„Ji buvo sugalvota kaip dovana ponios Almos Adamkienės 80-mečiui. Viskas buvo slepiama, ponia Alma net nežinojo, kol rašiau, kad tokia knyga apie ją yra rašoma. Su ja bendravau labai ne daug – vieną, du kartus“, – BNS pasakojo 2007 metais išleistos knygos autorė I.Liutkevičienė.
Ji teigė bendravusi su A.Adamkiene atvykusi į poros namus Turniškėse. Moteris manė, jog žurnalistė čia svečiuojasi norėdama paimti interviu iš prezidento.
„Pagrindinį vaizdą apie asmenybę susidariau, aišku, kaip kiekvienas Lietuvos žmogus – stebėdama ją, kaip ji ėjo pareigas, jos kaip filantropės darbus, bet ypatingai pažinau ją per jos draugus. Ponas V.Adamkus sudarė sąrašiuką žmonių, kurie jų šeimą ir A.Adamkienę geriausiai pažinojo. Buvo garbė su jais kalbėtis. Jie pasakojo įvairius epizodus, buvo geri šeimos draugai kelis dešimtmečius“, – sakė knygos autorė.
Jos teigimu, suplanuota staigmena pavyko. Knygą V.Adamkus žmonai įteikė viešnagės JAV metu.
„Gimtadienio dieną prezidentas tą knygą įteikė poniai Almai. Kaip sakė mačiusieji, ji apsikabino tą knygą tarsi kokį kūdikį savo glėbyje“, – pasakojo I.Liutkevičienė.
Kiekvieną knygos skyrių buvo sumanyta atspindėti A.Adamkienės asmeninio papuošalo nuotrauka. Fotografijos slapčia buvo padarytos, kuomet A.Adamkienė kiek anksčiau viena buvo išvykusi į JAV.
„Geit buvo atvežti jos papuošalai, greit nufotografavome ir grąžinome atgal, tarsi nieko nebuvę. Iš tikrųjų, ponia Alma net nepastebėjo, jai buvo malonus siurprizas“, – kalbėjo I.Liutkevičienė.
Anot jos, prezidento draugai teigė, kad dėl pirmosios ponios pareigų ji nė kiek nepasikeitė, jų draugystė išliko tokia pati, tad vyro aukštos pareigos A.Adamkienei „galvos tikrai nesusuko“.
„Ji visada turėjo tvirtą moralinį stuburą. Manau, kad prezidentienės, o ypač savo geriausios draugės, savo vyro žmonos vėliavą nešė iškėlusi ir ištikimai visą jų gyvenimą“, – teigė žurnalistė.
A.Adamkienė svečiuojantis Turniškėse jai pasirodė „itin išlaikyta, ypatingos kultūros, net ir namie pasitempusi, su papuošalais, gražūs bateliai“. Autorė teigė pastebėjusi ją tvarkant rožes jų kiemo sode.
„Iš to kaip vienas į kitą žiūrėdavo, kalbėdavo, supratau, kad šiai porai dažnai žodžių nebereikdavo, pakakdavo, kaip vienas į kitą pažiūrėdavo“, – sakė knygus sudarytoja.
I.Liutkevičienė žinią apie A.Adamkienės mirtį pasitiko būdama JAV, Niujorke. Ji prisiminė, kad pirmoji ponia teigė mylinti ir esanti dėkinga abiems šalims – ir Lietuvai, ir JAV. Pastaroji ją su vyru priglaudė karo metais.
„Labai liūdžiu kartu visais. Manau, tikrai daugybė Lietuvos žmonių mylėjo, gerbė šią šeimą, ji ilgai išliks mūsų atminty kaip pavyzdys, kaip žmogus įvairiose situacijose gali save tramdyti, gali išlikti orus, tuo pačiu nepasipūtęs. Visai Lietuvai šita pora, šita moteris, buvo didžiulė pamoka ir laimė, pavyzdys. Ji vertė tikrai pasitempti“, – kalbėjo I.Liutkevičienė.
Knygos rašymo metu jai teko bendrauti su JAV lietuviu Juozu Kazicku. Šis A.Adamkienę palygino, kad ji „tarsi laivas su burėmis“.
„Kokai puiki asociacija, ji taip plaukė per gyvenimą oriai, išdidžiai, bet ne tiek, kad nebūtų patogu prie jos prieiti, kažko paklausti“, – sakė žurnalistė.
A.Adamkienę labai mylėjo vaikai. I.Liutkevičienė teigė tuo įsitikinusi apsilankiusi vienoje Vilniaus rajono mokyklų, kurią rėmė pirmoji ponia.
„Paklausiau vaikų, koks jiems įspūdis. Tai vaikučiai sakė – kokia ji graži, kaip mes ją mylime. Supratau, kad apsilankiusi toje mokykloje labai šiltai bendravo su vaikais. Aišku, kad jiems buvo gyvenimo įspūdis, jie tos moters nepamirš iki savo gyvenimo dienų“, – pasakojo knygos autorė.
Apie A.Adamkienės paprastumą ir susijaudinimą dėl parodyto dėmesio jai prasitarė ir į Turniškes vežęs taksi vairuotojas. Šis teigė, jog ir A.Adamkienę jam tekę vežti. Ši visada pasiteiraudavo, kaip laikosi jo šeima, vaikai.
96 metų A.Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos.
V.Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
