2021 10 16

Knygos apie Kamuolinių gaują autorius Dailius Dargis: jie nepaisė jokių autoritetų

Rašytojas, žurnalistas Dailius Dargis išleido naująją, jau devintąją knygą apie nenuspėjamą ir žiaurią mafijos gaują „Kamuoliniai – prie bausmės linijos“. Šiam kūriniui sukurpti prireikė net ketverių metų – tiek, sako autorius, užtruko surinkti šaltinius, išgryninti jų suteiktą informaciją ir sudėti viską į dar vieną kvapą gniaušiančią istoriją, kuri skaitytojų nepaliks abejingų.
D.Dargio naujos knygos pristatymas
Dailius Dargis / D.D. nuotr.

Ilgą laiką niekas nelietė Kamuolinių gaujos istorijos, kuri, beje, iki šiol dar tęsiasi – teismas bylą atvertė vos praėjusiais metais.

Dailius Dargis 15min pasakojo apie pastarosios knygos rašymo subtilybes ir ką jam pačiam reiškia būti iš miesto, kuriame prasidėjo šios gaujos istorija.

Jau devintoji

– Tai jau devintoji jūsų knyga. Pavadinimas „Kamuoliniai – prie bausmės linijos“ tarsi ir sufleruoja, kokią istoriją papasakosite šįkart. Vis dėlto gal pirmiausia pats trumpai pristatykite savo knygą?

– Knyga, sakykim, ne vien apie pačius Kamuolinius, bet tai socialinė studija apie šiuolaikinį kriminalinį pasaulį. Liečiu ne vien tik pačią Kamuolinių gaują, kuri plačiausiai nuskambėjo, ilgus metus buvo šešėlyje, bet ir labai trenksmingai buvo sulaikyta ir vėliau vėl kurį laiką nebuvo jokios informacijos, o bylos iki šiol nesibaigusios. Tuo labiau, pareigūnai irgi dažnai nekomentuoja, kol byla yra neužbaigta ir neperduota į teismą arba teisme neatverta.

Čia narpliojant šią temą man daugiau teko pasišnekėti ir pasižiūrėti į Kamuolinių psichologinį portretą. Kaip jie elgėsi su savo moterimis, aplinkiniais žmonėmis, kurie nenorėjo jiems paklusti, kurie norėjo pereiti į kitas grupuotes, dirbti su kitais žmonėmis arba, galų gale, norėjo ištrūkti iš tos pačios grupuotės.

Archyvo nuotr./Knygos viršelis
Archyvo nuotr./Knygos viršelis

Jiems yra pateikta nemažai kaltinimų ir už tai, kad jie bandė vieni kitus luošinti, bausti ir netgi buvo pasiuntę savo kelis, pavadinkim, smogikų ekipažus, kurie kėsinosi nužudyti vieną lietuvį, gyvenusį Hagoje. Tuo metu kartu su juo buvo ir visiems gerai žinomas, vėliau visgi nužudytas samdomų žudikų bušido kovotojas Remigijus Morkevičius.

Būtent su šia grupuote susiję asmenys kadaise buvo atvykę prie Henriko Daktaro namų ir netgi apšaudė jo tvorą.

Tai yra tikrai tokia grupuotė, kuri veikė nuožmiai, jiems nebuvo jokių autoritetų.

Vienas iš bylos epizodų yra toks, kad būtent su šia grupuote susiję asmenys kadaise buvo atvykę prie Henriko Daktaro namų ir netgi apšaudė jo tvorą.

Tai aiškėja tik šiandien. Nors pats H.Daktaras dažnai sakydavo, kad tai buvo neva policijos, „Aro“ provokacija, mat norėjo sukelti inscenizaciją...

Be to, vienu metu net buvo minima, kad pats H.Daktaras, pasitraukdamas galėjo suorganizuoti tą apšaudymą. Bet kaip dabar aiškėja, tai buvo būtent Kamuolinių smogikų rankų darbas.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kamuolinių gaujos teismo posėdis Kauno apygardos teisme
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kamuolinių gaujos teismo posėdis Kauno apygardos teisme

Nepaisė jokių autoritetų

– Esat minėjęs, kad šie žmonės neprognozuojami. Kamuolinių gauja siautėjo net du dešimtmečius, kol galiausiai praėjusių metų sausį buvo atvesti į teismą. Ten prasidėjo, galima sakyti, parodija – vieno kaltinamojo veidą slėpė azijiečio kaukė. Teisme šypsenų taip pat netrūko. Ar galima teigti, kad jie vis dar tiki savo galia bauginti žmones?

– Kaune byla buvo atversta praėjusiais metais. Joje minima tik keletas epizodų, iš kurių vienas – apšaudymas Hagoje. Įsivaizduokite, važiuoja su ginklais iš Lietuvos kažką neva „paauklėti“ į kitą valstybę. Tai daug ką pasako apie žmonių lygį – kad jiems buvo visiškai nesvarbu, kad jie visiškai nepaisė nei baimės, nei galimų pavojų.

Yra net tokia pati informacija ir, manau, bus toje pačioje didžiojoje byloje, kuri šiuo metu yra paduota susipažinimui (su ja susipažįsta kaltinamieji ir jų advokatai), kad buvo sumanymas išžudyti ar nužudyti pagrindinius Agurkinių grupuotės veikėjus, t.y. savo konkurentus.

Archyvo nuotr./Kamuolinių gaujos vyrai Kauno teismo salėje
Archyvo nuotr./Kamuolinių gaujos vyrai Kauno teismo salėje

Tai, sakyčiau, toks dalykas labiau šokiruoja, nei 1990 metų nusikaltėlių žudymai, kai vieni kitus sprogdindavo, šaudydavo ar išveždavo į miškus. Šie veikėjai nepaisė jokių autoritetų, nei baimių. Vaizdas susidaręs toks, kad jie buvo pasiryžę bet kam.

Manau, kad kai kurie iš jų šaiposi iš teisingumo ir jiems nusispjauti. Labai liūdna, kad Lietuvoje ilgai užtrunka teismų procesai. Kaip ir šiuo atveju – jie buvo sulaikyti 2018 metų balandžio mėnesį, bet didžioji byla teisme dar tik prasidės. Ir sunku pasakyti, ar ji tikrai prasidės dar kitais metais.

Todėl manau, kad dar gerą dešimtmetį jie teismuose dalyvaus. Ir, kas keisčiausia, kad net dabar didžioji dalis tų žmonių, kurie figūruoja byloje kaip kaltinamieji-įtariamieji, ateis į teismo posėdžius iš laisvės, mat jie yra namuose. Gyvena su vienokiais ar kitokiais apribojimais, bet jie nėra pasodinti.

Šiuo metu už grotų sėdi tik pagrindiniai lyderiai. Tų žmonių yra net mažiau, nei dešimt. O didžiojoje byloje figūruos net 60 kaltinamųjų ir, kiek teko kalbėti su pareigūnais, tai bus viena didžiausių Lietuvos istorijoje bylų, kur būtų toks didelis kaltinamųjų žmonių skaičius.

– Knygų apie Henriką Daktarą dalių buvo net šešios. Minėjote, kad istorija neturi pabaigos. Ar ši knyga, apie Kamuolinių gaują, jau pabaiga? Ar tikėtina, kad skaitytojai ir šioje istorijoje gali sulaukti tęsinio?

– Tiesą sakant, jei būčiau palaukęs dar ilgiau, kol prasidės didžioji byla, dar bent šimtą puslapių tikrai buvo galima pridėti prie to, kas dabar yra pasirodę. Todėl manau, kad šiai istorijai tikrai nėra pabaigos.

Manau, kad kai kurie iš jų šaiposi iš teisingumo ir jiems nusispjauti. Labai liūdna, kad Lietuvoje ilgai užtrunka teismų procesai.

Galbūt teks daryti knygos papildymą po kurio laiko. Galbūt ir kažkokiais kitais formatais šią istoriją pateiksiu.

– Kamuolinių istorijoje yra žmonių, kurie ir šiomis dienomis užima aukštas pareigas. Ar nebijote užsitraukti jų nemalonės?

– Aš niekada negalvoju, kas bus, ko nebus. Turėjęs esu bylų... ne vieną, ne dvi ir ne tris. Jau esu minėjęs, kad buvo metas, kai turėjau 15 baudžiamųjų bylų. Aš jas visas laimėjau, turiu gerą treniruotę.

Laukti nuosprendžio nenorėjo

– Byla dar teisme, nesibaiminate sulaukti priekaištų, kad ši knyga lyg savotiškas spaudimas teismui priimti vienokius ar kitokius sprendimus?

– Manau, kad tikrai ne. Dažnai žurnalistai rašo įvairiausius rašinius tokiomis temomis, kai bylos dar yra nebaigtos. Ir Lietuvoje yra ne vienas pavyzdys, kai knyga buvo išleista apie bylą, kuri dar nebuvo galutinai išnagrinėta teisme.

Jeigu taip žiūrėti, kad byla būtų pilnai išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, tai šią knygą galima būtų išleisti tik po dešimtmečio. O ar ji būtų įdomi po tiek laiko ir ar šie žmonės būtų įdomūs – šiai dienai labai sunku pasakyti, nes pasaulis labai greitai kinta, vyksta nenuspėjami dalykai. Todėl tikrai nebuvo jokio tikslo daryti teismui poveikį.

Aš padariau paslaugą tiems žmonėms, kurie labai jų bijojo ir labai tikiuosi, kad po knygos pasirodymo daugiau žmonių ateis ir papasakos tai pačiai kriminalinei policijai, kaip galbūt jie buvo kankinami, reketuojami ar sulaukė kažkokių kriminalinių veiksmų iš tos grupuotės vyrų. Todėl aš turbūt darau paslaugą šiuo atveju policijai, nes noriu, kad atsirastų dar didesnė masė žmonių, kurie nebijotų ir prabiltų apie visą tai.

Aš padariau paslaugą tiems žmonėms, kurie labai jų bijojo ir labai tikiuosi, kad po knygos pasirodymo daugiau žmonių ateis ir papasakos tai pačiai kriminalinei policijai, kaip galbūt jie buvo kankinami.

– Knygą parašėte per daugiau, negu metus. O kiek laiko rinkote informaciją? Kas paskatina šaltinius dalintis su jumis savo žiniomis?

– Informacija buvo renkama apie 4-5 metus. Ta tema domėjausi dar iki gaujos narių sulaikymo, kalbėjausi su įvairiais žmonėmis.

Kai buvo sulaikyti Agurkiniai, visi klausė, kodėl niekas nejudina Kamuolinių. Tai tikrai buvo ganėtinai keista. Agurkiniai buvo sulaikyti, o Kamuoliniai „judėjo“ ir tame pasaulyje dalyvavo dar gerus 5 metus.

Niekas nesuprato, kodėl jie vis išsisuka. Kaip šiandien kalba pareigūnai – jie neva dirbo ir nenorėjo padaryti taip, kad jie visi būtų sulaikyti ir vėliau staiga paleisti. Reikėjo stiprių įrodymų, liudytojų, pasakojimų apie jų nusikaltimus. Todėl tokie dalykai visuomet užtrunka.

Archyvo nuotr./Kamuolinių autoparkas
Archyvo nuotr./Kamuolinių autoparkas

Bet kaip aš supratau, abiem byloms labai daug informacijos suteikė vienas šios grupuotės narys, kuris nepabijojo ir papasakojo ne vien apie jų nusikaltimus, bet ir apie jų įgytus turtus – pasakiško dydžio, brangumo turtai Kaune – daugiabučiai, pastatai, iš kurių pastatyti daugiabučiai, nupirkti įspūdingi žemės sklypai prie ežerų, vaizdingose vietose... Visa tai buvo padaryta iš narkomafijos pinigų.

Šie dalykai yra labai svarbūs. Ir tai yra parodymas, kad jie ne šiaip sau „taškėsi“ pinigais, leido juos „niekučiams“, bet tikrai lobo. Ir kiek dar mes nežinome, kiek tų turtų likę...

O šaltinius dažniausiai susirandu pats. Labai retu atveju man parašo anonimines žinutes arba laiškus. Šįkart taip padarė vieno iš Kamuolinių mergina, kuri labai bijojo būti identifikuota ir kuri tiesiog maldavo, kad nebūtų atskleista jos tapatybė, nes sakė, kad ją terorizuos, neleis gyventi...

Tai yra parodymas, kad jie ne šiaip sau „taškėsi“ pinigais, leido juos „niekučiams“, bet tikrai lobo. Ir kiek dar mes nežinome, kiek tų turtų likę...

Per petį nesidairo

– Pats esate kaunietis. Ar teko patirti, girdėti ne iš kriminalinių kronikų apie nusikaltimus? Kokios mieste skambėjo kalbos, pavyzdžiui, prieš 15-20 metų apie kamuolinių gaują?

– Aš gyvenau ir baigiau mokyklą Kauno Dainavos rajone, vadinamame „Bermudų trikampyje“. Baigiau mokyklą 1997 metais. Galiu pasakyti, kad daugelį jų mačiau tose gatvėse, kuriose augau, brendau ir baigiau mokyklą.

Tai nėra informacija tik iš pareigūnų ar veteranų lūpų. Daugelį dalykų esu ir pats matęs, kai kuriuos galbūt nevisai galėčiau rašyti ar užtvirtinti šimtu procentų, nes tai buvo informacija iš žmonių, kurie buvo labai artimi jų aplinkoje.

Tai labai norėčiau, kad tokie žmonės paskaitytų ir nutrauktų savo tuos nusikaltimus, nes tas kelias galų gale veda į niekur.

Tikrai esu daug matęs ir girdėjęs tų žmonių, kurie šiandien yra minimi kaip Kamuoliniai, kaip Agurkinių gaujos atstovai. Tie, kurie „trynėsi“ tose gatvėse, tuose, pavadinkime, getuose.

Tai mažai kuo skiriasi nuo Neapolio gatvių kvartalų, kur brendo ir klestėjo tokia kriminalinė grupuotė kaip Kamora, kuri yra didžiausias narkotikų eksportuotojas visame pasaulyje. Tik čia yra mažesnis lietuviškas kalibras.

Bet Kamuolinių žmonės po Europą keliauja dar dabar, daro įvairius nusikaltimus ir iš tų pinigų yra išlaikomi bosai, kurie šiuo metu sėdi už grotų.

Ar tai labai smulki grupuotė ir ar jie labai paprastai atlieka savo veiksmus – vertinti belieka tik skaitytojams.

– Kiek jums pačiam turi reikšmės tai, kad tai yra jūsų miesto istorija ir dar visai nesena istorija?

– Aš manau, kad tai yra savotiška socialinio gyvenimo istorija. Tai nėra žmonių bauginimas ar, kaip kai kurie sako, kriminalinių veikėjų romantizavimas. To mano knygose tikrai nėra.

Mano visos knygos baigiasi labai paprastai, su vieninteliu moralu – yra trys keliai žmogui, kuris daro nusikaltimus: arba jis atsisėda į kalėjimą, arba jis žūsta (būna nužudytas), arba yra priverstas tapti policijos informatoriumi ir ilgus metus gyventi dairydamasis per petį ir stebėdamas, ar jam niekas nekeršys.

Tai yra trys labai liūdnos pabaigos. Sakyčiau, kad tai yra savotiškas noras pamoralizuoti tuos vaikinus, kurie nenori Lietuvoje užsiimti legaliais verslais, nors šiandien tam yra visos galimybės ir iš to galima pragyventi. Bet kai kurie linkę plėšti automobilių navigacijas ar galų gale auginti žolės plantacijas (kas šiuo metu labai populiaru tarp lietuvių tiek Ispanijoje, tiek Anglijoje).

Tai nėra žmonių bauginimas ar, kaip kai kurie sako, kriminalinių veikėjų romantizavimas. To mano knygose tikrai nėra.

Tai labai norėčiau, kad tokie žmonės paskaitytų ir nutrauktų savo tuos nusikaltimus, nes tas kelias galų gale veda į niekur.

– Prirašęs tiek knygų apie nusikaltėlius – ar nesidairote per petį išėjęs iš namų? Jeigu rimčiau – ar nejaučiate grėsmės sau ar savo šeimai?

– Jei jausčiau – nebedirbčiau šio darbo. Aš esu istorijų pasakotojas. Kaip kažkas pasakoja apie Antrąjį Pasaulinį karą, apie fiurerį, Holokaustą, kurio metu taip pat buvo nužudyta daugybė žmonių, tai aš manau, kad esu šiuolaikinės, kriminalinės istorijos tyrinėtojas, narpliotojas.

Tokį darbą dirbdamas turi negalvoti apie grėsmes, bet turi dirbti protingai, nes negali rašyti bet ko, kažką nugirdęs, kas galėtų žmogų įžeisti, apjuodinti.

Visuomet reikia palikti padorumo ribas ir aš jas palieku. Tiek rašant apie nusikaltėlius, tiek apie policininkus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų