yra paslaptis visose valstybėse, tik istorikai apie tai gali kalbėti, pakėlę šimtmečio dokumentus. Mes kalbame apie bendrinius principus.
– Kokie tie principai?
– Mes esame perėmę du pagrindinius principus – manevrinę karybą ir tikslinį vadovavimą. Tai parašyta ir pirmojoje Lietuvos karinėje doktrinoje, ir naujoje, kuri prieš porą savaičių pasirodė.
Bet vėlgi ir šitoje vietoje yra visokių klausimų.
Tikslinis vadovavimas reiškia, kad dalis vadovavimo funkcijų yra deleguojamos žemesnio rango karininkui arba netgi puskarininkiui. Leitenantas turi žinoti, ką mąsto majoras ir taip toliau grandine į viršų.
Kaip pasiekti tikslinio vadovavimo, jeigu pratybų metu žemesnio rango karininkams nėra leidžiama džiazuoti ir elgtis ne pagal scenarijų, o taip besielgiantys gauna nuobaudas? Kaip tada išmokyti žmogų elgtis kūrybiškai, nestandartiškai?
Tikslinis vadovavimas yra vokiškas karybos principas, kuris reikalauja skatinti intelektualinį kūrybiškumą ir mąstyti apie savo profesiją. Jeigu tu mąstai apie savo darbą, giliniesi į kitų šalių patirtis, naujausias tendencijas, tai krizinėje situacijoje tavo sprendimų paletė bus didesnė. Tada tau nereikės skambinti į štabą ir klausti, ką daryti – tu pats galėsi priimti nestandartinius sprendimus.
Tai šio principo naudojimą mes gražiai deklaruojame ant popieriaus, tačiau kaip tai veikia realybėje? Tenka girdėti visokių nuomonių. Pusė karininkų sako, kad Lietuva tikrai naudoja tikslinio vadovavimo principą, kiti – tuo abejoja.
Susidaro įspūdis, kad kuo aukštesnes pareigas užima karininkas, tuo labiau atsiranda centrinis valdymas, kuris kartais dvelkia sovietmečiu. Gal net reiktų sakyti rusiška karine tradicija, arba – rusiška ir amerikietiška, nes jos abi yra centralizuotos. Tai toks momentas, kai susilieja sovietmečio patirtis su amerikiečių karinėmis tradicijomis.
Iš to plaukia klausimas: mes deklaruojame tikslinio vadovavimo principą, bet kyla rimtų klausimų, ar to laikomės. Tai kam deklaruoti?
Kartais atrodo, kad mes tiesiog vaikomės madingiausių karinių idėjų, bet mes nesuprantame, nei koks jų turinys, nei kaip jomis reiktų vadovautis.
– Ar Lietuvos kariuomenėje yra žmonių, kurie apie tai mąstytų?
– Iš principo, tai yra Mokymo ir doktrinų valdyba. Ten dirbantys žmonės ir rengia visas Lietuvos kariuomenės doktrinas. Tai yra geri specialistai, išmanantys savo darbą ir viskas su jais yra gerai.
Sakyčiau, kad tai – sisteminė problema. Valdyba labiau užsiima mokymais ir jų organizavimu, o ne doktrininių dokumentų rengimu. Ir taip yra ne tik dabar, kai po Ukrainos įvykių padaugėjo pratybų, bet taip buvo ir prieš karą.
Tai yra sisteminis požiūris.
– Jūsų knygoje karinės minties raida yra suskirstyta į tris chronologinius blokus. Tai reiškia, kad visgi raida yra, kažkas keičiasi.
– Taip, žinoma, yra. Mes sekame, kas vyksta Vakaruose, kartais vėluodami, kartais žengdami koja kojon.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Aukščiausioje Taryboje buvo žmonių, kurie išvis nematė reikalo turėti kariuomenę, – sakė D.Šlekys.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Aukščiausiojoje Taryboje buvo žmonių, kurie išvis nematė reikalo turėti kariuomenę. Buvo kalbama, kad gal mums reikia ruoštis pilietiniam pasipriešinimui, tokiam, kaip Sąjūdis, ir kartu turėti tokią pasienio tarnybą, kuri pralietų simbolinį kraujo lašą. Ir aš neišsigalvoju, remiuosi Seimo stenogramomis.
Aišku, tada atėjo Sausio 13-oji, pučas Maskvoje ir visi suprato, kad būtina turėti kažkokias karines pajėgas. Tada iškilo klausimas: o kokios jos turi būti? Savanoriškos ar labiau profesionalios?
Kažkur iki 1995 metų labai aiškiai jautėsi toks leitmotyvas: Lietuvai nėra šansų normaliai priešintis konvenciniu būdu, todėl reikia turėti labai nedideles pajėgas, kurios sugertų pirmą smūgį, o tikrasis pasipriešinimas būtų partizaninis. Kariuomenei šiuo atveju numatytas tik antrinis vaidmuo.
Situacija pasikeitė, kai pradėjome ruoštis stojimui į NATO. Tuo metu pasijuto, kad savanoriai ir šauliai stumiami į šoną, o vis dažniau ir dažniau į viešumą iškildavo profesionalūs kariškiai, buvo vis labiau įsiklausoma į jų nuomonę. Partizaninis karas tada nuėjo į antrąjį planą ir mes pradėjome kalbėti apie teritorinę gynybą.
– Tai tarsi antroji karinės minties raidos fazė?
– Taip. Tuo metu buvo įkurtas Baltijos gynybos koledžas Tartu, skandinavai parengė visoms trims Baltijos šalims teritorinės gynybos dokumentus. Tai buvo pirmas tikras mąstymas apie mūsų valstybes, mūsų geografinę padėtį, mūsų mentalitetą, mūsų tradicijas.
Tada atsirado Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame buvo reglamentuota, kas ką daro gynyboje, koks yra kariuomenės santykis su civiliais ir kiti svarbūs dalykai. Ten buvo rašoma ir apie pilietinį pasipriešinimą, ir apie karinį pasipriešinimą.
Tas dokumentas užprogramavo visas tris mūsų pasipriešinimo tradicijas: reguliarioji kariuomenė, partizaninis judėjimas ir nekarinis pasipriešinimas.
Tuo metu labai išryškėjo, kad prioritetas yra teikiamas kariuomenei. Tai buvo ir konceptualus pokytis, ir politinis-biurokratinis.
Ir visa tai labai greitai baigėsi, kai paaiškėjo, kad mes būsime kviečiami į NATO. Tada buvo daug rimčiau pažiūrėta į mūsų gynybos planavimą. Lietuva buvo skatinama pereiti prie ekspedicinių pajėgų – mobilios kariuomenės, greitai dislokuojamos už valstybės sienos ribų, pradėti vykdyti transformaciją. 2003-2004 metais tai buvo pati madingiausia Vakaruose idėja.
Maždaug tuo metu dingsta Lietuvos karininkų viešas kalbėjimas apie gynybą, karinę mintį.
Tarkime, kur reikia ginti Lietuvą – Afganistane, ties Šalčininkais, ties Skuodu? Tai yra kariniai ir politiniai debatai, nesuprantu, kodėl juose negalėtų dalyvauti koks majoras ar pulkininkas? Ypač jeigu jis kalbėtų apie karinius šitos problemos aspektus, – sako D.Šlekys.
Iki to laiko mes turėjome karininkus, kurie nebijojo kalbėti, reikšti mintis ir darė tai viešuose renginiuose. Tačiau kai įvyko tie staigūs pokyčiai, kai buvo labai greitai pereita prie naujos idėjos, karinėje žiniasklaidoje nebuvo nė vieno kritiško straipsnio. Nė vieno pamąstymo, ar mes darome gerai.
Jaunoji karininkų karta beveik visiškai nebekalba į viešumą. Klausimai, kurie liečiasi su krašto gynyba ir nemaža dalimi su politika, yra tapę tabu.
Tarkime, kur reikia ginti Lietuvą – Afganistane, ties Šalčininkais, ties Skuodu? Tai yra kariniai ir politiniai debatai, nesuprantu, kodėl juose negalėtų dalyvauti koks majoras ar pulkininkas? Ypač jeigu jis kalbėtų apie karinius šitos problemos aspektus.
Kariškiai, nori nenori, turėtų kalbėtis su civiliais apie savo darbą. Visų pirma todėl, kad būtent civiliai jiems formuluoja užduotis. Kitas svarbus dalykas – krizinėje situacijoje gali kilti labai rimtų bėdų, jeigu mes vieni kitų nesuprasime.
– Man susidaro įspūdis, kad sistemiškai karininkams nėra draudžiama kalbėti ir diskutuoti. Iš kur atsiranda ta savicenzūra?
– Iš karininkų esu girdėjęs apie generolo Jono Kronkaičio pavyzdį.
Prieš 15 metų lankydamasis pas JAV lietuvių bendruomenę jis pasakė kalbą apie gynybą ir gana abstrakčiai palietė politinę situaciją šalyje. Grįžęs į Lietuvą už tai jis buvo smarkiai skalpuojamas, kritikuojamas, tampomas po komitetus ir panašiai.
Po šito įvykio kariuomenė pasiėmė paprastą žinią: nori padaryti karjerą – tylėk.
Kita problema yra būdinga visoms kariuomenėms – vadai aplink save nori turėti linksinčias galvas, žmones, kurie pritaria.
Kartais tą tradiciją pavyksta sulaužyti. JAV ir Didžiojoje Britanijoje leidžiamuose kariniuose žurnaluose vyksta tikros diskusijos, kuriomis kartais pavyksta pralaužti šitą klano hermetiką.
Niekas nesako, kad Lietuvos kariuomenės majoras turi pulti į atlapus pulkininkui ir aiškinti, kaip nuo šiol turi būti organizuojamas darbas. Mes kalbame apie diskusiją.
Tarkime, jeigu karininkas viešai išsakytų kritines pastabas apie šauktinius, tai nereiškia, kad jis kritikuoja pačią idėją. Geras kritinis pastebėjimas yra labai naudingas, gali padėti ištaisyti spragas.
Bet mes apie tai nekalbame viešai. Tada atsiranda nusivylimas. Ta frustracija kartais kuria labai toksinę aplinką. Ir tai gali būti pavojinga.
Kaip gyvenime egzistuoja trintis tarp kariškių ir politikų, taip kariuomenėje egzistuoja trintys tarp leitenantų ir generolų. Vienas sėdi miške su kariais, o kitas – pamiršo, ką reiškia sėdėti miške, ir dirba ofise. Pagrindinis klausimas – kiek tos trintys yra gilios ir ar tai nekenkia darbo našumui?
– Ar yra ženklų, kad Lietuvos kariuomenė eina teigiama linkme?
– Žinoma, yra! Per tuos 25 metus progresas neabejotinai yra įvykęs. Jau vien tai, kad mes sekame vakarietiškas idėjas, bandome jas pritaikyti sau, kuriame savo lietuviškus terminus, savo žodyną, doktrinas. Aišku, galima klausti, kiek tų doktrininių dokumentų laikomės išėję iš kabinetų, bet postūmis yra.
Per pastaruosius 3-4 metus Lietuvos karo akademijoje ir kitose aukštosiose mokyklose atsiranda karininkų, kurie siekia daktaro laipsnio. Tai yra vakarietiško tipo generolo elementai. Tai rodo, kad sistema į tai investuoja ir supranta naudą. Kažkam pavyko pralaužti ledus dėl tokių ilgalaikių investicijų.
Atsiranda karininkų atsiminimai. Sistema kartais juos bando blokuoti, bet per pastaruosius metus išėjo ne viena knyga.
Mes turime knygą apie Specialiųjų operacijų pajėgas! Jau vien tas faktas, kad sistema leido parašyti knygą apie slaptą junginį, rodo, jog įvyko kažkoks mentaliteto lūžis.
Atsiranda karininkijos publikacijų specializuotoje spaudoje. Ir aš kažkiek prie to instrumentiškai prisidedu.
Tartu koledže pradėjo publikuoti geriausius darbus ir tarp jų patenka nemažai Lietuvos karininkų darbų. Ir jie yra vieši. Tu gali paimti ir sužinoti, ką apie karybą mąsto dabartiniai Lietuvos karininkai, ką jie skaito, kokios yra jų patirtys, ko jie išmoko.
Mes vis daugiau investuojame į mokslą, tyrimus, išsilavinimą. Tai gerai.
Galiausiai, jau vien mano knyga yra teigiamas dalykas. Sistema mane toleravo, leido rašyti ir, galiausiai, išleido.
Deivido Šlekio knygą „Mąslaus Vyčio beieškant: lietuviškos karinės minties raida ir būklė po nepriklausomybės atkūrimo (1990-2014)“ galite parsisiųsti čia:
